Penkis mėnesius valstybės vadovo pareigas einanti D.Grybauskaitė atsakė ne tik į 15min.lt ir į „15min“, bet ir į skaitytojų atsiųstus klausimus. Deja, jų buvo tiek daug, kad daugelio net nespėjome užduoti per valandą trukusį pokalbį. Skaitytojus norime patikinti, kad visi jūsų klausimai, net ir tie, kurių interviu metu nepateikėme, dar prieš pokalbį buvo raštu perduoti prezidentei. To paprašė prezidentės Spaudos tarnybos darbuotojai ir paaiškino, kad šalies vadovei svarbu pačiai pamatyti, kas iš tiesų rūpi ar skauda piliečiams.
Turėjau dirbti fizinį darbą už labai menką atlyginimą. Gyvenau ir valgiau, atsimenu, tiktai kiaušinius tris kartus per dieną, nes nieko kito neįpirkau.– Jūsų Ekscelencija, didžioji dalis į redakciją savo klausimus atsiuntusių skaitytojų kalba apie sunkią buitį: minimalius atlyginimus, nedarbą, mažinamas pensijas, alkstančius vaikus, „beprotiškas reformas“. Tie patys žmonės skundžiasi dėl valdininkų ir politikų savivalės, tyčiojimosi iš tautos, išrinktųjų privilegijų ir arogancijos. Apibendrinant visų jų laiškus, galima suformuluoti vieną klausimą: „Ką mums daryti ir ką ketinate Jūs, prezidente, daryti?“ Ką jiems visiems atsakytumėte?
– Nėra malonu prieš Kalėdas skaityti liūdnokus klausimus. Skaičiau juos visus. Iš tiesų, kai vienos durys gyvenime užsidaro, visada atsidaro kitos. Ir reikia tiesiog gebėti pamatyti naujas galimybes ar naujas atsidarančias duris. Esu pati gyvenime tai patyrusi. Buvo visko: ir sunkumų pakako, ir pinigų trūkdavo, ir neturėjau kuo apsirengti, kai buvau jauna. Tiesiog reikia nebijoti bet kokio darbo. Tačiau Lietuvoje susiduriame su tuo, kad net ir per sunkmetį žmonės nenori dirbti bet ko, nesiima viešųjų darbų, labai sunku rasti net valytoją. Kai sunku, reikia dirbti bet ką, reikia daryti tai, ką galima daryti. Ir man teko tuo pat metu ir mokytis, ir dirbti. Turėjau dirbti fizinį darbą už labai menką atlyginimą. Gyvenau ir valgiau, atsimenu, tiktai kiaušinius tris kartus per dieną, nes nieko kito neįpirkau.
Sunkmetis nebus ilgas. Viskas priklauso nuo mūsų. Ekonomika Lietuvoje tikrai pradės tvarkytis jau kitų metų pabaigoje, o dar kitų metų pradžioje, 2011-aisiais, turėtų pasimatyti atsigavimo ženklų ir po truputėlį darbo rinka jau didės. Sunkmetis, ko gero, truks metus pusantrų.
O tuo tarpu yra įvairių galimybių vienas kitam padėti, čia įsijungia ir savitarpio pagalbos mechanizmai – kiek gali žmonės šeimoje vienas kitam padėti, kiek gali visuomenė padėti. Yra įvairių schemų. Mūsų socialinė sistema taip pat turi tam tikrą pagalbos tinklą. Tai ne tik bedarbio pašalpos, kurios šiek tiek mažėja, bet ir mokesčių už šildymą, elektrą kompensavimas tiems gyventojams, kurie labai mažai uždirba ir kurie yra socialiai remtini. Taigi programų yra įvairių, darbo biržos taip pat siūlo įvairų perkvalifikavimą. Reikia tiesiog tikrai netingėti ir norėti.
 |
| Dalia Grybauskaitė |
Aš pati gaunu įvairių laiškų. Kai kuriuose rašoma, kad siūlomi darbai ne visai tenkina. Jaučiamas pasyvumas, kai žmogus laukia, kad kažkas jam privalo atnešti naują darbą, privalo suteikti labai geras galimybes. Bet kiekvienas turime taip pat pagalvoti, kad savo likimą vis dėlto kuriame patys. Mentalitetas, kad kažkas kitas už tave turi gyventi tavo gyvenimą, už tave apsispręsti, už tave dirbti, dabar nėra tinkamas. Turime būti savarankiški ir galvoti pirmiausia apie save, taip pat, aišku, apie savo artimą. Taigi daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos imtis sprendimų ir iniciatyvų, nelaukti ir baigti dejuoti. Tai turbūt svarbiausia, ką dabar turime daryti.
– Dar vienas tipinis skaitytojo klausimas: „Noriu išgirsti bent tris priežastis, kodėl aš turėčiau pasilikti ir dirbti Lietuvoje baigęs studijas kitais metais. Tokie dalykai kaip moralinės vertybės man aiškūs, tačiau gal galite pakomentuoti žiūrint iš pragyvenimo pusės, kitaip tariant, ar man finansiškai apsimoka likti ir dirbti Lietuvoje vien iš idėjos, kad po 35 metų galbūt bus geriau?“ (skaitytojas Artūras)
– Esu gyvenusi užsienyje beveik penkiolika metų. Ir mokiausi, ir studijavau, ir dirbau Lietuvai, bet užsienyje. Europos Komisijoje – taip pat. Tikrai ten nėra lengviau. Visur reikia darbščių žmonių, gerai dirbančių. Visur tai yra didžiulis ir prakaituotas darbas. Žmogus, kuris nori tik lengvo uždarbio ir kuriam moralinės vertybės nėra svarbios, – žmogus be šaknų. Tokių žmonių taip pat labai daug mačiau užsienyje. Bet jie niekada neprigydavo, jie jausdavo vidinę tuštumą ir visą laiką jautė nostalgiją savo tėvynei. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą. Aš tokį taip pat turėjau. Galėjau likti su daug geresniu atlyginimu, bet su tuštuma – be tėvynės ir beveik be draugų, nors labai komfortiškai gyvendama.
Savo šalyje užaugi, gauni išsilavinimą, į tave daug įdėta. Kiekvienas turime paklausti savęs, ar galvojame tik apie save, ar dar ir klausiame, ką kiekvienas davėme savo tėvynei. Ar tik norime ir gebame reikalauti, kad ji mums ką nors duotų, ar vis dėlto jaučiame pilietinę pareigą atiduoti tai, kas į tave įdėta. Kiekvienas turime pasirinkimą, ar ieškoti gardesnio kąsnio, bet prarasti tėvynę, ar turėti tėvynę galbūt su mažiau gardžiu kąsniu.
2011-aisiais turėtų pasimatyti atsigavimo ženklų ir po truputėlį darbo rinka jau didės. Sunkmetis, ko gero, truks metus pusantrų.– Didelė dalis tautos, valstybės piliečių yra apimti gūdžios desperacijos. Jie nepasitiki politikais ir politika apskritai, ima niekinti pačią valstybę, jaunesni emigraciją laiko vieninteliu išsigelbėjimu, vyresni nostalgiškai prisimena, kad „prie ruso buvo geriau“, dar kiti ragina atvirai smurtauti prieš valdžią. Kas sukėlė tokį priešiškumą? Gal kalta pati valdžia, nesugebanti žmogišku balsu piliečius nuoširdžiai pakviesti susitelkti dėl bendro darbo ir kartu ištverti sunkmetį?
– Solidarumas pirmiausia turi būti rodomas asmeninės lyderystės pavyzdžiu. Kiekvienas politikas, ypač išrinktas politikas, privalo pradėti nuo savęs. Ir kai tauta mato diskusijas televizijos ekranuose dėl vieno ar kito lito ar dėl didžiulių priedų, ar dėl brangių automobilių, be jokios abejonės, tai matyti yra sunku ir skaudu, ir aš puikiai suprantu žmonių pasipiktinimą. Taip, politikai to nepadaro ir šiandien nėra tie lyderiai, kurie galėtų būti pavyzdys tautai. Prašyti žmonių susiveržti diržus ar prašyti pakentėti gali tik tas politikas, kuris pradeda nuo savęs.
Aš prašiau ir Seimo narių, ir kitų politikų, kad pirmiausia jie turi pradėti nuo savęs – susimažinti atlyginimus pirmiausia sau, tiems, kurie daugiausiai uždirba, ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamus sluoksnius. To reikalavau ir Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, to reikalavau ir Biudžeto įstatyme. O tą spektaklį, blogąja prasme, kurį mes matome televizijos ekranuose, tikrai galime smerkti, ir tai yra labai blogas pavyzdys tautai.
– Gal reikia naujos politikų kartos, kad kas nors pasikeistų?
– Taip elgiasi ir jaunesni, keturiasdešimtmečiai, į kuriuos mes žiūrėjome su viltimi. Atrodė, kad jie pakeis vyresniąją kartą ir bus kitokie. Tai ne visai kartos klausimas. Sąžiningas žmogus gali būti bet kokios kartos. Matyt, taip yra dėl laikmečio dvasios ir politinės kultūros erozijos. Ir, ko gero, prisideda tai, kad pilietiškumo dvasia Lietuvoje dar nėra išvystyta, pilietiškumas dar tik užuomazgose, todėl ir politinis elitas gali uzurpuoti valdžią, gali uzurpuoti demokratiją ir ją praktiškai po truputį naikinti.
– Šią savaitę sulaukėte Valstybės saugumo departamento vadovo prašymo atleisti jį iš pareigų. Ar lengva ranka pasirašėte dekretą dėl teikimo Seimui pritarti šiam atleidimui?
– Ir taip, ir ne. Ne, todėl, kad siekiu viso VSD reformos, būtent kontržvalgybos kontekste. Baigiame parengti kontržvalgybos koncepciją ir pačią reformą, teiksime pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei. Aišku, kad vieno iš vadovų pasitraukimas, ko gero, tai reformai nepasitarnaus. Kita vertus, jeigu vadovas mano, kad jis negali arba nenori dirbti, tai reiškia, kad su tokiu vadovu reformos nepadarysi, todėl ir pasirašiau.
– Galbūt jau turite naują kandidatūrą į VSD generalinio direktoriaus postą?
– Su tuo tikrai neskubėsiu. Tuo labiau kad Seimas dar turi balsuoti dėl Povilo Malakausko atstatydinimo. Šį klausimą spręsiu tik kitų metų pradžioje.
 |
| Dalia Grybauskaitė |
– Ar, Jūsų akimis, jau daugiau šviesos mįslingoje CŽV kalėjimo Lietuvoje istorijoje? Jūsų įtarimai, apie kuriuos užsiminėte, sklaidosi ar stiprėja?
– Man buvo gana šviesu iš karto. Tiesiog norėjau, kad būtų aišku visiems ir kad nepriklausoma, neutrali, atstovaujama visų politinių jėgų komisija pati apsispręstų, kas buvo Lietuvoje. Ir esmė ne ta, ar kalėjimas buvo, o ta, kas Lietuvoje tuo metu priiminėjo valstybei svarbius sprendimus. Esmė – kad viena įstaiga Lietuvoje galėjo būti valstybė valstybėje. Tai yra svarbu. Mums reikia išmokti pasižiūrėti į savo klaidas, jas pripažinti ir jų niekada daugiau nekartoti. Bent jau tokias pamokas reikia siekti išspausti iš šios istorijos.
– Valstybė valstybėje – kalbame apie tą pačią instituciją, kurią ką tik minėjome?
– Taip, apie Valstybės saugumo departamentą.
– Vis garsiau kalbama, kad ateityje viena iš dviejų supervalstybių pasaulyje bus Kinija. Ar Lietuva turėtų ruoštis tokiam jos sustiprėjimui ir kaip? Ar užmerksime akis prieš kinų požiūrį į demokratiją?
– Į demokratijos vertybes visada žiūrėsime griežtai ir reikliai, na o Lietuva turi būti ir matyti save Europos Sąjungos kontekste. Ypač iš ekonominės pusės, nes viena Lietuva – tai labai mažas lašelis pasaulinėje ekonominėje erdvėje. ES kontekste esame jau daug stipresnis darinys.
Konkurencija visą laiką vyks tarp trikampio – JAV, Kinija (su Indija greičiausiai) ir Europa. Kinijos pajėgumai artimiausius dešimt ar dvidešimt metų tikrai didės. Tai didžiulis potencialas, kuris dar nėra išnaudotas, tačiau jis neturėtų gąsdinti. Dar vienos didelės tautos išsivystymas bendrąja prasme yra gerai. Geriau turėti išsivysčiusias tautas, nealkanas ir ne tokias piktas, kokios jos būtų alkdamos. Na, o dėl demokratijos... viskas eis kartu. Aš esu įsitikinusi, kad besivystanti ir turtėjanti Kinija palaipsniui taps ir demokratiškesnė.
– Dėl pačios ES kartais pasigirsta abejonių, kad tai nėra labai perspektyvus politinis junginys. Ką Jūs apie tai manote?
– Čia grynai filosofinis, sakyčiau, pastebėjimas. Yra daug nuomonių, kad bet koks junginys anksčiau ar vėliau atsiranda, anksčiau ar vėliau prapuola. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu yra savi poreikiai. Europai po karo reikėjo junginio, kuriame kiekviena šalis padėtų viena kitai ekonomiškai. Ir 1957-aisiais toks junginys atsirado. Jis pamažu tapo ir politiniu junginiu, ne tik ekonominiu, o dabar jau turi net karinio bendradarbiavimo elementų.
Ir esmė ne ta, ar kalėjimas buvo, o ta, kas Lietuvoje tuo metu priiminėjo valstybei svarbius sprendimus. Esmė – kad viena įstaiga Lietuvoje galėjo būti valstybė valstybėje.Iš tiesų, tai junginys, kuris kasmet juda ir keičiasi. Kas dešimtmetį tai visiškai kitokia Europos Sąjunga. Po mūsų įstojimo dar kitokia. Jeigu plėtra ir toliau judės, vėl turėsime visiškai kitokią organizaciją, tačiau tai yra visiškai geras ir normalus reiškinys, nes gyvenimas keičiasi, tad ir organizacijos struktūra, organizacijos darbo metodai, organizacijos tikslai keičiasi. Ji nestagnuoja, ji juda kartu su gyvenimu, ir, be abejo, ji keisis. Tokios organizacijos, kokia buvo 1957 metais, nei reikia, nei ji bus. O kokia bus ateityje, viskas priklausys nuo mūsų. Kiekviena šalis, net mažutė Lietuvėlė, turi balso teisę, kad spręstų Europos likimą. Tad viskas ir nuo mūsų priklauso – kokios Europos norime, tokią ir turėsime.
– Dar vienas labai paprastas klausimas: o kokia nauda Europos Sąjungai iš Lietuvos?
– Žinote, Europa iš viso susikūrė ne tam, kad naudą turėtų, o tam, kad būtų plečiama vadinamoji saugumo, ekonominio saugumo ir demokratijos saugumo zona. Europa po Antrojo pasaulinio karo – tai regionas, kuriame praktiškai nebuvo karų. Taigi tai yra didžiulis pasiekimas, nes anksčiau Europa buvo tas regionas ir tas kontinentas, kuriame karai nesibaigdavo, kur daug žmonių žūdavo. Tad vienas iš tikslų buvo sukurti sąjungą, kuri padėtų žmonėms ir politiškai, ir ekonomiškai siekti geresnio gyvenimo, užtikrintų saugumą, draugystę, demokratiją. Europa tai daro. Ir mes naudingi tuo, kad įnešame ir savo savitumą, savo skirtingumą, savo kalbą, praturtiname Europą, nes Europa yra labai įvairių ir skirtingų valstybių junginys. Tai yra fenomenas, pasaulyje daugiau tokių organizacijų nėra. Tai yra labai gražus junginys, kuriame mėginama vienas kitam padėti ir ekonomiškai, ir politiškai, ir netgi karine prasme.
– Ar mes, Lietuva, tinkamai pasinaudojame naryste ES?
– Pinigine prasme lyg ir pasiimame tai, ką gauname, bet ar efektyviai paskui panaudojame, čia jau kitas klausimas. Turime daug įvairių pavyzdžių, kaip valstybės panaudoja europinę pagalbą. Pavyzdžiui, Ispanija iš pradžių galbūt ir sunkiau ją įsisavindavo, bet dabar ją panaudojo labai efektyviai ir labai gerai išvystė savo turizmą, tapusį viena iš pagrindinių šios šalies ūkio šakų. Mums seniai žinomas ir teigiamas Airijos pavyzdys. Tačiau yra ir kai kurių Pietų Europos valstybių, kurios jau 28 metus yra ES narės, tačiau iki šiol yra atsilikusios ir vis dar gauna pagalbą.
Europa duoda galimybę, o nuo šalies priklauso, ar ta galimybe bus pasinaudota. Taigi lyg ir paimame pinigų, bet kur ir kaip efektyviai juos padedame, spręskime patys. Tiktai vieną dalyką ypač noriu dabar paminėti, kad šiuo sunkmečiu europinė pagalba kasmet siekia beveik ketvirtį Lietuvos metinio biudžeto. Jeigu jos šiandien nebūtų, mūsų padėtis būtų dar blogesnė, nei yra dabar.
– Gal galite padėti man surasti atsakymą į klausimą, kuo Lietuvos Vyriausybė krizės metu padėjo verslui? Visos šalys rado būdų, kaip tai padaryti, o mūsų, mano manymu, tik apsunkino verslo sąlygas. (skaitytojas Nerijus) Ar teisinga skaitytojo kritika Vyriausybei? O gal Vyriausybė paprasčiausiai nesugeba tinkamai pristatyti savo darbų?
 |
| Dalia Grybauskaitė |
– Sakyčiau, kad yra visko. Verslo skatinimo ir antikrizinis planas, kaip toks, teoriškai buvo labai sėkmingas. Tokioms nedidelėms šalims, kaip mes, kurios neturi savo rezervinės valiutos (ar ypač tos, kurios naudojasi valiutų valdybos modeliu), nėra eurozonos narės, neturi daug resursų, – tokioms šalims netgi ES ir kitos tarptautinės organizacijos siūlė atsargiai elgtis su finansiniais stimulais ir mėginti kurti tiesiog geresnes ir patrauklesnes verslo sąlygas, bei kuo mažiau skolinantis investuoti, nes tokios šalys vėliau bus nepajėgios tų skolų grąžinti.
Tokiu keliu ėjo tokios šalys kaip Lietuva, Latvija, Estija ir kitos. Ir idėja buvo gera, ir programa gera, bet dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių lėšos ir biurokratinių suvaržymų pakeitimai (kaip žinome, ir Saulėlydžio komisijos darbo rezultatai) tikrai vėlavo. Taigi biurokratinio procedūrinio delsimo prasme iš tiesų Vyriausybė turėjo daugiau padaryti. Kartoju, idėja ant popieriaus buvo gera, bet praktinė realizacija, lėšos, pavyzdžiui, namų renovacijai, vėlavo. Tai yra būtent biurokratinės mašinos kaltė.
– Ar nepadarė Lietuva klaidos, skolindamasi ne iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF)?
– Esu įsitikinusi, kad ne. Todėl, kad tik pradėjus kontaktuoti su TVF visos tarptautinės rinkos užsidaro. Tada šalis negali skolintis niekur kitur ir praktiškai patenka į tos organizacijos politinį diktatą. Ekonominė politika būna vykdoma iš Vašingtono, o ne iš Vilniaus ar Rygos. Ir TVF sąlygos didesne dalimi būna labai standartinės, labai griežtos, neatsižvelgiant į vietines aplinkybes. Didelė dalis tokių eksperimentų šalyse – anksčiau ir ypač Lotynų Amerikoje – labai gerų rezultatų nedavė. Latvijai tai kainavo tris vyriausybes ir daug didesnius mokesčius, tačiau ekonominė padėtis pas mūsų kaimynus vis tiek nėra geresnė.
Tai, kad Lietuva tvarkosi pati, tai, kad Lietuva sugeba sėkmingai skolintis ir kad tarptautinės rinkos pasitiki Lietuva – yra puikus rezultatas. Ir aš noriu labai aiškiai pasakyti: taip, skola mūsų didelė, bet tarptautinės rinkos yra indikatorius, kad Lietuvos veiksmais yra pasitikima. Kad Lietuva dar gali pasiskolinti, reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kaip mes čia viduje galvojame apie save, tarptautinės rinkos mus vertina gerai ir tiki, kad mes galime išsikapstyti patys. Tai yra labai gera žinia.
– Rinkimų laikotarpiu žadėjote aktyviai kovoti su monopolijomis. Kaip sekasi? (skaitytoja Asta)
– Šiame poste dirbu dar tik penkis mėnesius Ir džiaugiuosi, jog užteko mano politinės valios, kad Vyriausybė paskubėtų su LEO LT išformavimu. Kai aš atėjau liepos mėnesį, tie visi procesai pajudėjo, nors to nebuvo daroma beveik pusę metų. Per du tris mėnesius mes turime labai realų rezultatą, kai visas LEO LT darinys dabar yra išformuojamas. Tai yra labai geras sprendimas. Ir aš noriu pasakyti, kad didele dalimi tai buvo mano politinės valios įtakoje.
Kiekvienas turime pasirinkimą, ar ieškoti gardesnio kąsnio, bet prarasti tėvynę, ar turėti tėvynę galbūt su mažiau gardžiu kąsniu.Antras rimtas rezultatas, kuriam aš pritariau ir siekiau, kad Vyriausybė tai darytų, – tai Elektros kainų įstatymo pakeitimas, kad būtų apriboti monopoliniai apetitai, o energetikos įmonės nebegalėtų pūsti kainų, kaip buvo pučiama anksčiau. Tai apsaugos gyventojus nuo neobjektyviai išpūstų kainų.
Taip pat mano prašymu Vyriausybė yra pateikusi Seimui įstatymą dėl vaistų antkainių reguliavimo. 21-oje europinėje valstybėje tai yra daroma. Lietuvoje egzistuoja didžiulis lobizmas, netgi Seime, kad to nebūtų daroma. Aš vis dėlto labai viešai ir aiškiai sakau, kad tai būtina daryti. Lietuvoje konkurencinės vaistų rinkos tikrai nėra. Yra juntami susitarimai, kainos tų pačių vaistų netgi Lietuvos teritorijoje skiriasi priklausomai nuo vaistinės, o ką jau kalbėti apie kainų skirtumus kitose kaimyninėse šalyse.
Taigi pirmieji žingsniai yra ir aš tikrai džiaugiuosi, kad tiek jau pasisekė padaryti. Be to, džiaugiuosi, kad jau yra pasirengta atidaryti elektros rinką Lietuvoje – nuo sausio mėnesio 35 proc. visos elektros energijos bus pardavinėjama vadinamojo „Nordpool“ principu. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje, praėjus 20 metų nuo nepriklausomybės paskelbimo, mes pagaliau pradedame įvedinėti rinką, tai yra konkurenciją į elektros ūkį.
– Po kelių savaičių galutinai išjungsime Ignalinos atominę elektrinę (AE). Ar dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, neatrodo, kad Lietuva pernelyg lengvabūdiškai pasižadėjo uždaryti elektrinę mainais į narystę ES? Ar nebuvo įmanoma išvengti tokios aukos derybų metu?
– Derybos prasidėjo 2002 metais ir situacija, aišku, buvo visai kitokia. Mes net neįsivaizdavome, ką reikš uždaryti elektrinę ir kaip tai reikės daryti. Europa derybų metu to paties pareikalavo iš trijų valstybių – Lietuvos, Slovakijos ir Bulgarijos. Visų šalių elektrinėse dirbo tie patys RBMK reaktoriai, kurie Europoje yra traktuojami kaip nesaugūs. Už tai buvo suteikta didžiulė finansinė pagalba, kuri turėjo būti nukreipta į viso energetinio ūkio pertvarką. Ne tik į pačios Ignalinos AE uždarymą, bet pertvarkyti visas elektrines, hidroelektrinę, paruošti tinklus, pasiruošti uždarymui. Deja, kaip visada, Lietuva dvejus trejus metus vėlavo su pasiruošimu, daugelis projektų dvigubai pabrango ir pasiruošta tikrai yra nepakankamai. Labai daug pinigų buvo panaudota neefektyviai. Todėl, kai lankiausi Visagine, pasakiau, kad bus atsižvelgta į Valstybės kontrolės išvadas dėl tokių vilkinimo veiksmų, nes jie iš dalies buvo sąmoningi, ir padarytas labai griežtas įvertinimas.
 |
| Dalia Grybauskaitė |
O iš principo dėl uždarymo noriu tik viena pasakyti: senoji Ignalinos AE – taip jau susiklostė situacija per 20 metų – buvo energetinių klanų interesų simbolis. Elektrinė gamino elektrą už 6–7 ct už kilovatvalandę, tačiau visi piliečiai mokėjo per 30 ct. Būtent dėl to, kad nebuvo elektros rinkos ir apsimokėjo turėti monopolistus bei versti žmones mokėti didelę monopolinę kainą nepriklausomai nuo to, kiek ir už kiek gaminome elektros Ignalinoje, niekas neleido investuoti į alternatyvius energijos šaltinius – nei į vėją, nei į biokurą, nei į geotermiką.
Ir tai yra didžiulė problema Lietuvai, kad per 20 metų visi ekonominiai interesai mus pririšo prie Rusijos, nes ir Ignalinos AE branduolinis kuras taip pat gaunamas iš Rusijos, kaip ir dujos, kaip ir nafta. Tad man kaip ir senieji Mažeikiai (buvusi „Mažeikių nafta“ – red. past.), taip ir Ignalina yra tarybiniai simboliai, be kurių Lietuva tikrai išsivers. Šalis gali susitvarkyti pati ir siekti tikros energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos įvairiais būdais, taip pat prisijungdama ir prie Šiaurės šalių tinklų, ką jau darome dabar per Estiją ir Švediją, ir prie Vakarų tinklų ateityje. Tada tikrai pasieksime realią energetinę nepriklausomybę ir mūsų žmonėms nereikės mokėti ne tik rusų diktuojamų, bet ir Lietuvos monopolistų diktuojamų monopolinių kainų.
– Šiemet ne vienas politikas ragino derėtis su ES institucijomis dėl Ignalinos AE darbo laiko pratęsimo. Pavyzdžiui, derėtis motyvuojant tuo, kad dabar pasaulį apėmusi globalinė krizė, o elektrinės uždarymas Lietuvą pastūmės į dar gilesnę krizę. Arba imta apgailestauti, kad Lietuva pernelyg lengvai ir paskubomis ratifikavo Lisabonos sutartį, nors, jeigu būtų palaukusi, galėjo pasispyrioti kaip Čekija ir galbūt net „išsimušti“ leidimą pratęsti IAE darbo laiką. Jūsų nuomone, ar Lietuva pastaruoju metu turėjo bent menkiausią galimybę pakeisti IAE likimą?
– Ankstesnė vyriausybė surengė viešą spektaklį apie neva mėginimą derėtis. Kad tai buvo tik spektaklis, aš sakiau dar 2007 ir 2008 metais. Leidimą pratęsti Ignalinos AE darbą turėtų ratifikuoti visos likusios 26 ES valstybės. Tai nėra realu. Tuo labiau kad ir Bulgarija mėgino pateikti tokį prašymą, tačiau sutikimo negavo. Bulgarijai tik buvo skirta papildomų pinigų, kad ji galėtų sutvarkyti savo energetikos sektorių. Lietuva tokių pinigų taip pat gaus ir mes tikrai mėginsime derėtis, kad Lietuva ir toliau, po 2014 metų, gautų lėšų visos energetinės sistemos tobulinimui. Tai, kad tokių lėšų bus gauta, yra visiškai realu.
Taigi, nenoriu spekuliuoti tuo, ką kalba populistiniai politikai, puikiai žinantys, kad to padaryti neįmanoma. Užuot rengus visą energetinę sistemą Ignalinos AE uždarymui, buvo mėginama procesus vilkinti, plauti pinigus, branginti projektus, ir mes praktiškai pavėlavome gerai pasirengti. Bet didžiausia bėda buvo ta, kad Ignalina buvo mūsų energetinio sektoriaus monopolizacijos simbolis. Kai jo nebus, aš labai tikiuosi, kad mes galėsime greičiau kalbėti apie rinkos atsiradimą, apie konkurenciją ir apie naujos, kokybiškesnės ir visiškai nepriklausomos nuo Rusijos atominės elektrinės statybą.
– Ar pajutote, kad Vilnius šiemet yra Europos kultūros sostinė?
Europinė pagalba kasmet siekia beveik ketvirtį Lietuvos metinio biudžeto. Jeigu jos šiandien nebūtų, mūsų padėtis būtų dar blogesnė, nei yra dabar.– Žinokite, pajutau. Ir pajutau, kai atvažiavau liepos mėnesį į Dainų šventę. Aišku, mes Dainų švenčių turime kas ketveri metai, bet tai buvo ypatinga Dainų šventė, labai graži. Ir jau vien tai, kad dainų šventės tėra keliose valstybėse visame pasaulyje, jau yra didžiulis turtas, kuriuo galime pasigirti.
Iš šiemet sukurtų infrastruktūros objektų turime ir Nacionalinę galeriją, ir dabar prie Vilniaus dailės akademijos atidarėme „Titaniką“. Tai yra dalykai, kurie išliks ir turės išliekamąją vertę. Renginių taip pat įvairiausių buvo daug. Na, gal ne visi idealūs, bet aš džiaugiuosi, kad žmonės per sunkmetį eina į koncertus, į teatrą, salės pilnos. Nors buvo diskusijų apie išlaidas ir visokių skandalėlių, tačiau labai gerai, kad tokiu laikotarpiu galėjome būti Europos sostine ir aš visiškai nenoriu dabar diskutuoti, kas, kiek, kodėl. Vis dėlto turėjome gražių renginių ir jais reikia džiaugtis.
– Antikos laikas Platonas „Valstybėje“ kalbėjo, kad menininkai yra nereikalingi, kad jie yra tik pamėgdžiotojai bei našta šaliai. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Žmonijos vystymasis perėjo įvairius etapus. Jeigu būtume tik labai pragmatiškai skaičiavę, kad vertingas tik tas, kas sukuria tai, ką mes suvalgome arba ką dėvime, tai visuomenės nebūtų visiškai išsivysčiusios. Kai kalbame apie labiau išsivysčiusias visuomenes, kultūra ir švietimas yra vienas pagrindinių faktorių, nuo kurių priklauso ir gyvenimo kokybė, ir tautos kokybė, ir demokratijos kokybė. Be menininkų neturėtume tokios visuomenės, kokią turime ir kokią turi išsivysčiusios pasaulio valstybės. Netgi ir mažiau išsivysčiusių valstybių ar tautų siela – jų kultūroje. Konkrečiai Lietuvos kultūra mums padėjo atlaikyti ir okupaciją, ir leido priešintis su mūsų dainomis, su mūsų šokiais, su mūsų kalba. Tad manyčiau, kad menininkai – tai tautos siela.
– Kuo skiriasi realios prezidento galios nuo to, kokias įsivaizdavote rinkimų laikotarpiu? Ar nenusivylėte, nepasigedote kokių nors svertų, pradėjusi dirbti šiame poste?
– Ne, aš žinojau, kur einu, žinojau, kokios tos galios. Jau sakiau, kad prisiimu naštos tiek, kiek galiu panešti ir kiek mano žmonės paneš, o kokios tos galios, žinojau ir, aišku, jų neperžengsiu. Jos yra numatytos Konstitucijoje. Gal kiek nusivyliau tuo, kad pamačiau daugiau purvo, negu tikėjausi, kad pamačiau daugiau korupcijos negu vyliausi, jog jos yra. Na, bet tai ta realija, su kuria reikia dirbti, su kuria reikia tvarkytis. Galų gale, gerai, kad tai matau ir tai žinau.
– Ar kandidatuosite antrajai kadencijai? (skaitytojas Tomas Reves)
– Visada juokauju, kad nuo tarybinių laikų turiu alergiją penkmečių planams, todėl taip toli neplanuoju. Iš tiesų yra labai daug darbų, suplanuotų šitai kadencijai, – pirmiausia norėčiau atlikti juos.
– Ar dažnai susitinkate su rinkėjais? Ar nesiruošiate dažniau to daryti? (skaitytojas Tomas Reves)
– Su rinkėjais susitinku kasdien. Gryni išvažiavimai į regionus buvo tiktai du – į Kauną ir į Visaginą. Bet susitikimai vyksta įvairiomis formomis, pavyzdžiui, į Prezidentūrą ateina visuomeninės, neįgaliųjų organizacijos, įvairūs meno kolektyvai – ir mes bendraujame. Kadangi dabar yra prieškalėdinis laikotarpis, lankausi ir mokyklose, ir įvairiose kitose organizacijose, taigi kontaktai yra pastovūs, bendravimo pakanka. Lietuva nedidelė, viską galima greitai sužinoti, ir esu informuota, kaip kas vyksta.
 |
| Dalia Grybauskaitė |
– Prezidento jėga – jo moralinis autoritetas. Tačiau idealių žmonių nėra. Ar dažnai tenka meluoti ir ar pateisinate melą politikoje? Arba dalinį melą, nutylėjimą? Tas pats minėtasis Platonas leidžia meluoti valdovams, jeigu to reikia valstybei.
– Meluoti nemėgstu ir meluojančių nemėgstu, kaip kartais juokauju – nemėgstu meluojančių ir vėluojančių. O kartais kai ką nutylėti tenka ir vien dėl to, kad yra įstatymu numatytų atvejų, kai, pavyzdžiui, yra valstybės paslaptis. Tiesiog ne viską galiu sakyti, bet meluoti sau neleidžiu niekada.
– Ar bendraujate su kadenciją baigusiais prezidentais? V.Adamkus sakė, kad būtinai padės jums, jeigu reikės jo pagalbos, patarimų. Ar jau teko prašyti jo patarimų, pagalbos?
– Bendrauti retkarčiais tenka. Ir dabar, artimiausiu metu, šį šeštadienį, susitiksiu su Adamkais, nes vyks ponios Almos Adamkienės fondo eglutė. Taigi dalyvausiu ten, nes mes suteikiame galimybę pasinaudoti prezidentūros patalpomis. Esu visada dėkinga visiems, pasirengusiems padėti. Kai toks poreikis bus, visada tuo mėginsiu pasinaudoti.
– Ar prezidentė nenori inicijuoti prezidento institucijos naikinimo, Seimo narių skaičiaus mažinimo? (skaitytojas studentas)
– Mes esame ištyrinėję klausimą dėl Seimo narių skaičiaus, tai pagal valstybės gyventojų kiekį apie 120–140 parlamentarų yra optimalus skaičius. Latvijoje, pavyzdžiui, yra tik 101. Dešimt ar dvidešimt parlamentarų mažiau nieko nepakeis. Dabartinis jėgų trikampis tarp Seimo, Vyriausybės ir prezidentūros yra naudingas, nes užtikrinamas tam tikras balansas ir galima geriau apginti žmonių interesus, nei tuo atveju, jeigu būtų tik viena ar dvi valdžios arba jėgos centrai.
– Turbūt panašus Jūsų atsakymas būtų ir į dar vieno skaitytojo klausimą, kuris domisi, ką Jūs manote apie prezidentinį valdymą ir ar toks valdymo modelis būtų naudingas Lietuvai?
– Taip, aš manyčiau, kad tokioje mažoje demokratinėje valstybėje tokį klausimą galėtume svarstyti tik tuo atveju, jeigu būtų išskirtinai kritinė situacija, kokios aš tikrai nesitikiu, kad bus. Vis dėlto esame ir NATO, ir ES nariai – pagalbą visada gausime, kad tikrai išvengtume tokios ateities.
– Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad esate paslaptingiausia iš visų ligšiolinių šalies vadovų. Apie asmeninį gyvenimą Jūs kalbėti nemėgstate ir vengiate.
Niekada specialiai su dizaineriais nedirbau, tvarkausi pati. To išmokė greitas ir intensyvus gyvenimo ritmas. Bet Lietuvoje tenka truputį dažniau kreiptis į siuvėjus.– Tai galiu atvirai pasakyti, kad nėra ką slėpti. Kai žurnalistai pradeda manęs klausinėti apie asmeninį gyvenimą, aš visada atsakau, aš jo praktiškai neturiu. Todėl dirbtinai kurti kažkokius asmeninius dalykus būtų tiesiog beprasmiška, nes visas mano laikas skirtas darbui.
– Na, bet tokius dalykus kaip mėgstamiausias filmas ar mėgstamiausias rašytojas turbūt turite ir Jūs?
– Taip, jūs teisus, bet kiekvienu gyvenimo laikotarpiu keičiasi ir knygos, ir filmai, ir muzika. Vienokie šie dalykai buvo vaikystėje, kitokie jaunystėje, dar kitokie dabar. Kartu su gyvenimu keičiasi daug dalykų, taigi net negalėčiau pasakyti, ką paskutinį kartą skaičiau. Skaitau viską, ką reikia: ir įvairius popierius, ir dokumentus, ir biografijas, ir politines knygas, ir instrukcijas. O ypač daug dabar skaitau tų knygų, kurias padovanojo žmonės. Mėginu iš pagarbos tiems, kas atsiuntė, perskaityti viską, ką gaunu. Taigi skaitymo užtenka.
– Koks yra šilčiausias Jūsų vaikystės prisiminimas?
– Kalėdos. Kalėdos... Iš tiesų visko buvo – ir gero, ir blogo, ir sunkaus. Turbūt gražiausi mano prisiminimai apie Kalėdas yra dėl to, kad Kalėdos visada ateidavo ir kasmet kartodavosi.
– O skaudžiausia gyvenimo pamoka?
– Na, turbūt skaudžių kažkokių pamokų... Hm?.. Gal buvo nuoskaudų, kai tekdavo ką nors ginti arba kovoti už teisybę ir gaudavai barti ar net nepelnytai lupti.
– Dėl kokio nuveikto darbo patyrėte didžiausią pasitenkinimą?
– Didžiausią pasitenkinimą patiriu suteikdama kitam džiaugsmą, padėdama. Ir tą pasitenkinimą galima justi beveik kasdien, nes tokią galimybę šitame darbe tikrai turiu.
– Kas bendrauja su žmonėmis Jūsų „Facebook“ puslapyje? Ar pati darote jame įrašus?
– Dirbame kartu. Be abejo, Spaudos tarnyba man padeda techniškai, bet be mano sutikimo nei duomenys, nei nuotraukos nėra ten dedami.
– Perskaitote, ką kiti žmonės Jums ten parašo?
– Taip, aš pasižiūriu.
– Kaip atrodo prezidentės laisvalaikis ir kiek jo apskritai turite?
– Na, turiu tiek, kiek noriu jo turėti. O kadangi man patinka tai, ką darau, tai to laiko nėra tiek daug, nes šiaip prezidento darbas, aš manau, trunka visas 24 valandas.
– Kiek laiko per parą skiriate miegui?
– Nedaug. Jo užtenka.
– Ar pasikeitė Jūsų aprangos stilius nuo to laiko, kai tapote prezidente? Ar yra kažkas, besirūpinantis Jūsų stiliumi?
 |
| Dalia Grybauskaitė |
– Nesakyčiau, kad yra. Niekada specialiai su dizaineriais nedirbau, tvarkausi pati. To išmokė greitas ir intensyvus gyvenimo ritmas. Bet Lietuvoje tenka truputį dažniau kreiptis į siuvėjus, nes tokio drabužių pasirinkimo, kaip aš galėjau rasti Briuselyje, Lietuvoje nėra. Na, o plaukus – taip, tvarkausi kirpykloje.
– Kai kandidatavote į prezidento postą, buvo daug kalbama apie Jūsų juodąjį diržą. Ar būna, kad apsijuosiate juo?
– Fiziškai, ko gero, ne. O mintyse ir morališkai – taip. Todėl, kad kovos menai – tai gyvenimo būdas, tai ne tik sportas. Tai yra gyvenimo filosofija, tai yra gyvenimo prioritetai, tai yra disciplina, tai yra atsakomybė, tai galų gale yra būdas ir metodas, kaip tu dirbi ir bendrauji su žmonėmis. Tai yra visa gyvenimo aplinka ir tai aš naudoju kasdien.
– Kada paskutinį kartą treniravotės ir ar dar nepraradote įgūdžių?
– Fiziniai įgūdžiai, jeigu tai kalba apie koncentraciją, apie tikslo siekimą, jie išlieka visą gyvenimą, na, o grynai fiziniai pratimai keičiasi su gyvenimo ritmu ir galimybėmis.
– Ką gyvenime paaukojote nusprendusi siekti politinės karjeros ir ko iš paaukotų dalykų labiausiai gaila?
– Aš nepasakyčiau, kad gaila. Tiesiog žinojau, į ką einu, ir žinojau, kad asmeninė laisvė bus labai apribota. Nei judėti visiškai laisvai, nei atostogauti jau negaliu, nes yra didžiulė apsauga. Jeigu aš pernelyg laisvai judėčiau, sudaryčiau didelių nepatogumų kitiems. Tą aš žinojau iš anksto, į tai aš ir ėjau.
– Kur sutiksite Kalėdas?
– Sutiksiu Vilniuje. Tarp artimųjų, pažįstamų.
– Ką norėtumėte gauti dovanų?
– Žinote, man didžiausia dovana – tai galėjimas pasidalyti ir galėjimas suteikti kitam džiaugsmo. Vos ne kasdien važinėju ir mėginu pradžiuginti tuos, kuriuos galiu. Štai ir šiandien (pirmadienį, kai vyko interviu – aut. past.) jau buvau dviejose mokyklose – neįgaliųjų ir specialiojoje. Ir rytoj važiuosime. Taigi mėginu dalytis tuo, kuo galiu.
