G.Nausėda prezidento postą perėmė iš Dalios Grybauskaitės, kuri per dešimtmetį suformavo savitą vadovavimo šaliai stilių.
G.Nausėda akcentavo sieksiąs būti kitokiu vadovu nei jo pirmtakė.
Tačiau dėl „minkštesnės“ savo laikysenos jis ne kartą kritikuotas.
Esą pernelyg lengvai prezidentas patvirtino ministrus į atnaujintos sudėties Vyriausybę. Dėl to joje dirba tokie politikai, kaip susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius.
G.Nausėdai prikišama, kad ir vėliau jis nesugebėjo pademonstruoti didesnio tvirtumo sprendžiant į skandalus įklimpusio J.Narkevičiaus klausimą.
Nors reikalavo jo atsistatydinimo, prezidentas nieko nepešė.
Valdančioji koalicija tebestovi mūru už Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovą.
Tiesa, G.Nausėda akcentavo užtrenkęs J.Narkevičiui duris į prezidentūrą.
Tuo metu G.Nausėdai nepatvirtinus į ekonomikos ir inovacijų ministrus siūlyto buvusio premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo, o dabar Vyriausybės pirmojo vicekanclerio Luko Savicko, ši ministerija jau pusmetį dirba be nuolatinio vadovo.
Užklupus koronaviruso pandemijai kai kas pasigedo aktyvesnio G.Nausėdos vaidmens.
Kai kas G.Nausėdai prikiša koncentravimąsi labiau į viešuosius ryšius, nei į realią politiką.
Interneto folkloru tapo jo apibūdinimas – „aukštas ir gražus“.
Ne vienam šypsnį kelia ir istorijos apie porą kartų sutiktus smalsius berniukus.
Vienas jų prieš Velykas G.Nausėdos esą klausė, ar kada nors pasveiksime.
Nidoje vienuolikmetis prezidento teiravosi, kodėl jis toks aukštas.
Panašiai jis kalbėjo ir savo inauguracijos kalboje Seime, žadėdamas būti aktyviu ir išnaudojančiu visas Konstitucijos suteikiamas galias.
Kiek toli G.Nausėda pasistūmėjo?
Epizodiškas veikimas
Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytojos Rimos Urbonaitės teigimu, prezidento teises ir pareigas nustato Konstitucija.
Tačiau de facto pats šalies vadovas turi kurti tam tikrą savo identitetą, tapatybę ir nuo to gali labai priklausyti, kokį mes jį matysime.
„Kitaip tariant, Konstitucija numato prezidentą tokį pliką, be jokių aprėdų. Apsirengti prezidentui reikia pačiam – kurti tam tikrą savo valdymo stilių reikia pačiam. Reikia pačiam galvoti, koks jo valdymas bus, kokie bus jo valdymo tikslai ir kaip juos įgyvendinti“, – sakė politologė.
Anot R.Urbonaitės, matėme, kad G.Nausėda galvojo apie telkimą, gerovės valstybę, galiausiai anonsuota ir tylioji Lietuva bei dėmesio jai skyrimas.
Lyg ir atrodė, yra užuomazgos, kuria kryptimi galima judėti.
Tačiau, MRU dėstytojos teigimu, pasakyti, kur yra svarbiausi G.Nausėdos valdymo akcentai, kur jis mato savo veikimą prasmingiausiu ir kaip jis elgiasi, iki šiol yra pakankamai sunku.
„Apibrėžti jo stilių vis dar yra gana nelengva. Tai, aš manyčiau, kad čia turbūt ir yra ta didžiausia problema. Gali būti, kad turėjome labai didelius lūkesčius, nes iš tikrųjų tas, pavadinkime, anonsas buvo pakankamai skambus. O dabar žiūrint į bendrą situaciją, tu supranti, kad negali pasakyti, kad viskas yra labai blogai, bet tiesiog negali pasakyti iki galo, o koks tas pasirinktas veikimo stilius yra, kokie yra viso to bruožai. Nes tiesiog sugeneruoti visa tai, net ir praėjus beveik metams, yra pakankamai sudėtinga. Mes matome tokį epizodišką veikimą“, – mano politologė.
Apibrėžti jo stilių vis dar yra gana nelengva. Tai, aš manyčiau, kad čia turbūt ir yra ta didžiausia problema.
Susidūrimai nesibaigė pergalėmis
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas sakė, kad G.Nausėdos prezidentavimo laikotarpį reikėtų skaidyti į dvi dalis.
Pirmąjį pusmetį, kaip pastebi politologas, buvo entuziazmas dėl pasikeitimo, naujo prezidento, jo paties ryžto imtis darbų.
„Jis pats turbūt gana neblogai bandė perimti užsienio politikos sritį. Ir ypač nuskambėjo pastangos atnaujinti kontaktus su Baltarusija. Tai čia galbūt buvo vienas ryškesnių jo pirmųjų žingsnių užsienio politikoje. Ir šiaip pirmieji pasirodymai tarptautinėse organizacijose ar užsienio vizituose buvo ganėtinai gerai vertinami. Susitikimuose jis tikrai jokios gėdos nedarė niekam ir tikrai buvo visai smagu į tai žiūrėti“, – komentavo VU TSPMI profesorius.
Susitikimuose jis tikrai jokios gėdos nedarė niekam ir tikrai buvo visai smagu į tai žiūrėti.
Antrasis pusmetis, pasak T.Janeliūno, yra labai kitoks, nes koronaviruso pandemija gerokai suvaržė prezidento galimybes.
Užsienio politika, išskyrus vaizdo skambučius ar kitokį tiesioginį bendravimą internetu, iš esmės dingo.
Tai – nedėkinga situacija šalies vadovui, nes svarbiausios funkcijos, kurias jis turi atlikti, yra labai apribotos.
„O vidaus politikoje kažkokių sėkmės istorijų iki šiol kaip ir nebuvo. Tie pirmieji susidūrimai tiek su Vyriausybe, tiek su Seimu iš tikrųjų nesibaigė prezidento pergalėmis. Netgi priešingai, sakyčiau“, – mano T.Janeliūnas.
Pirmieji susidūrimai tiek su Vyriausybe, tiek su Seimu iš tikrųjų nesibaigė prezidento pergalėmis. Netgi priešingai, sakyčiau.
Prezidento autoritetas sumenko
Kaip vieną didžiausių nesėkmių ekspertai išskiria tai, kad J.Narkevičius – vis dar susisiekimo ministro kėdėje.
Tai, kad jis nebuvo atleistas iš pareigų tada, kai G.Nausėda aiškiai išsakė nepasitikėjimą juo, T.Janeliūno teigimu, rodo, jog prezidento neformalios galios yra gerokai susiaurėjusios.
„Nėra buvę iki šiol tokio precedento Lietuvoje, kad valstybės vadovui išreiškus nepasitikėjimą ministru, tai būtų šitaip ignoruojama ir be jokių pasekmių tas ministras galėtų toliau tęsti darbus. Šituo požiūriu tai yra didelė nesėkmė ir didelis prezidento autoriteto, sakyčiau, susiaurėjimas. Kitais atvejais, matyt, prezidentas, jausdamas, kad jis neturi labai daug galios tuose vidaus politikos sprendimuose, stengiasi arba susilaikyti nuo kažkokių labai kategoriškų iniciatyvų, arba netgi sulaukdavo savo veto atmetimų Seime“, – pažymėjo T.Janeliūnas.
Nėra buvę iki šiol tokio precedento Lietuvoje, kad valstybės vadovui išreiškus nepasitikėjimą ministru, tai būtų šitaip ignoruojama ir be jokių pasekmių tas ministras galėtų toliau tęsti darbus.
R.Urbonaitė kėlė klausimą, kodėl nebuvo didesnio G.Nausėdos ryžtingumo dėl J.Narkevičiaus tada, kai po prezidento inauguracijos buvo peržiūrima Vyriausybės sudėtis.
Ji priminė G.Nausėdos aiškinimą, esą jis ir negalėjo to daryti, nes grąžinti ministrų kabineto įgaliojimus yra mandagumo gestas, nesudarantis prielaidų rimtoms permainoms.
„Aš nežinau, kodėl prezidentas meta šitą argumentą, nes tuo metu įvyko ne tik mandagumo gestas paprašant patvirtinti tą pačią sudėtį. Patys valdantieji inicijavo koalicijos pertvarką, inicijavo rimtą kabineto pertvarką, kuri atvedė net iki to, kad reikėjo iš naujo gauti įgaliojimus iš Seimo. Tai čia šituo prisidengti, man atrodo, ne visai yra tikslu, nes ignoruojami kiti šalia buvę faktai“, – pabrėžė MRU dėstytoja.
Aš nežinau, kodėl prezidentas meta šitą argumentą, nes tuo metu įvyko ne tik mandagumo gestas paprašant patvirtinti tą pačią sudėtį.
Taip pat R.Urbonaitė akcentavo, kad valstybėje yra tuščių kėdžių, kurios tuoj apsamanos.
Surasti bendrą sprendimą G.Nausėdai ir, tarkime, S.Skverneliui yra sudėtinga, nepaisant to, kad tai – pirmiausia valstybės interesas.
Ji priminė, kad iki šiol nėra ekonomikos ir inovacijų ministro, nerandama Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovo.
R.Karbauskio pamokslavimas
Kalbėdama apie G.Nausėdos ir valdančiųjų santykius, R.Urbonaitė sakė, kad iš pradžių atrodė, jog sutarimas yra.
Ji svarstė, kad gal ir buvo tikslas iš karto pabandyti užmegzti pakankamai neblogą dialogą tam, jog vėliau iš to būtų galima gauti dividendus.
Tačiau esą reikia suprasti, kad politikoje konfliktas yra natūrali būsena ir jokiais partneriais čia negalima pasitikėti.
„Ilgalaikių draugysčių niekada nebūna politikoje. Būna ilgalaikiai asmeniniai interesai. Tai šitas dalykas jaučiasi. Dabar mes matome, kad kai kuriais atvejais yra randamas sutarimas, nes yra jau prezidento veto, kurie buvo ir neatmesti, kai kurie jo pasiūlymai buvo priimti. (...) Tai pasakyti, kad santykiai yra visiškai blogi, negalima. Daugiau problemų yra būtent su personalijomis ir skyrimais“, – komentavo R.Urbonaitė.
Ilgalaikių draugysčių niekada nebūna politikoje. Būna ilgalaikiai asmeniniai interesai.
Be nepaskiriamo ekonomikos ir inovacijų ministro bei VPT vadovo, ji taip pat minėjo teisėjų paskyrimus.
Į Konstitucinį Teismą G.Nausėdos siūlytos Giedrės Lastauskienės kandidatūrą Seimas atmetė.
Kaip ir į Aukščiausiojo Teismo pirmininkes siūlytos teisėjos Sigitos Rudėnaitės.
„Dabar lygiai taip pat matome – prezidentas palaimino ir tuos 200 eurų (vienkartinė išmoka pensininkams ir kitų išmokų gavėjams – red. past.), nors iš pradžių žadėjo galbūt rasti ir pasiūlyti geresnį sprendimą. Ir lyg ir sako, kad susitarė dėl kitų. O tas „susitariau“, kad tą pačią dieną Ramūnas Karbauskis sako: „Vaiko pinigai gerai, bet jau gyventojų pajamų mokestis tai jau ne, atleiskite“.
Matomas toks vėlimasis. Galų gale net pamokslavimas prezidentui, kad ne laiku atsiunčia projektus Seimo nariams. Tai galima pasakyti tik tiek, kad konfliktas yra normalus tarp institucijų, bet šį kartą mes matome konfliktus ten, kur jų neturėtų būti, ir nekonstruktyvumą ten, kur jo neturėtų būti“, – konstatavo R.Urbonaitė.
Šį kartą mes matome konfliktus ten, kur jų neturėtų būti, ir nekonstruktyvumą ten, kur jo neturėtų būti.
Anot T.Janeliūno, pateikdamas savo siūlymus, kaip sušvelninti koronaviruso pandemijos pasekmes, G.Nausėda bando labiau įsitraukti į vidaus politikos sferą, rodyti dėmesį problemai.
Tačiau, kaip pastebėjo politologas, vienaip ar kitaip tai vis tiek yra Vyriausybės imties darbai.
„Ir čia prezidentas, nori nenori, bet kuriuo atveju bus tik šalutinis veikėjas. Jis negali perimti Vyriausybės funkcijų“, – pabrėžė VU TSPMI profesorius.
Kas surišo rankas?
R.Urbonaitei G.Nausėda kol kas – sunkiai apibrėžiamo valdymo stiliaus prezidentas. Kas tai lemia?
MRU dėstytojos nuomone, yra daug dedamųjų.
Prezidentavimo pradžia, kol supranti, kokias geležines klumpes teks sunešioti, esą visuomet yra labai sunki.
Pasak politologės, prezidento rinkimų kampanijos metu tokio supratimo nebuvo.
Ji prisiminė, jog tąsyk, kad ir kalbėdami apie teisminę sistemą, šalies vadovo vaidmenį formuojant teisminę valdžią, kandidatai nerodė nors kiek padoresnio suvokimo apie vieną svarbiausių prezidento funkcijų.
„Tai natūralu, kad paskui reikia laiko suvokti, kokios dabar tau geležinės klumpės yra apautos ir kaip reikės bandyti su jomis vaikščioti. Natūralu, kad tai yra sudėtingas laikotarpis. Bet laikas eina ir, kaip matome, jau yra beveik metai praėję“, – komentavo R.Urbonaitė.
Natūralu, kad paskui reikia laiko suvokti, kokios dabar tau geležinės klumpės yra apautos ir kaip reikės bandyti su jomis vaikščioti.
Kartu ji pabrėžė, kad prezidentui tokiomis sąlygomis kaip dabartinės pandemijos veikti yra labai sunku.
Jis yra ir tarp kelių ugnių: Vyriausybės, Seimo. Su jais reikia tartis.
„O to derybinio gebėjimo irgi kol kas nebuvo galimybės vystyti. Tai, natūralu, kad tų iššūkių kyla“, – teigė MRU dėstytoja.
Taip pat R.Urbonaitė pastebėjo, kad G.Nausėdos komanda per visą šį laikotarpį sulaukė nemažai kritikos. Dalis jos esą pagrįsta.
Tarkime, dėl prezidento komunikacijos.
Politologės nuomone, kartais prezidento kalbėjimo ten, kur nereikia, būdavo daug, o ten, kur reikia, netgi pritrūkdavo.
Kai kada G.Nausėdos komandos veikimas, atsakymai į žurnalistų klausimus, R.Urbonaitės vertinimu, irgi ne visada atrodo labai aiškiai ir gerai sudėlioti.
„Tai aš vis dėlto galvočiau, kad susidėjo viskas – nepatyrimas, tiesiog tai, kad niekaip neturėdamas politinės patirties ir negalėjai įsivertinti, į kokias galeras pakliūsi, o ir komandoje žmonių, kurie turėtų daug politinės patirties, irgi nebuvo. Tai prezidentas ir jo komanda mokėsi, o kai mokaisi, klaidų išvengti yra neįmanoma“, – kalbėjo ji.
Prezidentas ir jo komanda mokėsi, o kai mokaisi, klaidų išvengti yra neįmanoma.
T.Janeliūnas, vertindamas, kas galėjo lemti tam tikras G.Nausėdos nesėkmes, sakė, kad, matyt, vienos priežasties nėra.
Profesorius įžvelgė, kad viskas prasideda nuo politinės intuicijos trūkumo ir aiškaus pajutimo, kokia politinė situacija yra Vyriausybės rūmuose, Seime, kaip viskas dėliojasi, kokią įtaką jis gali turėti sprendimams.
„Bet, aš manyčiau, kad galiausiai viskas susiveda į tą patį pradinį ir svarbiausią sprendimą, kurį G.Nausėda priėmė pats, savarankiškai, sakydamas, jog jis rems šitą Vyriausybę. Nepaisant to, kad ji yra labai silpna, nepaisant to, jog šita koalicija buvo sudurstyta po inauguracijos labai nevykusiai, įtraukiant labai silpnus partnerius, kurie yra Vyriausybės, sakykime, silpnoji dalis. Įskaitant ir tą pačią LLRA-KŠS, socialdarbiečius ir panašiai“, – mano politologas.
Galiausiai viskas susiveda į tą patį pradinį ir svarbiausią sprendimą, kurį G.Nausėda priėmė pats, savarankiškai, sakydamas, jog jis rems šitą Vyriausybę.
T.Janeliūnas sakė, kad pradinis G.Nausėdos sprendimas remti tokią neįgalią Vyriausybę iš esmės prezidentą ir pastatė į tokią poziciją, kai iš ministrų kabineto jis negali reikalauti pernelyg daug, bijodamas, kad koalicija tiesiog neišsilaikys ir teks spręsti dar didesnes problemas arba net ieškoti galimybių rengti pirmalaikius Seimo rinkimus.
„Tada pajuto valstiečiai žalieji, kad, gerai, prezidentas mums atriša rankas, mes jau tada darysime taip, kaip mums patinka. Nes visi supranta, kad jokios kitos daugumos šiomis aplinkybėmis niekas nesukurs. Nuo šito ir prasidėjo visi tie po truputėlį prezidento galių siaurinimai, pokštavimai, bandymai nekreipti dėmesio į spaudimus, apsimetimas, kad J.Narkevičius yra nepamainomas ministras ir daugybė kitų dalykų“, – įvertino T.Janeliūnas.
Investuoja į įvaizdį
Prezidentūrai svarbūs viešieji ryšiai, tai, kaip pozicionuojamas G.Nausėda. Čia taip pat neišvengta klaidų.
Pasak R.Urbonaitės, „berniuko klaida“ velykiniame sveikinime kainuos brangiai.
„Manau, kad tai yra jau, vadinkime, folkloras susiformavęs, kuris sklandys interneto platybėse iki kadencijos pabaigos. Ypač kai tai dar yra pastiprinama ir vietoj to, kad būtų primiršta, vėl prikeliama visa tai. Aš nežinau, kodėl tokie dalykai atsiranda, kaip tai susiformuoja, kas galvoja apie prezidento įvaizdį. Nes yra problema, kad kartais nesuvokiama, jog jeigu nepavyksta vienas arba kitas formatas, nereikia prezidentą versti bandyti jį vis tiek kartoti. Jeigu jis nesižiūri organiškai su vaikais, ar tikrai to reikia?“ – pabrėžė politologė.
Manau, kad tai yra jau, vadinkime, folkloras susiformavęs, kuris sklandys interneto platybėse iki kadencijos pabaigos.
Nors akivaizdu, kad į G.Nausėdos įvaizdį investuojama, dėl to dirba didžiulė komanda, R.Urbonaitės nuomone, „gerojo nervo“ užčiuopti nepavyksta.
Prezidentūrai pritrūksta savikritiškumo dėl išeinančių komunikacinių žinučių.
„O kai pritrūksta savikritikos, labai lauk kritikos. Ir jau iš išorės“, – pažymėjo MRU dėstytoja.
Viešieji ryšiai, pasak T.Janeliūno, svarbūs visiems politikams.
Tačiau klausimas, kodėl jie tapo tokia vizitine kortele dabartiniam prezidentui.
VU TSPMI profesoriaus manymu, kai vengiama tikro darbo ar tikrų konfliktų, natūralu, kad į pirmą planą išeina antraeiliai dalykai, viešųjų ryšių priemonėmis sukurti tikslingai ar netikslingai.
„Jeigu tai būtų buvęs iš tikrųjų kažkoks esminis ar vertybių, ar darbų susidūrimas, dėl kurio vyktų esminės diskusijos, tai natūralu, kad ir viešojoje erdvėje būtų kalbama apie tai, ką padarė arba ko nepadarė prezidentas, ką jis pasiūlė arba ko jis nesiūlė ir nuo kurių pozicijų atsitraukė. Bet kai trūksta turinio tikram darbui, matyt, tada viešojoje erdvėje pereinama prie tokių antraeilių, smulkių dalykų aptarinėjimo“, – komentavo T.Janeliūnas.
Bet kai trūksta turinio tikram darbui, matyt, tada viešojoje erdvėje pereinama prie tokių antraeilių, smulkių dalykų aptarinėjimo.
Nenorės veltis į konfliktus
Tai, kaip toliau atrodys G.Nausėdos veikla, ar joje galima tikėtis kokių pokyčių, T.Janeliūno teigimu, priklausys nuo visuomenės lūkesčių.
Gana nuosaiki G.Nausėdos politika valdančiųjų atžvilgiu ar prisiimtas reprezentacinis vaidmuo, ypač – užsienio politikoje, esą gali atitikti gana didelės visuomenės dalies lūkesčius.
„Gal kaip tik prezidentas tą jausdamas labai tikslingai atlieka tokį vaidmenį. Jam tikrai nebūdinga ir jis nenorės nei lįsti į konfliktus, nei demonstruoti pernelyg didelio aktyvumo, kuris keltų įtampas. Tokiu atveju mes toliau turėsime būtent tokio statuso, tokio vaidmens prezidentą. Ir tai galbūt nėra blogai. Šiuo atveju tai vienaip ar kitaip atitinka prezidento funkcijas. O mūsų tie neformalūs lūkesčiai labai skirtingi kiekvieno gali būti“, – nurodė T.Janeliūnas.
Jam tikrai nebūdinga ir jis nenorės nei lįsti į konfliktus, nei demonstruoti pernelyg didelio aktyvumo, kuris keltų įtampas.
Per likusius kiek daugiau nei ketverius kadencijos metus, anot R.Urbonaitės, galima mokytis, įgyti daugiau išminties ir ja naudotis, galbūt ir komanda sustiprės.
„Šiandien aš tikrai nenorėčiau taip teigti, kad viskas yra blogai ir, kaip jau pas mus įprasta tvirtinti, kad jau viskas, reikia laukti naujų rinkimų. Nematau didelio pagrindo tai daryti. Kad iššūkių, problemų yra, taip. Ir galbūt vienos buvo prognozuotos, kitos – ne visai. Galbūt buvo tikėtasi, kad bus lengviau įsivažiuoti, bet taip lengvai nepavyko. Iš tikrųjų ta situacija šiais metais nėra tokia paprasta, daug įvykių, krizinių ir sudėtingų situacijų. Bet, aš manau, viskas priklausys nuo paties prezidento noro, nuo jo komandos noro dirbti ir dirbti efektyviai. Viskas dar yra prezidento ir jo komandos rankose“, – akcentavo politologė.
Viskas priklausys nuo paties prezidento noro, nuo jo komandos noro dirbti ir dirbti efektyviai. Viskas dar yra prezidento ir jo komandos rankose.
