Prezidento siūlyta LAT pirmininke, bet Seimo iki teisėjos pažeminta S.Rudėnaitė: tai mane šokiruoja

Peripetijų Seime įkarštyje 15min pakalbino vėtomą ir mėtomą teisėją, kuri, kaip pati teigia, dažniausiai tiesiai rėžia viską, ką galvoja: „Išnaudoti progas protingai patylėti neišmokstu. Bet jei tylėčiau, slėpčiausi situacijose, kaip ši – tai būtų mano asmenybės galas.“

– Kaip vertinate susiklosčiusią situaciją? – 15min paklausė S.Rudėnaitės.

– Mano atleidimas tiek teisine, tiek logine prasme, buvo klaida. Kad ji įvyko, pripažįsta tiek teisininkai, tiek daugelis pačių Seimo narių. Bet tai, kaip tos klaidos nenorima taisyti, mane šokiruoja. Ir kaip žmogų, ir kaip teisininkę, išmanančią, be kita ko, Europos Sąjungos teisę ir Strasbūro teismo praktiką. Bandoma ieškoti kaltų, bet ne kelio, kaip tą klaidą ištaisyti.

Beje, šiame kontekste man susidarė įspūdis, kad beveik niekas nebeatsimena, jog, be kita ko, aš esu dar ir žmogus. Bet tebūnie, aš esu pareigūnė, į sentimentus neturiu teisės. Tačiau teisinis nihilizmas mano atžvilgiu neturėtų būti demonstruojamas.

Beje, šiame kontekste man susidarė įspūdis, kad beveik niekas nebeatsimena, jog, be kita ko, aš esu dar ir žmogus.

– Kokią matote išeitį?

– Tiesiausias, ir mano nuomone, 100 proc. teisingiausias kelias būtų paties Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Kad tas nutarimas būtų pripažintas antikonstituciniu jau Konstitucinio Teismo lygmenyje. Svarbu, kad vien Seimo kreipimasis į KT stabdytų to nutarimo galiojimą.

Egzistuoja ir individualios priemonės, kitaip tariant, aš žinau, ką ir aš pati tokioje situacijoje galiu daryti. Jei klaida nebus ištaisyta tų, kurie ją padarė, aš nebūčiau verta teisėjos vardo, jei pati nesiimčiau teisinių priemonių ir nesiginčiau asmeniškai.

– Padėties įkaite tapote ne tik jūs asmeniškai, bet ir visa aukščiausios instancijos teisingumą vykdanti institucija – ar Aukščiausiasis Teismas funkcionuoja?

– Jeigu iš manęs dabar atimti tiek LAT pirmininkės, tiek LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkės įgaliojimai, formaliai vadovauti turėtų kiti žmonės. Bet šiame fone, visi procesiniai veiksmai, kuriuo padarytų tas vadovas, galėtų būti būti nuginčyti nepatenkintos šalies.

Protas dar neišneša, kaip dabar organizuoti LAT veiklą, kad procesai nesivilkintų, kad būtų tvarūs ir kad ateityje nenukentėtų žmonės, kurie šioje situacijoje apskritai niekuo dėti. Dabar birželio mėnesiui bylos yra nepaskirtos, kolegijos joms nagrinėti nesudarytos, bylų atrankos kolegija nėra sudaryta. Formaliai jas sudaryti gali kitas teisėjas, bet kas paskui iš to išeis?

Ar bus sudaryta kolegija, ar bus nepriimtas kasacinis skundas – visi tokie ir kitokie sprendimai teisine prasme bus absoliučiai netvarūs. Nes kas bus nepatenkintas, vien dėl to galės juos ginčyti.

Ankstesniame interviu 15min S.Rudėnaitė yra sakiusi, kad siekti LAT vadovės posto nebuvo jos svajonė, tačiau tiesumu garsėjanti teisininkė vadovaujasi paprastu principu: jei atsiranda galimybė siekti karjeros – būtina tuo šansu pasinaudoti.

Tai, kad aukščiausio Lietuvos teismų sistemos posto ji ėmė siekti po korupcijos skandalo vis dar besitęsiančiu Temidės tarnų bendruomenės sunkmečiu, teisininkės nedžiugino, bet ir nebaugino.

S.Rudėnaitės kandidatūros svarstymas jau senokai buvo apaugęs užkulisinėmis intrigomis, replikomis apie protegavimą, savo poziciją dėl jų teisėja taip pat buvo išsakiusi ankstesniame interviu.

„Kad mane kažkas proteguoja – aš labai didelių globėjų nejaučiu. Tapau laikinąja Aukščiausiojo Teismo pirmininke prezidento pasirinkimu. Teiginiai apie Gintaro Kryževičiaus (buvusio LAT pirmininko, dabar – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko, – red. past.) įtakas prezidentui skamba nerimtai. O mes su G.Kryževičiumi esame tiesiog draugai“, – 15min yra sakiusi teisėja.

Dar Seimui svarstant S.Rudėnaitės kandidatūrą į LAT vadovus 15min kalbėjosi su teisininke apie jos požiūrį į šias atsakingas pareigas, teisėjo profesiją ir įvaizdį Lietuvoje, taip pat nuomonės apie ankstesnius Aukščiausiojo Teismo vadovus bei išliekančias jos pačios ambicijas šiame poste.

– Kaip vertinate teisėjo padėtį ir įvaizdį šių dienų visuomenėje, dar neprimiršusioje didžiojo korupcijos skandalo?

– Teisėjo darbe net ir be tokių sukrėtimų dėkingumo nelabai gali tikėtis. Tai natūralu. Jei esi teisėjas, dažniausiai būni susitaikęs su tuo, kad kas nors nesutiks su tavo nuomone, piktinsis, o ne ateis padėkoti už darbą. Net jei labai stengsiesi, kad būtum visada teisus ir teisingas, vis tiek atsiras kas nors, kas liks nepatenkintas ir atsilieps apie tave priešingai.

Net jei labai stengsiesi, kad būtum visada teisus ir teisingas, vis tiek atsiras kas nors, kas liks nepatenkintas

Ugniagesius visuomenė vertina itin teigiamai. Nesakau, kad jų darbas lengvas, bet kai gesinami gaisrai – juk visiems gerai ir visi palankiai vertina. O teisėjų situacija visai kitokia, net gerai ir sąžiningai dirbdamas negali tikėtis vien dėkingumo ir palankaus vertinimo. Stengiamės tą suvokti kaip natūralų dalyką.

Skandalingoje situacijoje bendruomenei buvo labai svarbu atsirinkti, kur kritika teisėjams buvo konstruktyvi, geranoriška. Pavyzdžiui, kaip STT tyrimas ir rekomendacijos dėl bylų skirstymo taisyklių – tikslas tikrai buvo geras. Bet buvo ir visokių pareiškimų, tokios kritikos, kuri buvo ties riba noro perimti teisėjo galias, teisę vykdyti teisingumą. Svarbu, kad teisėjai liktų susibalansavę viduje, būtų užtikrinti tuo, ką daro, tuomet ir galbūt ne visuomet pagrįstą, konstruktyvią kritiką lengviau atlaikyti.

– Kokia jūsų vizija apie teisėjus, teismus?

– Kiekvienas, kuris susiduriate su teismu, tikriausiai tikitės, kad teisėjas bus profesionalus teisininkas, ir ne prastesnis nei jūsų oponento advokatas.

Tikriausiai kiekvienas norėtumėte, kad teisėjas būtų ir kvalifikuotas, ir nebijotų priimti sprendimo, ir kad jo ne tik kad nepapirktų niekas, o kad jo net neišgąsdintų vieši įtakingų asmenų pareiškimai.

– Ar jūs teigiate, kad šiais laikais teisėjas Lietuvoje negali būti pakankamai drąsus ir visiškai nepriklausomas, nešališkas, kuomet priima sprendimus?

– Didžioji dalis teisėjų iš tiesų yra drąsūs ir nepriklausomi. Aš tik sakau, jog tam, kad teismų sistemos žmonės jaustųsi gerai, tvirtai, jiems reikia ir paramos. Teisėjų algų klausimas Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje automatiškai siejamas ir su teisėjų nepriklausomumo garantija. O teisėjo nepriklausomumas reikalingas visų pirma ne teisėjui, o visuomenei. Išvažiavę į tarptautinius renginius mes galime apie tai pakalbėti ir tai suvokti, bet grįžę į Lietuvą suprantame, kad proteismiškų ar proteisėjiškų pozicijų mūsų šalyje nelabai yra.

– Jau šiek tiek palietėte šiuos aspektus, apie kuriuos norėčiau paklausti dar konkrečiau, jums primindamas: 2012 m. prisistatydama Seimui kaip būsimoji LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkė, Sigita Rudėnaitė sakė: „Visuomenė nepasitiki teismais, nes nemato teisėjų žmogiškosios pusės.“

Tuo tarpu 2014 m. sakėte, kad teisėjams neverta vaikytis visuomenės meilės, nes tokia institucijos specifika (panašiai samprotaujate ir šiandieną). Nepaprieštaravote pati sau?

– 2012 m. tai buvo pati pradžia, kalbant apie teisėjų bendravimą su visuomene, pastangas populiariai paaiškinti, pakomentuoti svarbiausius sprendimus. Tuo buvo siekiama teismų atvirumo. Su mano tuometine patirtimi ir pozicija, man iš tikrųjų nuoširdžiai norėjosi visus įtikinti, kad teismų atvirumas visuomenei labai reikalingas. Pamenu, iš Seimo tribūnos kalbėjau apie tai, kad teisėjai yra gyvi žmonės, kurie gali būti ir jūsų giminės, ir kaimynai. Nes teisėjo įvaizdis buvo pagal vaizdą TV reportažo metu, kai teisėjas, apsikabinęs bylą, prabėga nesustodamas pro kamerą, ir tiek.

O 2014-ųjų metų konteksto tiksliai nepamenu, bet sakyčiau, kad tai nebuvo prieštaravimas, bet su didesne patirtimi geriau mačiau, kokia yra reali situacija. Kaip ir šiandieną kalbame – teisėjas iš tikrųjų negali vaikytis visuomenės meilės, nes jei pradėsi priiminėti tik populistinius, visiems patinkančius sprendimus, tai nebus teisingumas.

Turi priimti sprendimą tik pagal įstatymą, net ir žinodamas, kad dėl to rytoj ant tavęs puls visa žiniasklaida.

Jei byla rezonansinė, dauguma teisėjų ją spręsdami tikrai žino, koks yra visuomenės nusiteikimas jos atžvilgiu. Ir kuris iš sprendimų visuomenėje būtų priimtas kaip teisingesnis. Bet į tai visiškai negalima orientuotis! Yra teisė, ir turi priimti sprendimą tik pagal įstatymą, net ir žinodamas, kad dėl to rytoj ant tavęs puls visa žiniasklaida.

O jei būtumėte kalbinęs mane prieš 23 metus, nežinau, ką jums būčiau papasakojusi, galbūt visai kitaip būčiau nušvietusi teisėjo darbą, nei suprantu jį šiandieną.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sigita Rudėnaitė

Jei atvirai, aš visą laiką esu linkusi kalbėti, kaip tuo metu galvoju. Nors tikriausiai nedera to daryti, reikėtų atsargiau bendrauti, viešai reikšti nuomonę, kad neprisišnekėtum. Protingas patylėjimas nėra mano bruožas. Tiesa, nelabai dėl to apgailestauju, nes visą gyvenimą maždaug vienodai elgiausi, ir man tikrai neblogai sekasi. Negaliu skųstis tuo, kas ir kur šiandieną esu. Tiesa, pastarosios savaitės emocine prasme man yra labai sudėtingos.

– Iki jums tampant laikinąja Teismo vadove, šiai institucijai vadovavo ryškios, ne vien palankiai vertintos teisininkų elito asmenybės. Kaip jas charakterizuotumėte?

– Pastarasis vadovas Rimvydas Norkus iš tikrųjų labai gabus žmogus. LAT pirmininku jis dirbo labai jaunas. Norkaus gabumai išties neeiliniai, žinių bagažas, akiratis – net nežinau, iš kur jis tiek žinodavo ir kaip suvaldydavo tiek informacijos. Labai darbštus, kompetentingas, užtai žmogus ir daug pasiekęs.

Gintaras Kryževičius, kai atėjo vadovauti, buvo su naujovišku vertybių supratimu.

Greičius išlaikydavo klasikinį stilių, Kryževičius atėjo vadovauti su naujovišku vertybių supratimu, o Norkaus gabumai išties neeiliniai.

Prieš jį Vytautas Greičius buvo toks klasikinis pirmininkas. Visuotiniame teisėjų susirinkime jis atrodydavo griežtas ir vis sakydavo, kad bylų negalima vilkinti. O aš, tuo metu dar jauna teisėja, sėdėdavau ir galvodavau, kad lyg ir nevilkiname mes tų bylų. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet Greičius išlaikydavo tokį klasikinį stilių – kad pirmininkas turėtų būti reiklus, griežtas.

O atėjusį vadovauti Kryževičių irgi ne visi teisėjai iš karto priėmė palankiai, nes jis pirmas deklaravo, kad reikia griežtinti teisėjų drausminę atsakomybę. Kalbėjo, kad reikėtų sau iškelti naujus standartus.

Beje, buvo vienas iš tų apologetų, kad reikia daugiau bendrauti su visuomene, dažniau viską komentuoti žiniasklaidai. Tai buvo tikrai nauja, pažangi kryptis. Jam vadovaujant, šiuolaikiškesnė pasidarė ir Teisėjų taryba.

lat.lt nuotr./Janina Stripeikienė

Norėčiau paminėti ir Janiną Stripeikienę, kuri dabar Konstituciniame Teisme, o iki mano atėjimo vadovavo LAT Civilinių bylų skyriui. Džiaugiuosi, ką radau, ten atėjusi. Buvo siekiama apibendrinti skirtingų bylų praktiką.

Žinoma, kiekvienas teisėjas yra nepriklausomas ir turi teisę spręsti savaip, bet aptardami jau priimtas nutartis, iškeldami problemas, kurias matome vieni kitų darbe, mes siekiame sistemiško skyriaus darbo. Jei tą patį dalyką vienas teisėjas spręsdavo vienaip, o kitas – visiškai kitaip, kildavo vidinės diskusijos, kas iš tikrųjų teisus, kas galbūt neteisus. Toks požiūris buvo pozityvus, kai susidūriau su juo pradėjusi vadovauti – man iškart buvo lengviau.

– Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad svarbiausio teismo vadovas yra tarsi Dievas teisėjų olimpe: kaip LAT pirmininkas pasako, taip ir išsprendžiamos visos bylos. Kokios iš tiesų AT vadovo galios ir funkcijos?

– Jei kalbame apie bylų svarstymą, teisingumo vykdymą – toli gražu taip nėra. Priešingai – pirmininkui net įstatymas draudžia ateiti pas kitą teisėją ir pasakyti, kaip ir ką jis turi daryti. Net jei aš esu, tarkime, skyriaus pirmininkė, bylas nagrinėjame trise arba kartais septyniese – bet kuriuo atveju, mano balsas yra tik vienas kolegijoje. Balsas lygiai toks pats, kaip ir kito žmogaus kolegijoje. Iš tikrųjų, dar dažnai susiduriame su tikėjimu, manymu, kad jeigu LAT pirmininkas pasakys – bus priimtas kasacinis skundas.

Arba jei pirmininkas panorės, vienaip arba kitaip ta byla bus išnagrinėta. Mes visą laiką aiškiname žmonėms – kad nėra tokių pirmininko galių ir negali taip būti. Aukščiausiojo Teismo pirmininko funkcija ir įgaliojimai – organizuoti, kad sklandžiai būtų vykdomas teisingumas. Administracinės priemonės iš tikrųjų yra: galima priiminėti ir įsakymus, nustatyti darbo tvarką, bet jokiu būdu nelendant į paties ginčo sprendimą. Galų gale, pirmininkas gali tiesiog kviesti kolegas ir kalbėtis, jei reikia ką nors išspręsti.

Nuotr. iš Apeliacinis.lt archyvo/Sigita Rudėnaitė

Pavyzdžiui, dabar gyvenimas pasidaręs tiek įdomus, kad kartais tie patys klausimai nagrinėjami ir civilinėje, ir baudžiamojoje teisėje. Tai viena iš bendrų problemų, kurios mums iškyla. Arba žalos atlyginimo klausimai: jei nusikaltimu padaryta žala, teismas ją atlyginti gali priteisti baudžiamojoje byloje, bet pagal įstatymus nukentėjusieji gali pasilikti sau teisę ir atskirai ateiti į civilinę bylą. Stebimi nesuderinamumai tarp dviejų jurisdikcijų teisėjų. Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų požiūriai į kai kuriuos dalykus skiriasi, o to neturėtų būti.

Juk ne nuo teismo skyriaus pavadinimo turėtų priklausyti, kaip tas pats klausimas turėtų būti teisingai sprendžiamas.

Nes juk ne nuo teismo skyriaus pavadinimo turėtų priklausyti, kaip tas pats klausimas turėtų būti teisingai sprendžiamas. Čia vienas teismo pirmininko uždavinių – atkreipti į tokias problemas dėmesį ir mėginti jas spręsti. Kartais, pavyzdžiui, sprendimas yra mechanizmas, leidžiantis sudaryti mišrias LAT teisėjų kolegijas.

Aišku, pirmininkavimo galimybės yra ribotos, kad ir dėl tokio banalaus dalyko, kaip pinigai. Man būtų puiku visiems gražiai vadovauti, jei nevaržytų finansavimas.

Norėtųsi nustatyti atlyginimus tokius, kad pas mus ateitų patys gabiausi jauni žmonės, teisėjų padėjėjai. Labai reikia specialistų siaurose srityse, ekspertų. Bet dabar, ypač Europos Sąjungos teisėje, yra tiek klausimų, tiek sričių, kad vienas žmogus kartais nepajėgus net žinoti, kad apskritai tokia problema gali būti. Reikia bent žinoti, kad yra specialistas, kuris galėtų pateikti tau medžiagą, informaciją, į kurią įsigilinęs, tu, kaip teisėjas, galėtum gerai byloje jaustis.

Daug idealistų ateina būtent pas mus, netgi žinodami, kad advokatų kontoroje uždirbtų... Net nedrįstu lyginti atlyginimų skirtumo.

Būtų idealu, jei viskas būtų idealu, bet turime tai, ką turime. Su tais ištekliais, kuriuos realiai turime, manau, visiškai neblogai čia, Aukščiausiajame Teisme, mums sekasi tvarkytis. Labai džiugu, kad turime daug idealistų, ypač kalbant apie jaunus žmones, kurie ateina būtent pas mus, norėdami realizuoti save kaip teisininkus, netgi žinodami, kad advokatų kontoroje uždirbtų... Net nedrįstu lyginti, kaip atrodytų tas atlyginimų skirtumas.