Lietuvos Taryba, kurią sudarė 20 narių, po ginčų sutarė paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Numatyta diena – Vasario 16-oji, šeštadienis. Būtent tą dieną buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas.
Aleksandras Stulginskis, vėliau tapęs ir Lietuvos Respublikos prezidentu, apie tos dienos orą kalbėjo taip: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“
Bene kiekvienas vilnietis puikiai žino Signatarų namus – juose buvo pasirašytas aktas, kuriuo paskelbta nepriklausomybė. Tačiau jei pavartysime prisiminimus, tai garbūs asmenys nurodo skirtingas akto pasirašymo vietas. Štai Jonas Basanavičius teigia, kad buvo susirinkta pas jį bute, Lydos skersgatvyje, ten ir buvo paskelbta nepriklausomybė.
Mykolas Biržiška prisiminė, kad tai padaryta Antano Smetonos bute. Kunigas Povilas Dogelis rašo, kad iš pradžių Taryba buvo susirinkusi pas J.Basanavičių, o tik po to patraukė į Štralio namus, kaip tuomet buvo vadinti Signatarų namai.
„Vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nariai šio akto pasirašyti ir paskelbti buvo susirinkę Lietuvių mokslo draugijos namuose pas daktarą Joną Basanavičių. Dr. Basanavičius paprastai labai šaltai gyveno. Ir šį kartą susirinkę pas jį Tarybos nariai netvėrė iš šalčio ir apie aštuntą valandą vakaro visi persikėlė į Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti būstinę Didžiojoj gatvėj nr. 30, Štralio namuose“, – rašo kunigas.
Kaip buvo iš tiesų? Visgi aktas buvo pasirašytas Štralio namuose. Kas tai liudija? Ogi išlikę posėdžio protokolai. Juose labai aiškiai parašyta, kad susirinkta buvo būtent čia. Kai Taryba susirinkdavo kur nors kitur, būdavo nurodoma ta vieta.
„Svarstymai J.Basanavičiaus namuose Aušros vartų gatvėje buvo 11 d., tai yra tokia legenda, kad visi ten labai sušalo ir atėjo čia. Gal ir sušalo, nes kiti pastebėdavo, kad pas J.Basanavičių buvo labai vėsu, nes jis taupė ir labai nešildė. Na, o visi kiti posėdžiai, kurie vyko 12, 13 ir 15 d., vyko čia, Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. Ir vasario 16 dieną 11 val. buvo sutarta ateiti čia ir pasirašyti aktą“, – pasakoja Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė.
Kodėl Tarybos nariai taip painiojosi? Tos pačios dienos vakarą Lietuvos taryba dar kartą buvo susirinkusi ir posėdžiavo.
Kodėl Tarybos nariai taip painiojosi? Tos pačios dienos vakarą Lietuvos taryba dar kartą buvo susirinkusi ir posėdžiavo. Tikriausiai tai ir lėmė, kad vėliau garbūs signatarai šiek tiek pripainiojo rašydami savo prisiminimus.
Taigi, vasario 16 buvo šeštadienis, oras buvo labai blogas, o Taryba susirinko Štralio namuose. Atsakymą apie susirinkimo valandą mums taip pat pateikia išlikę posėdžio protokolai – jis prasidėjo 11 val. ryte.
„Jie čia susirinko 11 valandą, tai kol susirinko, kol išsirikiavo, tai gal po pusvalandžio ir pasirašė aktą“, – sako Signatarų namų vedėja.
Kai kurie istorikai pavėlina valanda ir mano, kad mūsų nepriklausomybė gimė apie 12.30 val.
Pirmiausia Lietuvos tarybos pirmininku buvo išrinktas Jonas Basanavičius. Jis perskaitė Nepriklausomybės akto tekstą, o po to jį pasirašė visi Tarybos nariai. Ši akimirka ir yra įamžinta garsiajame Kalpoko paveiksle.
O štai kaip tą akimirką prisiminė Aleksandras Stulginskis: „Kviečiamas seniausio amžiaus. Toks buvo dr. J.Basanavičius. Kuklus senelis keliasi iš savo kėdės, kad užimtų pirmininko vietą, ir sako: „Kaip aš čionai tokiam svarbiam reikalui – gal nesugebėsiu...“ Didelio sugebėjimo ir nebuvo reikalo, nes rezoliucija, t. y. Nepriklausomybės skelbimo tekstas, buvo iš anksto paruoštas ir net rašomąja mašinėle 2 egzemplioriais atspausdintas. Užteko pirmininkui tą rezoliuciją perskaityti. Visi be diskusijų jai pritarė ir alfabetine pavardžių tvarka pasirašė.“
„Čia pasirašyti naujos Nepriklausomybės akto formuluotės susirinko visi 20 Lietuvos Tarybos narių. Pasirašyta buvo visų vienbalsiai, nors buvo balsuota dukart, dalimis, bet in corpore buvo balsuota vienbalsiai“, – pasakoja M.Peikštenienė.
Po balsavimo, kaip prisiminė J.Basanavičius, visi labai stipriai plojo.
Po pasirašymo tikriausiai kiekvienas signataras jautėsi skirtingai.
„Po balsavimo, kaip prisiminė J.Basanavičius, visi labai stipriai plojo. O kiti, pavyzdžiui, A.Stulginskis, atsiminė, kad sakė „padarėme tai, ką turėjome padaryti“, ir toliau buvo sprendžiami kiti klausimai, nes buvo dar labai daug ir sudėtingų darbų.
Po akto pasirašymo vėl buvo svarstytas klausimas, vėl rinktas pirmininkas ir prezidiumas, o vakare visi vėl susirinko ir turėjo toliau valstybės kūrimo organizacinius klausimus spręsti“, – apibendrina Signatarų namų vedėja.
Lietuvos likimas buvo labai neaiškus. Tą matė ir signatarai. Mykolas Biržiška prisiminė, kai jis kartu su Petru Klimu ėjo viena Vilniaus gatve: „Matai, ir paskelbėm aktą, ką tu pasakysi? – sako Petras Klimas. – Bet ar kas iš to išeis – sunku pasakyti.
Mano žmona mudu užsipuolė, vis mat moteris karštesnio temperamento: „Kaip tai, ar kas išeis? Paskelbėt, tai ir turi išeiti. Lietuva turi būti nepriklausoma.“
Nepriklausomybės aktas pasirašytas. Tačiau reikia jį paskelbti tiek Lietuvos žmonėms, tiek pasauliui. Kaip tai pavyko padaryti?
„Su teksto viešinimu buvo didelių problemų, nes tas tekstas, kurį pasirašė vasario 16 d., smarkiai skyrėsi nuo to, kuris vokiečių karinės valdžios buvo padiktuotas lapkričio 11 d. Ir jie būtų ėmęsi gan griežtų priemonių. (...) Petras Klimas nunešė tekstą į Kuktos spaustuvę Totorių gatvėje. Ten buvo atspausdintas 400 egz. tiražas ir tik tada nueita pas cenzorių leidimo. Aišku, leidimo negauta, bet P.Klimas jau buvo išsinešęs kažkokį kiekį iš spaustuvės. Kai buvo atsiųsti kareiviai, tai jie išbarstė tą tekstą. O kas buvo išsinešta, tas paplito“, – pasakoja M.Peikštenienė.
Čia nutiko tikra detektyvinė istorija, kurioje be meilės ar bent jau simpatijos neapseita.
O kaip pasiekti pasaulį? Ir pirmiausia – Vokietiją, kuri, kaip žinome, tuo metu buvo okupavusi Lietuvą. Čia nutiko tikra detektyvinė istorija, kurioje be meilės ar bent jau simpatijos neapseita.
Vilniuje vokiečiai tada leido savo laikraštį „Zeitung der Zehnten Armee“, kurio vienas redaktorių buvo Oskaras Woehrle. Jis susižavėjo Lietuvos istorija, Vilniumi ir simpatizavo lietuvių siekiams atkurti savo valstybę. Tiesa, buvo kalbama, kad jis simpatizavo ir lietuvaitei ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis rėmė lietuvius.
Kaip ten bebūtų, su juo buvo sutarta, kad jis Lietuvos nepriklausomybės aktą perduos Vokietijos laikraščiams. Kadangi Tarybos nariai buvo vokiečių sekami, šią operaciją įvykdė Jadvyga Chodakauskaitė. Jos sesuo tuo metu jau buvo ištekėjusi už Antano Smetonos. Viskas vyko labai paslaptingai.
Štai kaip tai vėliau prisiminė Jadvyga: „Buvo pasiūlyta man vieną vakarą susitikti su O.Woehrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir įteikti jam kalbamą dokumentą. Vieną raktą į Mokslo draugijos patalpas gavo ponas O.Woehrle, kitą – aš. Jis turėjo nueiti į draugijos buveinę anksčiau ir laukti manęs neužžiebdamas šviesos ir užsirakinęs. Man įėjus su savo raktu, aš jam tamsoje įteikiau voką su deklaracijos tekstu ir pirmoji išėjau. O jis turėjo išeiti kiek vėliau. Už kelių dienų jis mums pranešė savo uždavinį įvykdęs.“
Jis tikrai įvykdė šią užduotį, nes šis dokumentas buvo paskelbtas keliuose Vokietijos laikraščiuose. Taip apie Lietuvos valią sužinojo pasaulis. O Lietuvos Tarybai dar reikėjo daug ir įtemptai dirbti, kad pareikšta valia – Lietuvos nepriklausomybė – taptų kūnu – Lietuvos valstybe.
