Tačiau, kai pirmą kartą atėjau prie vaikelio, supratau, kad esu savo vietoje“, – pasakoja Vilniaus ligoninėse minimalios artimųjų priežiūros sulaukiančius arba jos išvis nesulaukiančius vaikus lankanti savanorė Milda Bliumenzonienė. Ji sako, kad daugeliui tokių vaikų meilė, šiluma ir gerumas yra labai retai patiriami jausmai.
Daugeliui tokių vaikų meilė, šiluma ir gerumas yra labai retai patiriami jausmai.
„Niekieno vaikai“ – tai iniciatyva, kurioje vilnietė M. Bliumenzonienė savanoriauja jau metus. Ne vienas lietuvis šio straipsnio heroję atpažins. Už visuomeniškumą, aplinkiniams dovanojamą gerumą ir šilumą vilnietė yra apdovanota Šv. Kristoforo statulėle, ji taip pat priklauso šimto moterų, kuriomis didžiuojasi viso pasaulio lietuviai, sąraše.
M. Bliumenzonienės širdis aprėpia ir sostinės ligoninėse gulinčius, be artimųjų priežiūros paliktus vaikelius. Anot savanorės, „Niekieno vaikai“ į pasaulį ateina ir jame auga nežinodami, kas yra švelnumas ir meilė, ką reiškia, kai tave prisiglaudžia, prieš miegą padainuoja lopšinę ar pakaso nugarytę.
„Galvoju, pabūsiu prie vaikelio iš vaikų namų ir gal jam nors vienas švelnus žodis užsiliks. Ateis kita savanorė, bendravimą papildys savo šiluma ir jis bus apsuptas meilės, švelnumo ir gerumo. Jaučiu, kad bendraudama su vaikais tuos dalykus, kurių jie negauna, kažkiek galiu kompensuoti, todėl ir manau, kad esu savo vietoje“, – pasakoja savanorė Milda.
Šalia savanorystės moteris turi aibę savų darbų – ji padeda į visuomenę integruotis buvusiems ir esamiems kaliniams. Jau trisdešimt metų M. Bliumenzonienė dirba ir savanoriauja Lietuvos kalinių globos draugijoje bei yra viena iš šios draugijos įkūrėjų. Ji pastebi, kad darbas su kaliniais ir savanorystė su vienišais ligoninėse esančiais vaikais yra susiję. Neretai pataisos namuose atsidūrę suaugę vyrai kažkada buvo apleisti, priežiūros nesulaukę vaikai. Moters teigimu, vėliau su šiais žmonėmis išties nebūna lengva bendrauti, vyksta sudėtingas socialinės integracijos procesas.
„Štai yra žmogus, kuriam 50 metų ir kai susitinkame, jis manęs nuolat klausia: „Milda, tai kas yra ta meilė?“ Jis pats rastas ant Neries kranto ir išaugintas vaikų namuose. Tokie vaikai meilės nepažįsta ne tik dėl to, kad globos namuose jų daug ir tiesiog nėra rankų su kiekvienu pabūti, bet ir todėl, kad būna, jog švelnių jausmų jiems nenorima rodyti“, – kalba M. Bliumenzonienė.
Ji prisimena, kad ir pati būdama vaikas yra susidūrusi su situacija, kai ligoninėje seselės neleisdavo bendrauti su artimųjų neprižiūrimais vaikais sakydamos, kad nereikia jų pratinti prie švelnumo ir lopšinių dainuoti jiems nereikia. Tačiau M. Bliumenzonienė puikiai žino, kokie vaikai užauga tokiomis sąlygomis ir kokioje kančioje jie vėliau gyvena.
„Kai nesusiduri, gal niekada ir nepagalvoji, kodėl žmonės kartais elgiasi taip žiauriai. Atrodytų, kaip žmogus gali nukankinti gyvūną? Taip, yra galinčių taip pasielgti, nes tų žmonių vaikystė buvo labai šalta, galbūt net žiauri. Ir visgi manau, kad tokios iniciatyvos kaip „Niekieno vaikai“ ir jų savanoriai turi galios kažką keisti ir ne tik palengvinti vaikelių gyvenimą, bet ir spręsti problemą visuomenėje. Juk teisingai sakoma, kad niekieno vaikai iš tiesų yra mūsų vaikai, tai dalis mūsų visuomenės“, – neabejoja savanorė.
Juk teisingai sakoma, kad niekieno vaikai iš tiesų yra mūsų vaikai, tai dalis mūsų visuomenės.
Visgi vilnietė teigia mananti, kad savanorių potencialas Lietuvoje dar per menkai išnaudojamas. Yra daugybė brandaus amžiaus žmonių, galinčių pasidalyti savo patirtimi, norinčių savanoriauti, tačiau trūksta valstybės paskatinimo. „Kadangi pati dirbu su savanoriais, žinau, kaip norisi juos paskatinti, kad ir į kiną pakviesti, bet dažnai tiesiog nėra lėšų už ką tai padaryti. Kolegos iš užsienio taip pat stebisi, kodėl neskiriame savanoriams daugiau dėmesio, galėtume dažniau juos viešai pastebėti, padėkoti, apdovanoti“, – svarsto M. Bliumenzonienė.
Na, o savo savanorystę su ligoninėje esančiais vaikais M. Bliumenzonienė apibūdina vienu žodžiu – meilė. Jai ši veikla leidžia atsiplėšti nuo kasdienių užduočių, nuo vadovaujamo darbo savoje organizacijoje. Atvykusi į ligoninę moteris sako visas mintis ir jėgas atiduodanti šalia esančiam vaikeliui. Ji įsitikinusi, kad būdamas su vaikais žmogus negali būti piktas ir kažkuo nepatenkintas, nes jie, kaip lakmuso popierėliai, šitai iš karto pajaučia.
„Jei mintys negeros, bendravimo ir sutarimo su vaikais nebus. Iš kitos pusės, tie vaikeliai patys turi savų problemų, dažnai jie iškankinti tėvų priklausomybių, išsigandę, pažeidžiami. Savanoris tam ir ateina, kad padėtų mažyliui sunkumus išspręsti. Pamenu, sykį ateinu pas mergaitę, o ji pasirinkusi lovą palatos kampe ir kaip vilkiukas susigūžusi tūno. Reikėjo padirbėti, kol prie manęs priprato, bet kaip buvo gera, kai įsidrąsinusi pagaliau ištiesė ranką ir pradėjome bendrauti“, – prisimena savanorė.
Savanorių laukė 123 vaikai
Neseniai iniciatyva „Niekieno vaikai“ paminėjo pirmuosius veiklos metus. Jos vadovė Ieva Šuipė sako, kad naujausiais turimais duomenimis per metus Vilniaus, Kauno ir Šiaulių ligoninėse iš viso buvo 123 vaikai, prie kurių budėjo savanoriai.
„Prie vaikučių budima įvairią laiko trukmę. Prie kai kurių – kelias valandas, nes greitai pasirodo artimieji, bet būdavo, kad budėjimas trukdavo ir dvi ar tris savaites. Pasitaiko netgi tokių atvejų, kai prie vaiko savanoriai praleidžia ir po kelis mėnesius. Vieno savanorio prašome budėti bent penkias dienas per mėnesį, 5 valandas per dieną“, – pasakoja I. Šuipė.
Vieno savanorio prašome budėti bent penkias dienas per mėnesį, 5 valandas per dieną.
Iniciatyvos vadovė teigia, kad šiuo metu surasti savanorius pavyksta gana greitai ir jų pakanka. Didelė „Niekieno vaikai“ „Facebook“ grupės bendruomenė palaiko ir seka šią veiklą, atsiliepia į savanorių šaukimus. I. Šuipės teigimu, savanorių atrankos Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose yra vykdomos kartą per pusmetį arba kartą per metus. Netrukus savanoriai budėti prie vaikučių pradės ir Klaipėdos ligoninėse.
„Svarbiausia savanoriui – galimybė atrasti laiko budėjimams ir turėti įgūdžių, kaip elgtis su mažais vaikais, ypač kūdikiais. Kaip juos nuraminti, pamaitinti. Tiesa, bazines technines ir psichologines žinias savanoriams suteikiame“, – sako I. Šuipė ir priduria, kad ne tik ligoninėje esančių vaikų, bet ir savanorių iniciatyvos sumanytojai stengiasi nepalikti vienišų, todėl savanoriai bendrauja tiek tarpusavyje, tiek palaiko ryšį su savo veiklos koordinatoriais.
Šio straipsnio herojė Milda Bliumenzonienė savanoriauja organizacijos VšĮ „Savanoriai vaikams“ iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.
Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir kitomis savanorius priimančiomis organizacijomis, daugiau informacijos galite rasti čia.
