Praėjusią savaitę Lietuvos migracijos departamentas patenkino Rusijoje ieškomos moters prašymą dėl prieglobsčio. Ji – viena iš keturių Rusijos piliečių, kuriems pritaikytas baudžiamasis persekiojimas pagal naują Baudžiamojo kodekso straipsnį – nevienkartinis susirinkimų, mitingų, demonstracijų, eitynių, piketų organizavimo tvarkos pažeidimas.
Anot Rusijos žiniasklaidos, I.Kalmykova žinoma gatvės protestų rengėja Maskvoje, ji ne kartą protestavo prieš karą Ukrainoje, yra rengusi bado akcijas, pernai sausį buvo sulaikyta, kai drauge su kitais aktyvistais prie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) pastato išskleidė plakatą „Laisvę politiniams kaliniams“ ir skandavo „Laisvę Nadeždai Savčenko“.
Penktą dešimtį perkopusi moteris su paaugliu sūnumi metų pradžioje pabėgo iš Rusijos. Iš pradžių per Baltarusiją ji nuvyko į Ukrainą, tačiau ir ten nesijautė saugiai, todėl prieš porą mėnesių atkeliavo į Lietuvą.
„Man iškelta baudžiamoji byla. Pagal naują Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal jį Rusijoje trys žmonės nuteisti, dėl vieno dar atliekamas ikiteisminis tyrimas, – interviu BNS sakė I.Kalmykova. – Ildarą Dadiną jau nuteisė ir įkalino trejiems metams. Teisiamas pensininkas Vladimiras Ionovas pabėgo į Ukrainą. Ir aš pabėgau.
Iš pradžių pabėgau į Ukrainą, bet likti ten buvo pavojinga, kadangi neteisėtai kirtau sieną. Be to, Ukraina iki šiol priklauso NVS, ten veikia ekstradicijos su Rusija susitarimas. Mano paiešką paskelbė per Interpolą, dėl to galėjo išduoti Rusijai. Buvo pavojinga likti ir man, ir mano vaikui. Dėl to nusprendėme judėti toliau“.
– Kodėl pasirinkote Lietuvą kaip galutinį tikslą?
– Pirmiausia, čia kalbama rusiškai, vaikui bus lengviau lankyti mokyklą. Be to, man patinka Lietuvos politika, kad ji pasisako prieš agresorių Putiną ir jo gaują, palaiko Ukrainą, bando priešintis agresoriams.
Kur mums daugiau važiuoti? Mano jau toks amžius, kalbų mokytis sunku.
Čia jau suteikė statusą, todėl nebijau, kad išduos Rusijai. O Ukraina (pabėgėlio) statuso neduoda. Kita vertus, suprantu Ukrainą, jie kariauja, jiems – ne iki pabėgėlių, jiems patiems dabar labai sunku. Jie bijo ir apsimetėlių iš Rusijos, kad FST agentai gali apsimesti pabėgėliais. Suprantu ukrainiečius, kad jie nenori priimti rusų, kurie šaudo Donbase, atėmė Krymą.
– Kas jus paskatino užsiimti politika Rusijoje, dalyvauti protesto akcijose?
– Aš iš pradžių nesidomėjau politika, buvau paprasta pilietė. Turėjau savo verslą Kogalyme, Tiumenės srityje, Chantų Mansijos nacionalinėje apygardoje, netoli Surguto. Tai „Lukoil“ miestas, ten kažkada meru buvo Sergejus Sobianinas (dabartinis Maskvos meras – BNS).
Kai prezidentu buvo B.Jelcinas, laimėdavau valstybinius konkursus ir mokyklas, darželius, ligonines aprūpindavau skalbimo milteliais, kanceliarinėmis prekėmis, kitomis prekėmis. Kada atėjo V.Putinas, sistema visą verslą pradėjo imti sau. Mane norėjo padaryti ekonomine nusikaltėle, priskaičiavo 8 mln. rublių mokesčių. Įrodžiau, kad tai neteisėta, laimėjau du teismus.
Bet man „užteko proto“ parašyti V.Putinui, kad vietos valdžia mane persekioja. Skundas grįžo pas vietinius ir dar milijoną (mokesčių) pridėjo, vėl teismai. Namą sudegino, su trimis vaikais likau gatvėje. Rugsėjo mėnesį Sibire. Buvau po insulto, smaugė kreditai, sulaukiau banditų reidų.
Surinkau visus dokumentus ir išvažiavau į Maskvą pas prezidentą. Pradėjau vaikščioti po įstaigas: Prezidentūra, parlamentas, prokuratūra. Kasdien nešdavau savo laiškus, prokuratūroje sėdėdavau ir sakydavau, kad neišeisiu, kol visko neištirsite. Bet sistema veikia taip: jie priima skundą, nukreipia ištirti pažeidėjui, o šis atsako, kad viskas gerai. Po to jau visur durys uždarytos.
Mano sąskaita daug metų buvo areštuota, buvau likusi be verslo, be namų ir nieko nesugebėjau pasiekti. Kai Maskvoje prasidėjo protesto akcijos, supratau, kad tai sistema, su kuria reikia kovoti. Prie jų prisidėjau 2012 metais, pradėjau vaikščioti į opozicijos renginius.
Jokiai partijai nepriklausiau, esu tiesiog pilietinė aktyvistė.
Dabar suprantu, kad politika – tai mūsų gyvenimas. Duonos kaina – jau politika. Mokykla, švietimas – politika, medicina – irgi politika. Valdžia juk turi būti mūsų tarnai, kuriems laikinai suteikta teisė valdyti.
Jeigu mūsų Konstitucijoje numatyta, kad prezidentu asmuo gali būti renkamas dvi kadencijas iš eilės ir ne daugiau, jeigu jis užgrobė valdžią ir pradėjo trečią kadenciją prisiekdamas ta pačia Konstitucija, kas jis tokiu atveju? Jis – ne prezidentas. Aš nepripažįstu tokio prezidento.
Esu įsitikinusi, kad žmonės turi patys spręsti ir priversti valdžios vertikalę jiems dirbti.
– Ar įmanoma to pasiekti dabartinėje Rusijoje?
– Žinoma, Rusijoje tai labai sudėtinga. Labai daug žmonių tiesiog bijo. Nėra tokių Putino rėmėjų procentų, kuriuos skelbia žiniasklaida. Nėra ir rinkimų. Kai pradedi agituoti, kad eitų į rinkimus balsuoti, sako: o ko ten eiti? Visi puikiai supranta, kad rinkimai nevyksta.
Daugelis gyvena šia diena, turi duonai ir užtenka. Susitaiko, nes sako, kad turi auginti vaikus. Tačiau aš nesuprantu, kaip galima dangstytis vaikais, žinant, kad jie neturi ateities tokioje šalyje.
Aš pagimdžiau tris vaikus, man svarbu, kaip jie gyvens, ne tik tai, kad turėtų, ką valgyti šiandien. O kas toliau? Juk turime sukurti savo vaikams ateitį. Tai svarbiausia.
Be to, daug žmonių Rusijoje geria, vartoja narkotikus, jiems terūpi, kur gauti svaigalų, kvaišalų. Gyvena šia diena nieko negalvodami.
– Lietuvoje, kaimyninėse valstybėse daugėja Rusijos piliečių, kurie dėl dabartinio režimo palieka savo šalį ir kuriasi čia. Kas liks Rusijoje?
– Aš jokiu būdu nebūčiau išvykusi iš Rusijos, jeigu būčiau turėjusi pasirinkimą. Prasidėjo mano teismas, bet ėmė kelti dar vieną bylą pagal kitą epizodą. Bandėme sujungti tas bylas, nepavyko. Jeigu nebūtų antrosios baudžiamosios bylos, nebūtų recidyvo, o jau esant antrai bylai, supratau, kad tikrai pasodins.
– Tačiau išvyksta ne tik paprasti piliečiai, bet ir opozicijos lyderiai.
– Opozicijos lyderiai taip pat persekiojami. Pati mačiau, kad mušė Garį Kasparovą. Tada dar buvo parašyta, kad jis neva policininkui įkando į pirštą. Liudijau jo teisme, kaip jį mušė.
Jis nusispjovė ir išvažiavo. Kiti išvažiuoja, nes nusivilia.
Reikia daug laiko, kad Rusijoje kas nors pasikeistų.
Kita vertus, ekonominė krizė dabar spaudžia, žmonės pradeda atsibusti. Į gatves jau išeina tolimųjų reisų vairuotojai, gydytojai, kiti. Tačiau jiems reikia aiškinti, kad socialinė padėtis ir politika – vienos sistemos grandys, kad tai visos sistemos problema. Kada jie supras, kad kalta sistema, o ne atskiros grandys, tada žmonės išsilies didžiuliais protestais.
– Ką manote veikti Lietuvoje?
– Tikiuosi kur nors įsidarbinti. Žinoma, dėl mano sveikatos ir amžiaus nebus paprasta rasti darbą. Tačiau sutinku dirbti valytoja, bet ką, darbo nebijau. Man reikia vaiką pastatyti ant kojų.
Esu dėkinga Lietuvai, kad mus priėmė.
