Jonavos rajono socialinių paslaugų centre (SPC) susitinkame su trimis užsieniečiais, kurie jau ne vienerius metus gyvena kartu su savo šeimomis šiame nedideliame vidurio Lietuvos mieste. Ir sako jau pasijutę savi čia.
Atrado lietuviškas šaknis
Šviesiaplaukė Olena Rohoza vienintelė iš jų drąsiai prisistato vardu ir pavarde. Lietuviškų šaknų turinti moteris (senelis iš mamos pusės buvo lietuvis) čia atvyko prieš daugiau nei penkerius metus su jaunesniuoju sūnumi. Vėliau parsivežė mamą ir vyresnį sūnų, atvyko ir vyras.
„Viskas prasidėjo dėl karo. Gyvenome, dirbome kaip visi žmonės, niekur nesiruošėme, bet nutiko tokia nelaimė. Atrodo, tai liko toli praeityje, bet vos pradedi kalbėti, vėl viskas sukyla. Bet mes tai išgyvenome. Buvome priversti palikti namus okupuotose teritorijose, Donecko srityje. Žinoma, rėmėme savo šalį Ukrainą, nepalaikėme visų tų naujadarų įvedimo –Donecko, Luhansko „respublikų“.
Vyras mano išėjo kariauti. O mums teko sprukti, nes tapome priešais saviems – kaimynams, net giminaičiams, su kai kuriais net nutrūko ryšiai, nes politinės pažiūros išsiskyrė. Teko, nes pasipylė grasinimai. Išvažiavome į laisvąją Ukrainos teritoriją. Ten ir išgirdau, kad yra tokia programa – perkelti tėvynainius iš karo veiksmų zonos. Aš buvau pati su vaikais ir mama, vyras kare.
Jis patriotas, sakydavo, kad jeigu teks kariauti už Lietuvą, eisiu kovoti ir už Lietuvą“, – pasakojo Olena.
Vyras mano išėjo kariauti. O mums teko sprukti, nes tapome priešais saviems – kaimynams, net giminaičiams.
Toji Lietuvos programa ją labai sudomino, vyras šią jos mintį palaikė, tad surinkusi reikalingus dokumentus atsidūrė Vilniuje.
Su 5 eurais kišenėje
„Aš nežinau, kaip čia važiavau, dabar net neįsivaizduoju, kaip viskas pavyko. Palikau mamą su vyresniu sūnumi ten, o su jaunesniuoju atvykome. Vyras kariuomenėje, viena dalis šeimos Ukrainoje, o mes važiuojame čia. Kišenėje turėjau penkis eurus – važiavau į šalį, kurioje niekada nebuvau, su tiek pinigų. Bet viskas buvo labai gerai, mus pasitiko, į autobusą pasodino, nuvežė į Ruklos pabėgėlių centrą.
Esu girdėjusi, kad kitiems būdavo visokių nesklandumų, tai autobusas vėluoja, tai dar kažkas, yra buvę atvejų, kai šeimos atvyksta, o niekas nepasitinka. Bet tai šeimos su vyrais, turinčios pinigų. O jeigu manęs nepasitiktų, kai aš turiu tik tuos penkis eurus? Būtų streso“, – su nuo veido nedygstančia šypsena pasakoja Olena.
Ji sako, kad niekada neišgirdo nė vienos nemalonios pastabos iš vietos lietuvių. Gal dėl to, kad šios šviesiaplaukės išvaizda nei kiek nesiskiria nuo eilinės Lietuvos gyventojos, ir kalbos nemokėjimas niekada jai nekišo kojos.
Jis patriotas, sakydavo, kad jeigu teks kariauti už Lietuvą, eisiu kovoti ir už Lietuvą.
Tačiau Jonavoje įsikūrusi šeima čia išgyveno ne tik lengvus laikus – karą perėjęs Olenos vyras pateko į avariją, per kurią buvo itin sunkiai sužeistas. Tuo metu trečio kūdikio besilaukusi moteris prisimena sunkumus, va tik optimizmo iš jos ir tai nepajėgė atimti.
„Turėjau vilties, kad jis atsistos, vaikščios, nors gydytojai nieko nežadėjo, nes iš vyro kojų košė tebuvo linkusi, vieną net amputuoti ketino. Deja, jis nevaikščios. Bet žmogus juk toks, prie visko pripranta, džiaugiesi tuo, kas yra.
Mums labai padėjo, kad iš savivaldybės gavome socialinį būstą, dabar prašiau, gal pakeistų į kokį nors, kuris būtų pirmame aukšte – tuomet vyrui gal lengviau būtų į lauką išeiti. Pažadėjo“, – sako moteris.
Iš kur tiek optimizmo ir tikėjimo, kad viskas vis tiek bus gerai? Olena sako, kad ji negali nuleisti rankų, juk vaikai žiūri į ją: „SPC buvo įvairių užsiėmimų ir čia sutikau tokią psichologę Dalią.
Iki tol aš visiems kartojau, kad viskas turi būti gerai, o tada ji man pradėjo sakyti tą patį. Tai galėjau tik rankomis ploti – taip taip taip, tai būtent tai, ko man reikia.“
Olenos vaikai lanko lietuvišką mokyklą, mažasis – darželyje. Ji pati turi darbą. O štai vyras atrado savyje talentą ir karoliukais siuvinėja paveikslus, kuriuos sėkmingai parduoda. „Viskas yra tikrai gerai“, – vėl plačia šypsena nušvinta Olena.
Vyras kariuomenėje, viena dalis šeimos Ukrainoje, o mes važiuojame čia. Kišenėje turėjau penkis eurus.
Su ja mes kalbamės rusiškai, nors Olena jau pramoko ir lietuvių kalbos, gal tik šiek tiek kompleksuoja, kad dar ne idealiai.
Vyrą ištraukė iš kalėjimo ir spruko
O štai iš Čečėnijos atvažiavusi Raisa (moterys tebebijo dėl gimtinėje likusių giminaičių, todėl prašo neskelbti jos tikrojo vardo ir pavardės) nori kalbėti tik lietuviškai. Ir reikia pripažinti – kalba mūsų kalba puikiai.
„Aš atvykau su neįgaliu vyru iš Čečėnijos prieš daugiau negu dešimt metų. Vyras apako kalėjime, kariavo prieš Rusiją. Dėl to ir atvažiavome čia – dėl jo problemų. Jam iki šiol paskelbta paieška, todėl jis niekada negali grįžti į gimtinę. Jis visiškai aklas ir labai sunkiai serga.
Mes su vyru tikrai nebūtume patys čia atvykę, aš nepajėgčiau. Bet mūsų žentas padėjo, ėjome Baltarusijoje per mišką, sumokėjome daug pinigų. Vyrą brolis išpirko iš kalėjimo už daug pinigų. Todėl ir paieška vykdoma, nes sėdėti jis turėjo ilgai.
Aš atvykau su neįgaliu vyru iš Čečėnijos prieš daugiau negu dešimt metų. Vyras apako kalėjime, kariavo prieš Rusiją.
Pirmiausia buvome Pabradėje, ten gavome pabėgėlių statusą, leidimą nuolat gyventi. Paskui pervažiavome į Ruklą, ten gyvenome daugiau nei 2,5 metų. Ten tokie geri darbuotojai! Labai mums padėjo. Paskui persikėlėme į Jonavą, be pagalbos irgi nebūtume išsivertę. Bet čia yra SPC direktorė Valentina Demidenko, visada ištiesia ranką“, – tokia ta Raisos ir jos vyro įsikūrimo Jonavoje istorija keliais sakiniais.
Raisa juokiasi, kad dabar ji jau vietinė Jonavoje. Ir sako niekada negirdinti nemalonių replikų: „Yra daug pabėgėlių, kurie sakė, kad sulaukdavo ne itin malonaus dėmesio. Bet mane jau pažįsta arba tiesiog į mane nekreipia dėmesio, nes aš vietinė.
Bet kai einu su kitais pabėgėliais, tai matau, kad žmonės žiūri į juos, bet ne į mane. Mane jau pažįsta. Tikrai nesijaučiu svetima.“
V.Demidenko Raisai negaili pagyrų – esą belieka tik stebėtis šios moters stiprybe ir sumanumu, nes ji neretai geriau išmano socialinės ir sveikatos sistemos ypatumus, teisės aktų subtilybes ir panašius dalykus geriau nei vietiniai lietuviai.
Raisa negaili patarimų ir tėvynainiams, kurie irgi bando įsikurti Lietuvoje, tampa savotiška tarpininke. Tiesa, pastaraisiais metais čečėnų Lietuvoje sumažėjo, nors vienu metu būta išties daug.
Yra daug pabėgėlių, kurie sakė, kad sulaukdavo ne itin malonaus dėmesio. Bet mane jau pažįsta, aš vietinė.
Bomba ant dukros mokyklos
Abdulrazzakas su žmona ir dviem vaikais į Lietuvą atvažiavo iš Sirijos. Karo apimtą Damaską šeima pasiryžo palikti nerimaudama dėl saugumo – tarkim, ant dukros mokyklos buvo numesta bomba, tad beliko džiaugtis, jog ten tuo metu vaikų nebuvo. Vienas jo brolis buvo nužudytas, kitas sėdi kalėjime.
„Mes pabėgome iš Sirijos į Libaną, tada – į Turkiją, kur gyvenome beveik dvejus metus. Paskui atvykome į Lietuvą. Būdami Turkijoje, pateikėme migracijos prašymą išvykti į Europos Sąjungą. Lietuvos valstybė mus pasirinko ir atvykome.
Lietuvoje mes jau beveik 3,5 metus“, – sklandžiai lietuviškai pasakoja vyras, šiuo metu dirbantis vertėju.
Jie atvyko į Lietuvą visiškai nieko nežinodami apie ją. „Tik žinojau, kad krepšinio komanda labai stipri“, – juokiasi vyras, tačiau pripažįsta:
„Pirmais metais buvo labai sunku. Nekalbėjome lietuviškai, o reikėjo susirasti darbą, būstą. Pusę metų gyvenome Ruklos pabėgėlių centre. Paskui išsinuomojome butą Jonavoje, dabar apie 10 mėnesių gyvename socialiniame būste.“
Pirmais metais buvo labai sunku. Nekalbėjome lietuviškai, o reikėjo susirasti darbą, būstą.
Pirmas jo darbas – sukirpėjo tekstilės fabrike. Tai toli nuo to, ką Abdulrazzakas veikė Sirijoje – dainavo scenoje. Lietuvoje jis irgi uždainuoja, tiek arabiškai, tiek jau ir lietuviškai, tačiau tik savo ir kitų malonumui retkarčiais.
Lietuvoje siras neslepia išgirstantis ir kandžių pastabų, esą jam čia ne vieta. Vis dėlto jis čia jaučiasi saugiai ir patogiai. Va tik prašo jo pavardės neskelbti, nes Sirijoje tebegyvena jo tėvai, kiti giminaičiai, kuriems gali skaudžiai atsiliepti sūnaus kritikos žodžiai režimui, nesvarbu, kad ištarti Lietuvoje.
„Aš labai laimingas, kad mano vaikai gali eiti į mokyklą, saugiai grįžti. Svarbus dalykas yra ramybė, tai mes suradome Lietuvoje“, – šypteli Abdulrazzakas, net neketinantis palikti mūsų šalies: „Ne, viskas, aš gyvensiu čia, gal čia ir numirsiu, tai tik Dievas žino. Aš čia jaučiuosi laimingas, Lietuva yra mano antra šalis.“
Aš labai laimingas, kad mano vaikai gali eiti į mokyklą, saugiai grįžti. Svarbus dalykas yra ramybė, tai mes suradome Lietuvoje.
Atgal kelių nemato
Ar jie jaučia namų, tėvynės ilgesį? Raisa neslepia pasiilgusi ir galvojanti apie tai kasdien, tačiau net nesvarsto galimybės nuvykti į Čečėniją bent trumpam. Esą vyras vis dar ieškomas, tad nežinia, kuo tokia kelionė baigtųsi ir jai.
„Jeigu nebūtų vyrui paskelbta paieška, mes negyventume čia, juk mūsų šalis ten. Mes su vyru tik dviese, vyras neįgalus, aklas, tai man labai sunku. Jeigu čia būtų mano brolis, padėtų, bet mes tik dviese“, – apgailestavo Raisa ir neslėpė – kol Čečėniją valdys dabartinis prezidentas, ji neturi vilties pokyčiams.
Jeigu nebūtų vyrui paskelbta paieška, mes negyventume čia, juk mūsų šalis ten.
Nesvarsto galimybių grįžti ir Abdulrazzakas – Sirijoje politinė situacija nesikeičia, todėl jam ir jo šeimai ten saugu nebūtų.
„Turiu vilties, bet manau, kad bus sunku“, – atviras vyras.
O štai Olena tik juokiasi: jos brangiausi žmonės dabar Lietuvoje, tad ko jai į Ukrainą? Juolab kad į Donecko sritį vykti ji negalėtų, nes vyras kaip kariavęs fronte ten įtrauktas į juoduosius sąrašus. Tad Olena nerizikavo net į tėvo laidotuves važiuoti.
„Aš nenoriu grįžti, tai jau praeitis. Ten daug gerų ir blogų atsiminimų, bet viskas, kas man brangiausia, yra čia, su manimi. Aš nenoriu vėl iš naujo tai išgyventi, noriu žiūrėti į ateitį – gerą, šviesią, ir tikėtis, kad to niekada nebus jokioje šalyje.
Man čia labai komfortiška, man čia viskas patinka ir aš nenoriu niekur važiuoti net pasižiūrėti. Ir kas, jeigu ten viskas ir pasikeis? Nenoriu. Dabar mes gyvename čia. Lietuva man nėra svetima, man čia atvykus nebuvo sunku. Problemų buvo, be abejo, bet tai smulkmenos palyginti su tuo, ką mes pergyvenome ten“, – užtikrintai kalba Olena.
Ir priduria, kad svarbiausia, jog atsibudus nereikia įsiklausyti, ar artilerijos sviedinys skrenda pro šalį, ar jau į tavo namus.
