Paskatintas sėkmingos kampanijos, caras Vasilijus III (1479-1533) ruošėsi žygiuoti į Vilnių triuškinti LDK kariuomenės ir ją remiančių lenkų pulkų. Jis ketino sukaustyti grandinėmis ir į Maskvą pristatyti valdovą Žygimantą Senąjį (1467-1548).
LDK ir Lenkijos valdovas Žygimantas Senasis sutelkė kariuomenę ir atvedė ją prie Oršos (dab. Šiaurės rytų Baltarusija), kur buvo įrengta stovykla. Apie 30000 karių pasiruošė ir laukė Maskvos kariuomenės.
LDK ir sąjungininkų pajėgoms vadovavo didysis etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (1460-1530), Lenkijos kariuomenės pulkams – Janušas Svierčkovskis, samdytiems lenkų pulkams – Lenkijos didysis etmonas Janas Tarnovskis (1488-1561). Pajėgose buvo kavaleristų, pėstininkų, arkebuzininkų ir, kas buvo ypač svarbu, keliasdešimt smulkesnio kalibro artilerijos pabūklų. Maskvos kariuomenę sudarė tik gausi kavalerija – apie 40000 raitelių. Jokios artilerijos, jokių pėstininkų.
Pirmasis apsidaužymas su maskvėnų priešakinėmis pajėgomis įvyko rugpjūčio 27 d. Lietuviai neleido maskvėnams prasiveržti prie Berezinos upės ir nubloškė juos atgal. Vėliau sumušė rusus, stabdžiusius lietuvių kėlimąsi per Drutės upę.
Pagrindinis mūšis prasidėjo prieš 510 metų, 1514 m. rugsėjo 8 d., kuomet abi pusės susitiko ties Orša. Suskambo šimtai trimitų, sudundėjo litaurai ir maskvėnų kariuomenės dešiniojo flango raiteliai puolė kairįjį LDK ir sąjungininkų pajėgų flangą. Jie buvo sustabdyti, bet, gavę pastiprinimą iš centro, maskvėnai vėl atakavo. Jų planas buvo paprastas: flangais apsupti mūsiškius, o stiprus centras lietuvius ir lenkus turėjo sutriuškinti ir likučius nustumti į Dniepro upę. Tačiau planą sėkmingai gadino mūsiškiai arkebuzininkai ir ietininkai.
Vėliau, kai jau maskvėnai manė, jog prasiveržė pro lietuvius ir lenkus, jie pateko į spąstus. Panašiai kaip Žalgirio mūšyje, suvaidinę pabėgimą iš mūšio lauką, lietuviai užvedė maskvėnų raitelius ant nuošaliau paslėptos artilerijos. Ugnies negailėjo ir arkebuzininkai, o sutrikusių ir apdaužytų rusų raitelių pribaigti užgriuvo LDK ir lenkų pajėgos.
Dorojant priešo flangą, Janušo Svierčkovskio vadovaujamas šarvuotas lenkų kumštis smogė maskvėnų pajėgų centrui. Atsilaisvinę LDK kariuomenės flangai prisidėjo arba persekiojo bėgančius maskvėnus raitelius ir juos pribaiginėjo arba ėmė į nelaisvę. Iš viso paimta apie 5000 maskvėnų belaisvių. Vėlai vakare su Maskvos kariuomene buvo baigta.
Nepaisant puikios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės ir sąjungininkų pergalės, mūšyje buvo patirti nemenki nuostoliai, neužimta Smolensko tvirtovė. Nepavyko toliau bandyti susigrąžinti prarastų LDK žemių. Tačiau Maskvos kunigaikštystė kuriam laikui buvo pristatyta, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė sustiprino savo padėtį tarptautinėje politikoje. Svarbu tai, jog buvo išardyta Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III ir Šventosios Romos imperijos valdovo Maksimiliano I sąjunga.
Pasaulinės karybos istorijos atžvilgiu LDK kariuomenė buvo pirmoji Rytų Europoje panaudojusi lauko artileriją. Mūšyje buvo puikiai suderintas visų ginklų panaudojimas, išryškėjo LDK didžiojo etmono kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio karvedžio talentas.
Lenkų samdinių pulkus mūšyje vedusio Jano Tarnovskio (lenk. Jan Amor Tarnowski) portretą parodai paskolino Lvivo istorijos muziejus.
Paroda „Sarmatų karvedžiai. Žymiausi XVI-XVII a. Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karvedžiai“ veiks iki 2024 m. lapkričio 16 d.
Kiekvieną trečiadienį kviečiama dalyvauti ekskursijoje ir apžiūrėti šią parodą kartu su kuratoriumi.
Detalesnė informacija apie ekskursijas ir registracijos forma – štai čia. Artimiausia ekskursija – jau rugsėjo 11 dieną, 17:30.