Interviu gydytojas pasakojo ne tik apie emocijas, kurias patyrė pats ir jo kolegos, priėmę, gydę, o vėliau vis dėlto netekę COVID-19 sirgusio paciento. Jo pasakojimas – ir apie ekstremaliose situacijose atrastus nežinomus darbuotojų talentus. Pavyzdžiui, vienos seselės sugebėjimai, atsiskleidę skyriuje sugedus radiatoriui. Kviečiame skaityti pokalbį su gydytoju R.Tumu.
– Papasakokite, kaip gyvenate, kuo gyvenate šiandien?
– Gyvename dabar normaliai, tam tikrame ritme. Nuo tada, kai pradėjome dirbti su virusu, naktį iš kovo 16-osios į 17-ąją, pirmos trys savaitės buvo labai sunkios, nes reikėjo visą darbą perorganizuoti. Kur aš dirbu dabar, yra Dienos chirurgijos skyrius, čia yra trys operacinės. Jas buvome pavertę reanimacijos padaliniu sunkiems COVID-19 ligoniams. Iš operacinių reikėjo padaryti reanimacines palatas – tada buvo labai sunku. Keitėsi personalas, gydytojai, įvairių priemonių tiekimas, o dabar darbas truputį nusistovėjo.
Kuris laikas neturime sunkių ligonių, bet visas korpusas yra, trumpai tariant, karantininis korpusas, į kurį guldomi visi skubos tvarka į ligoninę patenkantys pacientai. Penkiaaukščiame pastate virš mūsų esantys antras ir trečias aukštai buvo vaikų skyriai, įrengti vienvietėmis palatomis su dušu (vadinamieji boksai), todėl buvo patogu šias patalpas pritaikyti koronaviruso ligoniams, kurie laukia COVID-19 tyrimo rezultatų. Kai ateina atsakymas, dažniausiai neigiamas, tada perkeliame ligonį į atitinkamą skyrių pagal profilį. Tai tokie du etapai. Tad kol neišaiškėja tyrimo atsakymas, visas personalas su ligoniais dirba visiškai pasirengę, kaip prie užsikrėtusio COVID-19 virusu ligonio, kaip ir visos ligoninės Lietuvoje. Tai nėra šimtu procentų saugu, bet tikrai žymiai saugiau.
– Galima sakyti, jūsų darbas kardinaliai pasikeitė?
– Taip, aš pagal specialybę – chirurgas, buvau dienos chirurgijos skyriaus vedėjas. Kai įvyko tas, kas įvyko – atsirado pirmasis Lietuvoje sunkus ligonis, kaip tik pas mus reanimuojamas, kuriam buvo reikalinga plaučių ventiliacija, mes dešimt dienų su juo dirbome. Vėliau ligoninės direktorius pasikvietė mane ir sako, kad dar prie viso kito skiria karantininio korpuso vadovu. Tai įvyko tokia transformacija.
Kai atsirado pirmasis Lietuvoje sunkus ligonis, kaip tik pas mus reanimuojamas, kuriam buvo reikalinga plaučių ventiliacija, mes dešimt dienų su juo dirbome.
– Prisiminkite, kada atsirado pirmasis pacientas: kokie jausmai apėmė, kaip viskas vyko?
– Tai buvo naktis iš pirmadienio į antradienį. Ligoninės direktorius mane pasikvietė sekmadienį, paprašė, kad atvažiuočiau, tai pasiėmiau vyresniąją slaugytoją ir atvažiavome kartu, apsižiūrėjome. Buvo numatyta, kad operacinėse steigsime reanimacinį padalinį. Tai mes ramiai apvaikščiojome, pasižiūrėjome, ką ir kur reikės padaryti, gal reikės pertvaras padaryti, kad žmonės nevaikščiotų koridoriuose. Atėjau į darbą pirmadienį, dar kartu su reanimacijos skyriaus vedėju gydytoju Valiukoniu, kuris labai daug prisidėjo prie [darbo organizavimo, – aut. past.], viską apsižiūrėjome, sukvietėme personalą, išsiaiškinome, ką galėjome. O naktį, 12.30 val. paskambino direktorius ir pasakė, kad aktyvuojame [COVID-19, – aut. past.] skyrių. Viskas ir prasidėjo.
Tos dienos buvo sunkios, nes reikėjo viską labai staiga padaryti: suvežti visokias priemones, padaryti iš palatų sandėlius – sunku net papasakoti. Kai prisimeni, tai atrodo, kad nieko ypatingo nebuvo, bet kai pasižiūrėdavau telefone į žingsniamatį, tai per dieną būdavau nuėjęs apie dešimt kilometrų. Tai truko kokį mėnesį.
Kai prisimeni, tai atrodo, kad nieko ypatingo nebuvo, bet kai pasižiūrėdavau telefone į žingsniamatį, tai per dieną būdavau nuėjęs apie dešimt kilometrų.
O paskui suformavome komandas, ligonių reanimacijoje visi dirbome pamainomis, su visa apranga, personalas keisdavosi maždaug kas keturias valandas. To [pirmojo, – aut. past.] ligonio išgelbėti nepavyko. Paskui atsirado kitas, bet mes jau turėjome truputį patirties ir, taip būna ne tik medicinoje, kai ką nors sudėliojame, įprantame, tampa truputį lengviau.
Visoje ligoninėje vyko didelis pasikeitimas [kai įrenginėjome karantininį korpusą, – aut. past.], nes vieni skyriai sumažino savo planinius darbus, iš jų personalas perėjo į mūsų skyrių, tai tokia situacija, kurioje mes vis dar esame.
– O kaip dabar atrodo jūsų diena ir kuo ji skiriasi nuo to, kaip buvo karantino pradžioje?
– Dabar jau viskas yra sudėliota ir mes dirbame ir kitus darbus planingai. Dabar visi žmonės jau savo vietoje, ligoniai keičiasi, kontaktai su kitais skyriais, į kuriuos perkeliame ligonius, irgi jau nusistovėjo. Per šiuos du mėnesius darbas tapo, be abejonės, ramesnis.
– Kaip jautėtės, kai reikėjo dirbti su visa apsauga, kaip vyko bendravimas su kolegomis, pacientais?
– Gerai, o kaip kitaip galime jaustis? Palikime visus didvyriškumus šone. Atvirai kalbant, pirmą savaitę man nebuvo psichologinės įtampos. Na, ji gal buvo, bet kiek kitokia. Man ir mano personalui rūpėjo, ką mes galim ir kaip galim padaryti. Šitai sukosi galvoje – kaip organizuoti darbą. Apie baimes ir kitokius dalykus nebuvo laiko net galvoti. Ėjome, darėme tai, ką reikia.
Kitas dalykas, tas fizinis buvimas su visa apranga yra tikrai labai sudėtingas. Skaičiau komentaruose, kas gal ir pasityčioja. Reikia pabūti kam nors iš tų žmonių, kurie laido komentarus, dvidešimt minučių apsirengus tą visą aprangą ir tokioje įtampoje, kuri buvo iš pat pradžių. Žmonės pakeistų nuomonę. Atrodo, kai užsidedi tuos akinius, susiverži ir viskas gerai, neveržia, bet pabuvus 3–4 valandas tie akiniai tiesiog į odą įsipjauna, ašaros bėga, akiniai rasoja.
Atrodo, kai užsidedi tuos akinius, susiverži ir viskas gerai, neveržia, bet pabuvus 3–4 valandas tie akiniai tiesiog į odą įsipjauna, ašaros bėga, akiniai rasoja.
Savo personalu nepaprastai didžiuojuosi, nes nebuvo jokių pykčių, visi tik klausė, kaip ir ką padaryti. Nesakau, kad žmonės nieko nejautė, mes visi ne akmeniniai. Bet kai esi užsiėmęs, kai ką nors dirbi, visos mintys nukreiptos į darbą.
– Sunku fiziškai?
– Taip, visi tą ištvėrė – ir slaugytojos, ir gydytojai, ir valytojos, techniniai darbuotojai. Pavyzdžiui, reikėjo pravesti rentgeno skaitytuvui komunikacijas – techniniai darbuotojai dirbo persirengę. Kvietėme santechnikus, nes trūko radiatorius. Viena sesutė buvo labai naginga – ji pirmoji, prieš atvykstant santechnikams, įlindo ir sutvarkė tą radiatorių. Santechnikams teko tik pabaigti.
– Ar buvo kokių nors per šiuos du mėnesius įstrigusių, įsiminusių momentų, kuriuos ir pasibaigus karantinui prisiminsite?
– Būna, kad išeina kolega iš reanimacijos, iš COVID-19 zonos, nusiima apsaugas – neatpažįsti jo iš veido, patinęs. Kreipiesi į vieną, pasirodo, visai kitas. Apranga, medvilninė pižama visų vienoda, veidai patinę, plaukai užkritę. Išėjęs iš COVID-19 zonos turi nusirengti, palikti drabužius, šalia yra dušas, o išsimaudžius vėl persirengiame švaria apranga ir einame į švarią zoną.
– Jaučiate karantino ir pandemijos palengvėjimą, gal jau darosi džiugu ar dar neramu?
– Visai nedžiugu. Man labai nepatinka tas karantino atpalaidavimas.
– Kodėl?
– Dabar atsiranda įvairių židinių, tai vienam mieste, tai kitam. Gal vasarą bus geriau, bet be metų kitų, šios situacijos nepabaigsime.
Situacija Lietuvoje yra susijusi su tuo, kad nemažai medikų cirkuliuoja tarp gydymo įstaigų. Tarkim, jeigu mūsų dydžio ligoninėje, kurioje dirba virš 2000 žmonių, atvažiuotų darbuotojas iš kito miesto į reanimacijos skyrių ir atvežtų užkratą, mūsų reanimacijos skyrius turėtų užsidaryti. O ligoninė be reanimacijos skyriaus funkcionuoti negali. Tai yra tikrai didelis pavojus.
– O kaip galvojate, kokių pokyčių atneš krizinė situacija, ypač jūsų darbe, chirurgijos skyriuje, komandiniame darbe?
– Nuo birželio 1 dienos mes šiek tiek pradėsime teikti žmonėms dienos chirurgijos paslaugų. Tiems, kuriems bus atliktas testas, viskas kaip priklauso, pagal ministro įsakymus. Bet visas korpusas išliks karantininis.
Žinoma, kitos ligos žmonėms įsisenėjusios, jas irgi tvarkyti reikia, ne vien virusas yra iš tų visų ligų. Tai tas dalykas irgi turi būti daromas. Žiūrėsim, kaip bus.
– Kur ir kaip pavyksta atsipalaiduoti, pabėgti nuo karantino įtampos?
– Grįžus namo. Bet to laiko dar nėra. Grįžtu apie 19 val., o ryte 7 val. jau būnu darbe. Tai grįžęs krentu miegoti.
Svarbu paminėti, kad mūsų karantininį korpusą ligoninė visą laiką maitina: du kartus per dieną. Iš pradžių buvo prisidėję ir verslininkai, mums atvežė vaisių, saldumynų, buvo dėmesys. O dabar tas dėmesys tampa atvirkščias, auga nepasitenkinimas.
– Nepasitenkinimas kuo?
– Šiomis sąlygomis ligoninėje, iš [karantininio, – aut. past.] korpuso ir į policiją skambina, kad juos uždarė.
– Pacientai, turite galvoje?
– Taip, ir pabėga, buvo kas bandė iššokti iš antro aukšto. Buvo psichologų komentaras, kurį skaičiau, kad viskas yra dėsninga. Iš pradžių, pirmuoju laikotarpiu, būna žmonių susikaupimas, o po to pradeda augti nepasitenkinimas. Yra ir raštiškų skundų, kad pas vyresnio amžiaus pacientą palatoje nė karto nebuvo apsilankęs gydytojas. O gydytojas buvo tris kartus – pacientas neatskyrė, visi apsirengę vienodai – galvojo, kad sesutė, o ne gydytojas atėjo. Pati padėtis paprasčiausiai kuria tokį nepasitenkinimą, psichologai tai yra paaiškinę, ir mes tai juntame.
– Tai teko gaudyti bėgančius pacientus?
– Man asmeniškai ne, bet policija gaudė. Buvo viena pacientė, kuriai įtariamas rimtas užsikrėtimas. Ji pabėgo iš priėmimo, paskui pabėgo ir iš skyriaus, ją gaudė policija. Tokie atvejai tiek nervų kainuoja! Atrodo, užsiimtum tiesioginėmis pareigomis, o atsitinka tokie dalykai.
Per gyvenimą pacientus yra tekę ir pačiam gaudyti. Dirbu apie 40 metų medicinoje, tai visko patirti teko. Mes informuojame policiją, darome įrašus medicininėje dokumentacijoje – yra sudaryta tvarka. Vienas pacientas, pvz., susigalvojo sugrįžti į namus nesulaukęs tyrimo atsakymo, nes per ilgai teko laukti. Bet kai policija išaiškino karantino įstatymą ir kokios gresia baudos, sugrįžo.
– Tenka glaudžiai bendradarbiauti su policija ir kitomis įstaigomis?
– Policija labai geranoriškai padeda – galiu tik pagirti. Jiems taip pat sunku, jie irgi tokio profilio darbo beveik nedirbę: tiek su įvairiais ligoniais, tiek karantine. Dabar visiems reikia mokytis ko nors naujo.
– Tarp visų šių kuriozinių situacijų ar randate, kas jus džiugina šiuo metu?
– Džiugina personalas, džiugina žmonės. Per šį visą laikotarpį, kaip ir gyvenime, būna sunkių etapų, pamatėme, kas yra kas, kaip aksioma. Kai ateina kritinės situacijos, vienas padaro daugiau, negu gali, ir daugiau, negu reikia, o kitas... Na, nutylėsiu. Bet čia ne vien tik mūsų, medikų, darbe. Ypač ūkinis personalas nepaprastai padėjo. Tokie dalykai džiugina. Sutinki dabar žmogų, su juo teko atlikti vieną darbą, ir žinai, kad juo gali visada pasitikėti. Bendrystė visuomet džiugina, turbūt sutinkat?
– Žinoma. Pabaigai, ko norėtumėte palinkėti, kokią žinutę perduoti savo kolegoms ir ne tik, visiems, kas šiuo metu dirba priešakinėse linijose?
– Sakykim taip: vis vien mes dar nenugalėjome viruso, dar nėra vakcinos, nėra vaistų. Kol nėra vakcinos, vienintelis dalykas, kas gali mums padėti, tai visos organizacinės priemonės, ar pavadinsim tai karantinu, ar ekstremalia situacija, bet tik tai mums gali padėti, kitų variantų nėra. Tai visi to ir laikykimės. Mes turime saugotis. Bus vakcina, bus galimybė mums išvengti koronaviruso, gyvensime kitaip.
O kol kas reikia palinkėti visiems bendrystės jausmo, supratimo ir būti atsargiems.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
