Apie trauką medicinai ir pakitusią darbo kasdieną nuotoliniu būdu kalbamės su LSMU ligoninės Kauno klinikų gydytoju-rezidentu širdies chirurgu R.Nekrošiumi.
– Dažnai galime išgirsti, kad dabar gyvename netikroje realybėje. Kokiomis nuotaikomis sutinkate darbo dieną?
– Nuotaikas nepavadinčiau blogomis, tiesiog jos kitokios, vyrauja nežinomybė. Taip sakant, nežinai, kada ir kur galima sutikti pavojingą virusą. Kasdienybė dabar pasikeitusi, ligonių sumažėjo, planinių darbo neliko. Taip pat teko iš dalies sustabdyti praktinio mokymosi procesą.
– Papasakokite trumpai, kaip koronavirusas pakeitė darbo diena? Kokia ji dabar?
– Gydytojams-rezidentams budėjimai paromis nėra naujiena, tą darydavome ir anksčiau, tik dabar atėjus reikia nepamiršti užsidėti apsaugos priemones. Ligoninės skyriuose darbas irgi kitoks: stengiamės apsaugoti vieni kitus išlaikydami saugų atstumą ir ribodami žmonių kiekį patalpose. Šiuo metu priimame tik skubius pacientus, kuriems dėl įvairių priežasčių operacijos atidėti negalima. Nesant planinių pacientų darbo tempas sulėtėjęs, tad kiek daugiau ir laiko mąstymui apie virusą. Pagalvoju, kad būtų gerai, jeigu operacinės nebūtų paverstos reanimacijos skyriais, kaip yra daroma šalyse, kur yra daug sunkių koronaviruso atvejų.
– Ne kartą esame girdėję apie jaunuosius gydytojus, tačiau papasakokite mūsų skaitytojams, kokios yra jūsų, kaip gydytojo-rezidento chirurgo, pareigos?
– Gydytojas-rezidentas – tai gydytojas, neseniai baigęs medicinos studijas ir esantis pakeliui į specialisto kvalifikaciją. Rezidentai rezidentūros bazėse atlieka praktikinę veiklą, o akademinės veiklos metu studijuoja mokslinę literatūrą. Gydytojai-rezidentai nėra visiškai savarankiški ir yra prižiūrimi vyresnių kolegų. Tačiau tam tikras procedūras jie gali atlikti, bet dažniausiai prižiūrimi vyresniųjų gydytojų. Aš, kaip gydytojas-rezidentas, asistuoju operacijose. Vyresnių kolegų padedamas atlieku tam tikrus, mažiau sudėtingus operacijos etapus. Taip pat esu atsakingas ir už pooperacinę pacientų priežiūrą.
– Kas paskatino pasirinkti mediko kelią? Gal tai giminės tradicija?
– Mane medicina sudomino dar mokantis mokykloje. Visada norėjau tapti gydytoju. Paprastai kalbant, tai sakyčiau, kad yra trauka specialybei ir tam, ką darau būdamas širdies chirurgijos rezidentu. Galbūt tai žmonės ir vadina pašaukimu. Taip pat mano giminėje yra medikų, tad neslėpsiu, kad ir jie padarė įtaką mano pasirinkimui.
Šiuo metu, esant įtemptai situacijai, tai tampa ir pareiga, kuri motyvuoja. Žinoma, pagalvoji, kad norėtųsi pabūti kur saugiau, bet niekas kitas medikų darbo nepadarys, o kas, jei ne mes?
– Kas padeda atsipalaiduoti po įtemptos dienos?
– Geriausias dalykas yra sportas. Mėgstu pabėgioti, atlikti fizinių pratimų. Daug pasirinkimo šiuo metu nėra. Kitos mėgstamos laisvalaikio veiklos, pavyzdžiui, kinas, teatras, tenisas ar futbolas, šiuo metu apribotos. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – kur kas daugiau laiko praleidžiu skaitydamas knygas ir studijuodamas savo specialybės literatūrą.
– Kokius palaikymo žodžius norėtumėte perduoti kolegoms, dirbantiems priešakinėse linijose?
– Svarbiausia nepasiduoti ir judėti į priekį. Žinokite, kad visą laiką yra kolegų, kurie mintimis yra su jumis ir jus palaiko. Raskite savyje jėgų, jei jų pritrūks, esame pasirengę jums padėti.
15min pradeda publikuoti projekto #PriešakinėseLinijose medžiagą. Straipsnių, vaizdo ir fotoreportažų herojai – tūkstančiai medicinos darbuotojų, kurie šiuo metu nepailsdami dirba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Projekto idėjos autoriai – Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) nariai ir „Ugdanti komunikacija“ įkūrėja Karolina Barišauskienė.
