Didžioji dalis žmonių visgi susiduria su paaštrėjusiomis nerimo, baimės emocijomis, stresu, panikos atakomis, todėl svarbu su jomis mokėti susitvarkyti. Neišskirtiniai ir sveikatos priežiūros specialistai.
Apie pandemijos ir karantino iškeltą emocijų puokštę, susitelkimo čia ir dabar pertraukėles bei visuomenės sveikatos būklę karantinui pasibaigus kalbamės su I.Vaskeliene.
– Ieva, papasakokite, kaip karatinas pakeitė Jūsų skyriaus darbą?
– Įprastomis gyvenimo sąlygomis mūsų ligoninėje konsultuojame pacientus ir atliekame psichologinį vertinimą. Darbas vyksta individualiai arba grupėse. Taip pat teikiame reabilitacijos paslaugas, dirbame ir dienos stacionare. Mes, psichologai, dirbame komandoje su gydytojais, slaugytojomis, vyksta bendri susirinkimai, kur deriname, kaip padėti mūsų gydomiems pacientams. Tad didesnė darbo dienos dalis yra tokia.
Karantino metu į pirmą vietą iškėlėme pacientų ir darbuotojų saugumą. Pakito darbo organizavimas – kai kuriais atvejais psichologai teikia individualias konsultacijas nuotolinėmis ryšio priemonėmis (telefonu ar interneto programomis). Kartu pasikeitė ir darbo pobūdis. Psichologai dabar nebedalyvauja skyrių susirinkimuose, su gydančiais gydytojais bendraujame individualiai. Galima sakyti, kad tas komandinis darbas šiek tiek nukentėjo, nes nebesame visi viename kambaryje ir nebeaptariame paciento psichikos sveikatos sutrikimų dinamikos.
– Kaip karantino metu pasikeitė bendravimas su pacientu?
– Mes įprastai su pacientais bendraudavome gyvai. Dabar didžiąją dalį jų pasiekiame nuotoliniu būdu. Karantino metu pakeisti ir paguldymo į ligoninę kriterijai: sugriežtintos indikacijos ir atrankos slenkstis aukštesnis. Jei įprastomis, nekarantininėmis, sąlygomis į ligoninę guldomi ir lengvesnių atvejų, su mažesniais sutrikdymais pacientai, tai dabar patenka tik tie, kurie išgyvena stiprų psichikos sutrikdymą. Pastebėjome, kad didesnei daliai nuotolinis bendravimas yra priimtinas variantas. Kai kuriais atvejais tai nepasiteisina, tad su tokiais pacientais ieškome galimybės bendrauti tiesiogiai, gyvai.
Galima pasidžiaugti, kad nuotolinis bendravimas visgi atneša ir pliusų. Dabar mes, specialistai, galime skirti daugiau dėmesio pacientui. Be to, nuotolinis bendravimas suteikia galimybes tęstiniam ryšio palaikymui su pacientu, kai, net ir išrašę jį iš ligoninės, galime susisiekti ir suteikti pagalbą, jei jos prireikia, tad tai postūmis geresnės sveikatos link.
Dar verta paminėti ir mūsų teikiamas konsultacijas elektroniniu paštu, kur konsultuojame visus besikreipiančius. Iš šio srauto pastebėjome, kad dalis žmonių nelabai sureagavo į karantiną ir kreipiasi dėl įprastų sutrikimų (nerimo, panikos, kt.), bet visgi didžioji dalis besikreipiančiųjų yra stipriai paveikti COVID-19 viruso sukeltos situacijos.
Dar viena dalis besikreipiančių žmonių yra mūsų ligoninėje paguldytų pacientų artimieji. Kadangi lankymas yra uždraustas, tad jie dažnai pasimetę ir kreipiasi dėl konsultacijos, kad sužinotų, kaip sekasi jų šeimos nariams, giminaičiams, kaip su jais susisiekti. Pasitaiko, kad žmogus, patekęs į psichiatrijos ligoninę, nesugalvoja ar neturi galimybių pranešti artimiesiems, kur jis yra, tad artimieji patys dažnai skambina ar rašo besiteiraudami dėl vieno ar kito žmogaus. Socialiniai ryšiai šiuo metu apriboti, tad gana stipriai jaučiamas nesaugumas.
Socialiniai ryšiai šiuo metu apriboti, tad gana stipriai jaučiamas nesaugumas.
– Be ligoninėje gulinčių ir besikreipiančių nuotoliniu būdu pacientų reikia išskirti ir trečią grupę – darbuotojus. Papasakokite, kaip atsirado iniciatyva „Dėmesingas įsisąmoninimas“?
– Atsižvelgdami į karantino sąlygas pamatėme, kad sveikatos priežiūros specialistai susiduria su dideliu stresu, todėl įvedėme naujovę – nuotolines meditacijas darbuotojams. Ir jau ketvirtą savaitę vykdome dėmesingo įsisąmoninimo grupes mūsų ligoninės personalui, kuris kiekvieną darbo dieną 12 val. yra kviečiamas prisijungti nuotoliniu būdu prie trumpos įsisąmoninimo meditacijos, trunkančios iki 20 min. Taip norime palaikyti kolegas ir skleisti žinią, kad ir būnant nerimo, įtampos būsenoje galima rasti atsipalaidavimą, taip pat paskatinti būti dėmesingesniems savo gerovei, sveikatai.
Tokios nuotolinės meditacijos turi du tikslus. Pirmasis – tai susitelkti į čia ir dabar, sumažinti patiriamą įtampą, stresą.
Įvairiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad tikslingai nukreiptas dėmesys teikia didelę naudą, tad meditacijos metu atliekame kvėpavimo pratimus, mokomės, kaip kasdienėje veikloje susitelkti į čia ir dabar momentus, kaip svarbu dėmesingai ir sąmoningai stebėti savo savijautą. Vyksta tokia tarsi čia ir dabar pertraukėlė.
O antrasis tikslas yra labiau ilgalaikis. Skatiname formuoti įgūdį, kurį būtų galima vėliau pritaikyti kasdienėse situacijose, kai kyla stiprus nerimas ir, siekiant jam nepasiduoti, atrasti būdą, kaip nurimti, išbūti tą nepatogumo jausmą. Ilgalaikė savistaba ir praktika lavina dėmesingumą ir vėliau nesunkiai tai galima taikyti sudėtingose situacijose.
Užsiėmimo metu darbuotojams yra galimybė dalintis kylančiais jausmais ar užduoti klausimų, tačiau, matyt, kol kas neišdrįsta to padaryti, nes grįžtamojo ryšio praktiškai negauname. Tik matome, kad mūsų darbuotojai reguliariai prisijungia prie meditacijų, jose dalyvauja, vadinasi, naudą jaučia. Džiugu ir už tai.
– Kokias pastebėjote paaštrėjusias emocijas ar kylančius sunkumus?
– Pandemija pacientų psichikos sveikatos kontekstuose tikrai dalyvauja. Dėl karantino situacijos pacientai turi daugiau nerimo, nesaugumo, nežino, kaip toliau bus su pandemija. Jaučiasi, kad negali kontroliuoti ir dalyvauti gyvenime kaip buvo pratę. Turime ir kolegų, dėl karantino sąlygų patyrusių stresą savo darbo aplinkoje, kai dirbdami nuotoliniu būdu ar tiesiogiai su pacientais jaučia nuolatinę įtampą ir grėsmę susirgti. Įvairių emocijų mišinys, stresas ir apribota galimybė bendrauti su draugais, artimaisiais ir sukėlė stiprią reakciją į darbinę aplinką.
Turime ir kolegų, dėl karantino sąlygų patyrusių stresą savo darbo aplinkoje, kai dirbdami nuotoliniu būdu ar tiesiogiai su pacientais jaučia nuolatinę įtampą ir grėsmę susirgti.
Be to, pastebėjome ir užaštrintas psichikos problemas, panikos priepuolius. Ryškėja ir problemos dėl didesnio alkoholio vartojimo, kyla šeiminių problemų dėl visų šeimos narių buvimo kartu kiaurą parą. Bet yra dalis pacientų, kurie nelabai reaguoja į tai, kas vyksta. Žino, domisi, bet nestipriai, nėra taip aktualu. Tad pacientų reakcijos nevienalytės.
Kaip bebūtų, pandemija pacientų pasaulėžiūrose, baimėse dėl užsikrėtimo, švaros, nešvaros egzistuoja, o kliedesių turinys kinta priklausomai nuo bendros situacijos Lietuvoje.
– Kaip Jūs pati gyvenate šiuo laikotarpiu?
– Dabar visiškai gerai. Pirmos savaitės buvo sunkesnės, kai reikėjo galvoti, kaip saugiai organizuoti darbą mūsų skyriuje ir kaip patenkinti pacientų poreikius. Buvo daug neapibrėžtumo, nerimo, neaiškumų. Bet dabar esame pakankamai įsivažiavę, žinau, kas ir kaip vyksta, kaip užtikrinti saugumą ir mūsų pacientams, ir mūsų darbuotojams. Patyrėme didesnį nerimą, stresą, o dabar atoslūgis – atradome būdus kaip dirbti ir ta įtampa mažesnė.
Žinoma, pandemija nesibaigia ir tų naujienų atsiranda, iškyla klausimų, kaip efektyviau padėti. Kad ir dabar, štai, nusprendėme, kad psichologai budėtų ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis, kad kuo daugiau padėtume dirbti gydytojams psichiatrams. Tų naujų iššūkių atsiranda, bet stresas dabar jau stabilizavęsis.
– Kaip prasiblaškote?
Pagrindinis būdas – tai dalyvavimas dėmesingo įsisąmoninimo užsiėmimuose. Tos 20 minučių tikrai padeda nurimti, susidėlioti mintis ir darbus galvoje. Bendrai paėmus psichologų darbas yra toks, kurio instrumentais esame mes patys, ir norint jaustis gerai turi nuolat dirbti su savim. Pandemijos metu kažko specifiško nerandu pritaikyti. Man ir kolegoms palengvina situaciją tai, kad sumažėjo pacientų, nukreipiamų mums, darbui su pacientais dabar turime net ramesnį laiką. Šiek tiek reikia laiko po konsultacijų atsigauti, tad dabar turime galimybę ir laisviau darbą planuotis, ir daugiau laiko skirti pacientams.
Dar man patinka knygos, fizinis aktyvumas ir, kaip juokiuosi, „agrofitnesas“. Turime galimybę dabar su šeima išvykti į sodą, tai skyriau daugiau laiko krūmams, medžiams sodinti. Pastebėjau, kad ir kaimynai daug aktyviau veikia, gražina, sodina, tad mūsų kolektyviniai sodai sparčiai sužydės.
– Ko palinkėtumėte kolegoms, dirbantiems priešakinėse linijose?
– Palinkėčiau atrasti bent keletą minučių pabūti su savimi ir išgirsti save. Paklausti, kaip aš šiandien jaučiuosi, pastebėti savo poreikius, mintis. Tai yra pirmas žingsnis didesniam dėmesingumui, savo gerai savijautai. Kai patys jaučiamės gerai, tuomet ir kitam galime veiksmingiau padėti. Tas nereikalauja didelių resursų, žinoma, kai namuose šeima gal ir sunkiau atitrūkti, bet verta pabandyti ir skirti laiko sau. Juolab, kad ir pasiūla dabar didelė: telefoninė pagalbos linija, programėlės Act on Crisis, Ramu. Yra įvairių galimybių, norint labiau suprasti save.
– Ir galiausiai paprognozuokime. Karantinui pasibaigus kokia, jūsų nuomone, bus visuomenės sveikatos būklė?
– Pas mus į ligoninę patenka ta dalis visuomenės, kuri jaučiasi labai prastai. Tikėtina, kad tie žmonės, kurie turi ilgalaikes psichikos problemas, dabar yra mobilizacijoje. Todėl manome, kad pasibaigus karantinui, ta mobilizacija atslūgs, ir tuomet pamatysime ilgalaikių pasekmių. Dabar jie tarsi kare, susitelkę, susimobilizavę. Kai ateis ramybės metas, pamatysime, kaip pandemija paveikė bendrą savijautą.
Pas mus į ligoninę patenka ta dalis visuomenės, kuri jaučiasi labai prastai. Tikėtina, kad tie žmonės, kurie turi ilgalaikes psichikos problemas, dabar yra mobilizacijoje. O pasibaigus karantinui, ta mobilizacija atslūgs, ir tuomet pamatysime ilgalaikių pasekmių.
O jei kalbėtume apie sveikatos priežiūros specialistus, tai čia galime pajausti ilgalaikio streso pasekmes, ypač kurie dirbo priešakinėse linijose, o susidūrusiems su mirtimis ir potrauminio streso galbūt. Tikėtina, kad gali būti ir profesinio perdegimo daugiau. Tiesiogiai dirbantieji su COVID-19 pacientais patiria didžiulį stresą, o tai yra pagrindinė priežastis perdegti, išsekti.
Taip pat manau, kad kaip ir bet kokioje krizėje, taip ir šioje, yra galimybių paaugti teigiama prasme. Pamatysime, kad esame pakankamai stiprūs, sąmoningi savo ir kitų saugumui. Bendrai pažiūrėjus juk turime gana neblogą situaciją, jaučiamas ir didesnis dėmesys aplinkai, rūpestis kaimynais, draugais, artimaisiais, o tai rodo mūsų atsakomybės jausmą, pilietiškumą ir gebėjimą susitvarkyti. Tad neabejoju, kad išeisime iš pandemijos sukeltos krizės stipresni ir kaip visuomenė vieningesni.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
