Apie pasikeitusias paciento kelio „pradines ir galines duris“ ir kaip sekasi „išplaukti“ iš COVID-19 viruso bei karantino sukeltos situacijos kalbamės su Skubios pagalbos skyriaus vadovu L.Darginavičiumi.
– Skubi pagalba reikalinga ne tik pandemijos paveiktiems pacientams, bet ir kitomis ligomis sergantiems ar patyrusiems traumas pacientams. Kaip atrodo Jūsų skyriaus darbas šiomis dienomis?
– Dabar situacija kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, esame išėję iš sąlyginio komforto zonos, truputį nežinia gaubia kasdieną, bet, kita vertus, jaučiamės gerai, esame pilnai pasiruošę dideliam pacientų antplūdžiui, tik jo nesulaukiame. Žinoma, gerai, kad sergančiųjų skaičius nedidėja šimtais ar tūkstančiais, bet savijauta dviprasmiška, tarsi laukimo režime. Tą vyraujantį jausmą galėčiau palyginti su sporto varžybomis, kai stovi prie linijos ir lauki apimtas startinio jaudulio. Kai pradedi veikti, jau atslūgsta. O kol lauki, tai toks „na, jau jau“ – arba ant suoliuko, arba į aikštę.
O kalbant apie darbo dienos rutiną, tai yra pasikeitusi paciento kelio – nuo atvykimo pas mus iki išvykimo – pradžia ir pabaiga. Arba kaip mes vadiname – pradinės ir galinės durys. Atvykus pacientui, dėl mūsų ir kituose skyriuose esančių ligonių saugumo, vertiname, ar atvykusysis gali kontaktuoti su kitais, ir kurioje skyriaus dalyje galime jį apžiūrėti, priimti. Nepaisant į kurią skyriaus dalį pacientas papuola jis yra apžiūrimas, konsultuojamas, pamatuojami jo rodikliai, atliekami tyrimai ir, priklausomai nuo apžiūros radinių, sprendžiame, kokios bus galinės durys: į namus, į mūsų ar į kitą ligoninę. Jei pacientui atliekamas COVID-19 tyrimas, tai kartais žmogui tenka ir ilgėliau palaukti, kad būtume visiškai tikri, ar jam saugu keliauti ir būti su kitais žmonėmis. Todėl tas laikas iki galinių durų prailgsta.
– Kaip pasikeitė pacientų srautai šalyje įvedus karantiną?
– Išskirčiau kelis momentus, kur pajutome skirtumą. Pastebime, kad patys žmonės dažnai pasimetę ir jaučia nerimą svarstydami, ar jiems reikėjo čia atvažiuoti, ar visgi ne. Be to, matome, kad neretai atvažiuoja labiau įsisirgę pacientai. Anksčiau, iki karantino, iki ketvirtadalio pacientų būtų galėję kreiptis kur kitur nei į skubią pagalbą, bet dabar jie nebežino, kur gali kreiptis, blogai jaučiasi, galvoja apie blogiausią ir kreipiasi pas mus. Apskritai apėmus, bendras pacientų skaičius mažesnis nei įprastai, bet su kiekvienu pacientu dirbame daugiau, skiriame jiems daugiau dėmesio. Traumų ir susirgimų įvairovė kaip ir buvo, taip išlieka ir karantino metu – kreipiasi su akių traumomis, širdies negalavimais, galvos smegenų problemomis, kitomis traumomis. Pasiskirstymas panašus.
Anksčiau, iki karantino, iki ketvirtadalio pacientų būtų galėję kreiptis kur kitur nei į skubią pagalbą, bet dabar jie nebežino, kur gali kreiptis, blogai jaučiasi, galvoja apie blogiausią ir kreipiasi pas mus.
– Kokios situacijos Jums jau įstrigo kaip netikėtos ar nustebinusios?
– Išskirti atvejus apie pacientus ir jų ligas negalėčiau, bet visgi netikėta buvo, kai keletas kolegų, kurie, prasidėjus kovai su COVID-19 virusu, nusprendė nebedirbti Skubios pagalbos skyriuje. Nekalbu apie gydytojus. Priešingai, kam nors susirgus ar pasitraukus į saviizoliaciją, gydytojai patys prašydavo padirbti už kolegą. Bet tuo pačiu nustebino ir kitų, likusių dirbti žmonių vienybė, pasiaukojimas. Džiugu, kad einame išvien ir matome svarbą nepalikti kitų bėdoje.
– Kokias jaučiate suintensyvėjusias emocijas?
– Komandos nuotaikos pakankamai geros, neteko girdėti skundų, kad būtų negera psichologinė savijauta. Tiesa, pandemijos pradžioje nerimo buvo daugiau. Kai kurie ir garsiai sakė, kad baiminasi susirgti ar parnešti užkratą į namus artimiesiems. Bet dabar tikrai apsipratome. Jau pripratome ir prie būtinybės dėvėti gausybę apsaugos priemonių. Jos komforto nesuteikia, tačiau suprantame, kad tai darbo dalis ir jos reikalingos visų mūsų saugumui, tad prisitaikėme.
Darbo metu visą laiką tikrai kovojame dėl paciento sveikatos. Ta kova vyksta ne tik su liga, bet ir su kolegomis – kartais tenka aršiau padiskutuoti, pasiginčyti, kas turi gydyti tą žmogų, ar jį galime išleisti į namus, ar visgi reikia stacionarizuoti. Tai natūralu, kad ir vargina, ir nusivylimo suteikia, kai stengiantis padėti pacientui reikia stipriau įtikinėti. Bet emocijų protrūkio nepastebėjau, o jei ir iškyla aštresnių situacijų, kalbamės, išklausome, kad emocijos nesikauptų.
Jei visgi atsirastų didesnių nuogąstavimų, Kauno klinikose dirba psichologė, yra išplatinti psichologinės pagalbos telefono numeriai, kur būtų galima kreiptis.
– Kodėl pasirinkote skubią mediciną, o ne kurią nors kitą specializaciją?
– Kad būsiu gydytoju jau kalbėjau, kai dar į mokyklą nėjau. Taip ir vertino aplinkiniai kaip vaikiškas kalbas. Bet laikui einant visi įsitikino, kad norai nesikeičia. Mano šeimoje, giminėje buvo gydytojų, tad, kaip mėgstama sakyti, tai giminės bruožas.
O skubi medicina todėl, kad man ši specialybė labai patinka. Skubios pagalbos skyriuje labai svarbus laikas, per kurį priimami sprendimai. Tad ši sritis reikalauja greitos reakcijos ekstremalioje situacijoje, A ir B plano, gebėjimo tvarkytis su stresu bei mokytis tą daryti.
Be to, čia yra visa medicina, kiekvienos srities po gabalėlį. Pvz., galiu pagelbėti pacientui ir su ausų nosies gerklės ligomis, ir vaikų ligomis, ir traumatologines ar chirurgines problemas išspręsti. Kokią medicinos sritį bepajudintume, aš visur turiu žinių. Didžiajai daugumai pacientų, kurie ateina pas mus, užtenka mano turimų žinių ir įgūdžių, kad galėčiau padėti ir išleisti į namus. Mane tai motyvuoja, kaip ir laisvės bei nepriklausomybės jausmas, kad galiu pats padaryti ir nereikia prašyti, kad kažkas kitas padarytų. Atėjo žmogus, čia ir dabar išsprendžiau problemą.
– Kokie laisvalaikio užsiėmimai atitraukia nuo darbo rutinos? Plaukimo varžybų protokoluose esu mačiusi Jūsų pavardę, tad koks santykis su šiuo sportu?
– Šiaip plaukimu užsiimu nuo 8 metų, esu mėgėjas. Išbandęs esu visokių varžybų formatų, dalyvavau plaukimo maratonuose Lietuvoje. Paskutiniu metu treniravausi triatlonui. Plaukimas man ir sportas, ir atsipalaidavimo būdas. Buvimas vandenyje yra savotiška meditacijos forma, kai nesvarumo būsenoje lieki su savo mintimis.
Dabar baseinai neveikia, atviri vandenys 10-ies laipsnių nesiekia, su mano turima papildoma ekipuote neišeina užsiimti. Per žiemą, vakarais, kada gatvėse žmonių nėra, bėgioju arba minu dviratį, turiu jį užsikėlęs ant specialaus treniruoklio. Bendras laiko kiekis, kurį galiu skirti tam, dabar yra mažesnis. Tenka daugiau padirbti, norisi dar ir su šeima praleisti laiką. Vasarą atnaujinsiu savo plaukimo veiklą.
– Ko palinkėtumėte kolegoms, taip pat dirbantiems priešakinėse linijose?
– Linkiu neprarasti geros nuotaikos, prisiminkime, dėl ko dirbame. Mokėkime džiaugtis mažais dalykais, nes tuo metu atrodanti kaip smulkmena, gali padaryti didelį pokytį. Palinkėčiau dar, kad išmoktume pamokas, kurias galėjome išmokti per šį laiką. Pandemija ir karantinas davė naudingų pamokų ir tikiuosi, iš jų pasimokysime, o ne tik paleisime vėjais, kad paskui negimtų tautoje juokas ir apie medikus, jog ir pas juos ateina netikėtai, tik jau virusas.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
