Viskas prasidėjo nuo veiklų organizavimo Kauno nepilnamečių pataisos namuose, tačiau, dar nepraėjus dvejiems metams, organizacijai pavyko išsiplėsti ir šiuo metu savanoriai lankosi dar dviejose įstaigose – Panevėžio pataisos namuose, kuriuose bausmę atlieka moterys, ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kur bausmę atlieka vyrai.
Savo patirtimi su 15min sutiko pasidalyti pati Ieva. Taip pat Jorė, viena iš bendruomenės „Prirašytos rankos“ savanorių.
Abiejų merginų pasiteiravus, ar jos galėtų įvardyti nors vieną prastą patirtį, abi atsakė vienbalsiai – tokio dalyko negali prisiminti, nes ši savanorystė joms kelia pačias geriausias emocijas.
– Ieva, papasakokite apie savo iniciatyvą „Prirašytos rankos“. Kaip ir kodėl kilo mintis sukurti tokią bendruomenę?
– Pastaruosius dvejus gimnazijos metus mokiausi „Jungtinių pasaulio koledžų“ mokyklų tinkle JAV Naujosios Meksikos valstijoje. Ta mokykla yra labai idealistinė, siekianti auginti jaunus žmones, kurie sieks pasaulio taikos ir bus pasiryžę keisti pasaulį.
Dėl tokios idėjos mes daug savanoriaudavome, tam buvo tikrai daug galimybių. Viena iš savanorysčių ir buvo ta, kad galėjome eiti į jaunimo pataisos namus ir vykdyti įvairias veiklas, bendrauti su teistais žmonėmis, pavyzdžiui, jaunimu, kurie buvo mūsų bendraamžiai.
Tai ir buvo savanorystės principas, kai mes pas juos eidavome kaip pas draugus. Veiklos taip pat būdavo įvairios – ant popieriaus lapo kažkaip išreikšti ar išanalizuoti save, padiskutuoti įvairiomis temomis, kartais – pažaisti, pavyzdžiui, krepšinį. Daugiausia kurdavome ryšį, o per jį stengdavomės tapti nuteistųjų pavyzdžiais ir padėti jiems išbūti tą kasdienybę, kuri kartais yra ne tik nemaloni, bet ir labai monotoniška.
Ten savanoriaudama pradėjau daugiau domėtis bausmių sistema, kurti trumpalaikius projektus. Pirmieji du projektai buvo organizuojami Kauno tardymo izoliatoriuje. Tai buvo programavimo pagrindų pamokos, krepšinio treniruotės, sienų dailinimas su dailininke, mokymai apie žmogaus teises ir pan.
Baigusi mokyklą įkūriau iniciatyvą „Prirašytos rankos“, kurios tikslas – kurti ryšį tarp bendraamžių. Ši iniciatyva turi ne tik praktinę naudą, bet ir emocinę, socialinę.
– Iš ko kilo pavadinimas „Prirašytos rankos“?
– Tai susiję su tatuiruotėmis ir egzistuojančiais stereotipais apie jas. Kai kurie žmonės mėgsta tatuiruotes ir jas darosi, o kiti jas vertina neigiamai. Būtent todėl, kad tai yra susiję su kalėjimu. Vis dėlto žvelgiant metaforiškai – tai susiję su teismo nuosprendžiu, kuris palieka teistumo žymę, dėl kurios vėliau yra sunkiau įsidarbinti, taip pat, pavyzdžiui, buvę nuteistieji negali studijuoti teisės, nepaisant to, kad būdami įkalinimo įstaigoje išmoksta visą bausmių kodeksą ir dėl šios priežasties nori studijuoti šį dalyką ir keisti sistemą. Taip pat „Prirašytos rankos“ lygu „prirašytiems gyvenimams“. Tai susiję su įvairiomis sunkiomis ir traumuojančiomis patirtimis.
– Ar buvo lengva surasti žmones, kurie prisijungtų prie jūsų iniciatyvos ir taptų šios bendruomenės dalimi, savanoriais?
– Mūsų savanoriai yra 18–29 metų amžiaus. Iš pradžių mūsų komandoje buvo studentai, o šiuo metu prisijungė ir baigę studijas, jau dirbantys žmonės. Įkalinimo įstaigos reikalauja, kad visi savanoriai būtų pilnamečiai.
Kvietėme žmones, kurie pasakojo apie savo profesijas. Kartais pasikviečiame svečius, pavyzdžiui, krepšinio trenerį, kuris vedė krepšinio treniruotes.
Įkūrus organizaciją, mano pirmas žingsnis buvo rašyti į studentų grupes, pavyzdžiui, socialinio darbo, psichologijos, kriminologijos... Daugiausia bendradarbiavome su Vytauto Didžiojo universiteto studentais. Taip atsirado bendraminčių, kurie buvo tiek pat iniciatyvūs, kiek ir aš pati.
Sudėtinga nebuvo, nes tai ganėtinai nišinė sritis ir nėra daug organizacijų, kurios sudaro galimybę savanoriauti įkalinimo įstaigose.
– Kokia veikla užsiimate su nuteistaisiais? Kaip dažnai su jais bendraujate?
– Dabar padedame suaugusiems žmonėms (Panevėžio ir Šiaulių įkalinimo įstaigose), su jais užsiimame praktiškesnėmis veiklomis – biudžeto planavimu, CV rašymu. Veiklomis, kurios yra ne vien tik apie kūrybą ir savęs išreiškimą, bet ir įgūdžių, kurie padės ateityje, jau išėjus į laisvę, ugdymu.
Džiaugiuosi, kad nuo rudens pavyko išsiplėsti net į tris įstaigas. Karantino metu užsiėmimus vykdėme nuotoliu, tačiau iš įkalinimo įstaigos pusės ne visuomet pavykdavo užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai (būtų garsas, vaizdas ar pan.). Todėl tik gavę leidimą vėl eiti ir vykdyti užsiėmimus kontaktiniu būdu skubėjome vykti, nes žinojome, kad bet kada vėl gali paskelbti karantiną. Todėl šiuo metu į įkalinimo įstaigas vaikštome kiekvieną savaitę.
Įprastai turime susiplanavę ilgalaikį, dviejų mėnesių trukmės projektą. Pavyzdžiui, pastarasis Kauno tardymo izoliatoriuje vykęs projektas buvo apie savo emocijų pažinimą. Prieš tai vykęs projektas buvo apie karjeros planavimą, veiklos, orientuotos į biudžeto planavimą. Kvietėme žmones, kurie pasakojo apie savo profesijas. Kartais pasikviečiame svečius, pavyzdžiui, krepšinio trenerį, kuris vedė krepšinio treniruotes.
Spektras yra ganėtinai didelis. Norime jį tokį ir išlaikyti, nes skiriasi žmonių poreikiai.
Tik geros akimirkos
– Pastarasis jūsų projektas, kuriamas kartu su nuteistaisiais, yra jų rankomis kuriami marškinėliai. Šiuo metu juos parduodate. Kaip sekasi ši iniciatyva? Ar lengva surasti tokiems kūriniams pirkėjus? Kas yra jūsų tikslinė auditorija?
– Tikslinė auditorija, sakyčiau, yra jaunimas. Žmonės, kurie yra atviresnių pažiūrų.
Lietuvoje galima tikrai tobulinti bausmių sistemą, be to, yra daug sričių, per kurias galima tą sistemą tobulinti (ne vien įstatymais, bet ir visuomeninėm iniciatyvom), todėl man ir kilo marškinėlių kūrimo idėja. Tai būtų žinutė visiems. Taip pat ir vaikinams, kurie kūrė tuos marškinėlius – jų kūrinys kažkam yra svarbus, kažkas jį dėvi, kažkas juos palaiko.
Ateities planas yra projektas su suaugusiaisiais – jiems norisi plėsti savo kompiuterinį raštingumą. Kuomet po 10-ies metų išeini į laisvę, juntamas didelis atotrūkis, todėl planuojame projektus ir su šiomis veiklomis. Kiti nuteistieji išėję į laisvę planuoja vykti į užsienį, užsidirbti pinigų. Šie žmonės nori išmokti įvairių užsienio kalbų, todėl klausomės ir šių poreikių.
Nepriimami tyliai
– Nuteistieji turi pasirinkimą – dalyvauti jūsų veiklose arba ne. Ar buvo atvejų, kuomet su prisijungusiais žmonėmis turėjote kokių nors nesklandumų? O galbūt anaiptol – patirtys tik geros?
– Įkalinimo įstaigose sudaryta sistema, kad jei ateini į kažkokią veiklą, tai gauni „pliusiuką“. Todėl jiems yra naudinga ateiti, net jei ta veikla nėra labai įdomi. Vis dėlto jie veiklose dalyvauja geranoriškai.
„Prasilaužimui“ kartais reikia kelių veiklų. Būna pasišnabždėjimo, pasijuokimo. Bet kai įsivažiuoja, kuomet ateina savanoriai, ypač kai prisijungia nauji, jiems būna paspaudžiamos rankos, padedama susitvarkyti... Jaunuoliai dalijasi savo patirtimi. Jiems taip pat labai patinka, kai ir savanoriai pasidalija savąja.
Įprastai patys savanoriai nustemba, nes sako nesitikėję, kad bus taip gerai ir kad jaunuoliai bus tokie aktyvūs.
Pavyzdžiui, Panevėžio pataisos namuose nuo rudens, kai jau pradėjome ten savanoriauti, ne kartą įteikė savanoriams pačių kurtas dovanėles.
– Kaip manote, jūsų akimis, koks yra dabartinis visuomenės požiūris į nuteistuosius? Suprantama, kad požiūrį reikia keisti, tačiau kaip?
– Sunku atsakyti objektyviai. Dar prieš 10 metų atliktas tyrimas rodo, kad nuteistieji yra grupė, prieš kurią visuomenė yra nusiteikusi bene priešiškiausiai. Naujų tyrimų ne tiek daug ir atliekama. Objektyviai atsakyti sudėtinga, nes aš būnu su žmonėmis, kurie palaiko nuteistuosius. Taigi, man atrodo, kad to palaikymo vis daugėja.
Galvojant ilgalaikėje perspektyvoje, visų mūsų tikslas turėtų būti, kad grįžę į laisvę tie žmonės mokėtų susikurti tokį gyvenimą, jog jiems nebereikėtų nusikalstamos veiklos. Vis dėlto vis dar yra daug žmonių, kurie yra priešiškai nusiteikę ir nemato prasmės suteikti jokios pagalbos.
– Neabejotina, kad esate susidūrusi su žmonėmis, kurie išėję į laisvę nusikalto ir grįžo atgal į įkalinimo įstaigą. Kodėl, jūsų nuomone, taip nutinka? Ar prie to prisideda įstaigų nesugebėjimas įkvėpti žmogaus nebenusižengti?
– Vertinant Europos Sąjungos šalis, Lietuvoje pakartotinis nusikalstamumas yra vienas didžiausių. Taip pat ir teistų žmonių skaičius įkalinimo įstaigoje yra didžiausias.
Manau, kad čia yra daug sudedamųjų dalių. Įkalinimo įstaigos nesuteikia daug galimybių tiems žmonėms tobulėti ir pasikeisti. Pasiseka tiems, kurie turi palaikančią šeimą, kuri juos sutinka, priima, padeda. Tačiau yra ir tokių, kurie išeina į niekur. Todėl neturi įrankių, į ką galėtų įsikibti nuo pat pradžių.
Garsiai nepasakoma: „nepriimu tavęs, nes turi teistumą“, tačiau tai vyksta tylomis...
Vis dėlto visuomenės požiūris yra toks, kad žmogus gali sakyti, jog jam nesvarbu, ar asmuo yra teistas, ar neteistas, bet kai priiminės į darbą, priims tą, kuris neturi teistumo. Todėl man atrodo, kad tai užkerta daug kelių gyvenime. Ir tai gali būti socialiniai ryšiai, šeimos ryšiai. Be to, sunku susirasti būstą, darbą. Garsiai nepasakoma: „nepriimu tavęs, nes turi teistumą“, tačiau tai vyksta tylomis...
Taip pat kliuvinys yra priklausomybės. Įkalinimo įstaigose nėra kokybiško užimtumo. Yra terpė priklausomybėms atsirasti. O išėjus į laisvę vėlgi – jei nėra suteikiama pagalba, jei žmogus, tuo labiau yra probacijoje, paleistas laikinai, tuomet taip pat ne visuomet gausi tą pagalbą, kurios tau reikės. Tai bus tiesiog pareigūnų prižiūrėjimas, kad nedarytum „kažko blogo“, tačiau tai nebus pagalba, kurią suteiks socialiniai darbuotojai.
Stinga artumo
– Pati galite palyginti įkalinimo sistemą mūsų šalyje ir JAV. Kuo jos skiriasi, kaip galima būtų tobulinti mūsiškę?
– Pati visuomenė skirtingai mąsto apie sąlygas Lietuvoje ir JAV. Pastarosiose yra žymiai daugiau aktyvizmo ir nevyriausybinių organizacijų, kurios eina ir vykdo veiklas. Tačiau kartu ten esančią sistemą yra sunkiau keisti ir jų situacija yra dar blogesnė – daugiau sisteminės neteisybės. Noriu tikėti, kad žmonės, Lietuvoje užimantys aukštesnes pareigas, nori keisti tą sistemą ir stengiasi tai daryti. Savaime suprantama, kad tai nėra lengva ir padaroma daug klaidų.
Vis dėlto viskas nėra tik balta ar juoda. Yra žmonių, išnaudojančių visas tobulinimosi galimybes, esančias įkalinimo įstaigose. Pasikeičia ir ten daugiau niekada nebegrįžta. Tačiau, jei neturi tos motyvacijos – niekas tavęs nevers.
– Ar pati turite kažkokią tobulos įkalinimo įstaigos viziją?
– Nesu ekspertė, galiu žvelgti tik iš teorinės pusės. Tačiau Lietuva orientuojasi į skandinavus, stengiasi bendradarbiauti su Norvegija. Aš tam labai pritariu ir manau, kad ten sistema yra geresnė. Taigi tai turėtų būti mūsų kryptis.
Svarbu, kad įkalinimo įstaigoje žmogus galėtų prisiimti atsakomybę už padarytą nusikaltimą ir „suprocesuoti“, kodėl ir kaip tai, ką padarė, kažkam pakenkė. Svarbu, kad bausmė ne tik būtų duota, tačiau ir žinotum, už ką esi ją gavęs.
Yra žmonės, su kuriais tuo metu bendrauji, bet pasitikėti niekuo negali. Ir galvoji – jeigu 10 metų gyveni terpėje, kurioje nėra nė vieno žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti – tai yra tikrai sudėtinga.
„Prirašytos rankos“ bando kurti galimybes įkalinimo įstaigose gauti atitinkamą išsilavinimą, nes kol kas nuteistieji gali gauti tik profesinį. Todėl šiuo metu bandome gauti finansavimą ir bendradarbiauti su kolegijomis.
Taip pat, žiūrint į Norvegijos kalėjimus – man sunku suvokti, kaip žmogus, užaugęs terpėje, kuri yra labai atšiauri, patenka į įkalinimo įstaigą... O ten vėl yra tokia pati terpė, kurioje nėra nuoširdumo, nėra pasitikėjimo... Ne kartą esu girdėjusi, kad įkalinimo įstaigoje draugų nėra. Yra žmonės, su kuriais tuo metu bendrauji, bet pasitikėti niekuo negali. Ir galvoji – jeigu 10 metų gyveni terpėje, kurioje nėra nė vieno žmogaus, kuriuo galėtum pasitikėti – tai yra tikrai sudėtinga.
Todėl jei aš galvoju apie tobulą įstaigą, tai būtų vieta, į kurią žmogus patekęs pamato, kad galima gyventi kitaip. Nebūtinai iš materialinės pusės. Iš bendruomenės. Kad darbuotojai bendrautų su nuteistaisiais per tokį santykį, kuris yra nuoširdesnis. Tai daro ir mūsų savanoriai, sukurdami ramią, saugią atmosferą, paremtą pasitikėjimu ir nuoširdumu.
Savanorių patirtys
22-ejų Jorė sako, kad „Prirašytos rankos“ nėra jos pirmoji savanorystės patirtis. Savanoriauti į įkalinimo įstaigas Kaune ir Šiauliuose mergina važinėja iš Vilniaus, mat pati yra vilnietė. Tačiau tai jai – ne kliūtis. Ji pati turi didelį norą ir dėkoja žmonėms, kurie skatina ją tai daryti.
– Kaip pati nusprendėte prisijungti prie organizacijos? „Prirašytos rankos“ – netradicinė savanorystės iniciatyva. Ar nebuvo kažkokių baimių, abejonių?
– Apie organizaciją sužinojau prieš metus, dar prieš pradėdama savanoriauti. Tačiau kadangi pati gyvenu Vilniuje, o organizacija dirba Kaune, tąkart maniau, kad mums „ne pakeliui“. Be to, ką gi aš tam Kaune... Bet paskui organizaciją „Prirašytos rankos“ atradau dar kartą – susitikus su drauge, ji man priminė apie tai. Tąkart nusprendžiau, kad gal jau būtų laikas ten savanoriauti, jei per savaitę net du kartus su ja susidūriau.
Didelių baimių nebuvo. Savanorystė man nebuvo naujas dalykas. Su stereotipais susidūriau savo pirmojoje savanorystėje (bent jau iš šeimos). Tąkart savanoriavau Lietuvos Carito laikinuosiuose namuose tik baigusi mokyklą. Daug kam kilo klausimų, kodėl, būdama tokia jauna, einu į būtent tokią įstaigą, užuot ėjusi į gyvūnų prieglaudą ar panašiai...
Bet kai tėvai sužinojo, kad esu iniciatyvos „Prirašytos rankos“ savanorė – nieko nebesakė, jau priprato prie tokių mano sprendimų.
– Pati savanoriaujate ne tik Kauno, bet ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Ar jaučiate kažkokius didelius skirtumus dirbdama su nepilnamečiais, o vėliau prisijungusi prie darbo su suaugusiaisiais?
– Itin didelių skirtumų nėra. Visiems labai svarbus pastovumas, ypač bendravimas. Tačiau teko pakeisti veiklą. Vykdami į Kauną, veiklas planuojame pagal save, mat jaunuoliai yra panašaus amžiaus. Juk taip paprasčiau – galvojame, ar mums patiems patiktų tokia veikla.
Su vyrais Šiauliuose yra šiek tiek kitaip. Mes jų amžiaus nežinome, galimai keletas yra ir mūsų amžiaus, tačiau yra ir vyresnių. Nors su veiklomis yra sunkiau, tačiau su vyrais yra labai smagu bendrauti – jei ką nors naujo sugalvojame, pavyzdžiui, organizuoti protmūšį, vėliau pasiklausiame, ar jiems tokia veikla patinka/nepatinka, jie labai konkrečiai atsako, kas jiems patiko. Tas tiesmukumas palengvina darbą. Tuomet mes labiau remiamės jų nuomone ir tokiu būdu planuojame veiklas.
– Galbūt „Prirašytos rankos“ jums paliko kažkokių neišdildomų prisiminimų? Ar buvo kokių prastų akimirkų? O gal įsiminė tik geri momentai?
– Visiems būna bloga nuotaika. Kartais nelabai noriai dalyvauja ar trukdo veiklą. Bet tokius dalykus priimame kaip natūralius. Be to, mums taip pat ne visada nuotaikos būna labai geros. Būna dienų, kai nieko nesinori daryti. Todėl negaliu sakyti, kad tai yra kažkokie rimti trukdžiai.
Tačiau įsimintiniausi dalykai – padėkos. Organizacijoje savanoriai dažnai keičiasi. Aš į veiklas atvykstu kiekvieną šeštadienį. Vaikinams yra labai svarbu, kad būtų stabilus žmogus. Ir kai vienas vaikinas už tai padėkojo, supratau, kad jie pastebi ir kad mano skirtas laikas nėra praleistas pro akis.
Gruodžio 27 dieną Šiauliuose pirmą kartą vyko gyvas susitikimas. Tąkart vyrai mums padėkojo, atnešė mums dovanų – pintų krepšelių. Mes taip pat jiems dovanėlių atvežėm. Žinoma, ne dėl dovanų važiuojam, bet vis tiek labai smagu, kai padėkoja, kai pasako, jog diena gera, nes mes atvažiavom...
– Užsiėmusi ne viena savanoryste ten, kur matėte sudėtingas gyvenimų istorijas, ar galėtumėte dabar patikėti, kad pasaulis be kalėjimų kažkada taps įmanomu?
– Nežinau, ar tai įmanoma. Visuomenės be nusikaltimų negali būti. Todėl vienaip ar kitaip kažkokios priemonės turėtų būti taikomos.
Nelabai tikiu dabartine kalėjimų tvarka. Manau, kad artimiausioje ar kiek tolimesnėje ateityje reikėtų keisti pačią tvarką. Turėtų būti orientuota į mokymąsi, socialinių įgūdžių ugdymą. Bet galbūt tokios savanorystės ir keliauja tos tvarkos tobulėjimo link.
