„Žinau, kad galėčiau tiesiog išeiti ir nesukti galvos, tačiau man rūpi visi pareigūnai, kurie dirba šioje sistemoje. Todėl, kol dirbu – tylėti negaliu“, – sako I.Molevaitė, daugybę problemų įžvelgianti tiek savo darbe, tiek viešoje erdvėje ir įstatymuose.
Nuo alkoholio apsvaigę keturiolikmečiai, kalbos apie mokyklose platinamus narkotikus ir realybė, kurią ne vienam įsivaizduoti sunku. Be viso to – daug kartais bereikalingo popierinio darbo, o vietoje pagalbos iš ministerijos, kai jos prašai pats, sulauki patikrinimų. Dar daugiau – valdžios draudimas užsiimti švietėjiška veikla ir pasakoti vaikams apie narkotikų ir alkoholio žalą.
Su tokia realybe sako susidūrusi I.Molevaitė.
– Inga, dirbate Probacijos tarnyboje, arba, tariant paprasčiau – su nuteistaisiais, anksčiau laiko išėjusiais į laisvę?
– Dirbame su nuteistais už įvairias veikas žmonėmis. Asmenys, kurie patraukti pagal baudžiamąjį kodeksą ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, laisvės apribojimo, viešųjų darbų, laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant tam tikram laikui, ir asmenys, kurie grįžę anksčiau laiko iš įkalinimo įstaigų, patenka į probacijos duomenų registrą.
Probacijos tarnybos pareigūnai kontroliuoja, kad šie asmenys laikytųsi teismo skirtų įpareigojimų. Teismas, paskyręs atitinkamą bausmę, taiko įvairius įpareigojimus, pavyzdžiui, naktį būti namuose, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, gydytis nuo alkoholio, išklausyti smurtinį elgesį keičiančias programas, nesiartinti prie nukentėjusio asmens. Įpareigojimų yra tikrai daug, viskas priklauso nuo to, kokį nusikaltimą įvykdė asmuo.
Jei smurtavo apsvaigęs nuo alkoholio, tikėtina, kad teismas skirs įpareigojimą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų arba gydytis nuo alkoholio. Tiesa, mano asmenine nuomone, šis įpareigojimas yra vienas veiksmingiausių.
– Viešoje erdvėje ne kartą kilo diskusijų apie vykdomą policijos reformą. Vieni joje įžvelgė pliusų, kiti – nestokojo kritikos. Tačiau dažniausiai buvo kalbama apie apylinkių įgaliotinius, kriminalinę policiją. O kaip gyvena Probacijos tarnybos pareigūnai?
– Spragų visada galime rasti, tačiau svarbiausia, kad žmonės, kurie dirba teisėsaugos, socialinio darbo srityje, ar pedagogai turėtų galimybę padėti vaikams ir paaugliams.
Trūksta žmonių ir jie fiziškai nespėja. Visų išvardytų specialybių žmonės yra apkrauti nenormaliu popieriniu darbu ir viskas tik dėl to, kad atsiskaitytume valdžiai, ką padarėme, arba, esant patikrinimui, tiesiog apsigintume.
Kitas dalykas, jei pradedame sakyti savo problemas, mus stengiasi suspenduoti. Mes išeikvojame labai daug laiko aiškindamiesi, ką padarėme, ko nepadarėme ir kodėl nepadarėme.
Prieš kelis mėnesius kreipiausi į Teisingumo ministeriją dėl darbo krūvio, valdžios požiūrio ir neveiklumo. Buvau pakviesta atvykti ir išsakyti savo nuomonę.
Aš ir dar keturi pareigūnai nuvykome ir buvome priimti teisingumo viceministro, tačiau po vizito visiems pareigūnams buvo pradėti patikrinimai, kai kurie apskųsti etikos procedūros komisijai, teko vykti aiškintis savo tiesioginiams vadams ir panašiai.
Po visų šių įvykių man pasidarė aišku, kad vadovauti įstaigai privalo žmonės, kurie ne tik išmano savo darbą, tačiau yra pasiruošę spręsti problemas, susijusias ne tik su nuteistaisiais, tačiau ir su pačiais pareigūnais.
Valstybinė įstaiga yra ne UAB ir tvarkytis reikia ne kaip norime, o kaip privalome. Principams čia ne vieta.
Probacijos pareigūnų misija yra dirbti taip, kad žmonės pasitaisytų. Mes ne tik kontroliuojanti įstaiga, mes atsakingi už tai, kad asmenį, kuris padarė klaidą, integruotume į visuomenę, išmokytume jį gyventi nenusikalstant. Deja, darbo kokybė nukenčia dėl turimo krūvio.
Turėtume dirbti su 30 asmenų, tačiau dirbame su 70, 80 ir daugiau. Ir kiek laiko jau kalbame apie tai, bet niekas nesikeičia. Anaiptol – tik grasinimų sulaukiame.
– Inga, paprastai pareigūnai tokiomis temomis bijo ar nenori kalbėti, o neretai, pareigūnui duodant interviu, prašoma komunikacijos specialistų leidimo, kartais – prašoma suderinti pokalbio temą ar klausimus. Jūs kalbate viešai, keliate nepatogius faktus. Nebijote pasekmių?
– Šį straipsnį taip pat turėčiau suderinti su vadovybe, bet jų atsakymą žinau. Jis bus neigiamas. Todėl neklausiu. Tegul kviečiasi „ant kilimėlio“. Taip ir važinėsiu į ministeriją, kol nors kiek sąlygos pagerės.
Jei bijočiau savo šešėlio, tokiam darbe apskritai negalėčiau dirbti. Žinau, kad galėčiau tiesiog išeiti ir nesukti galvos, tačiau man rūpi visi pareigūnai, kurie dirba šioje sistemoje. Todėl, kol dirbu, tol tylėt negaliu.
Savo darbe matau daug nelaimingų vaikų. Todėl ėmiausi labdaringos veiklos. Įvykdžiau ne vieną projektą, skirtą vaikučiams. Tą darau ir toliau. Tik štai apie gerus darbus ne visada galiu kalbėti. Pavyzdžiui, darbo metu duoti interviu man neleistina, nors manau, kad geri darbai formuoja ir gerą tarnybos įvaizdį, deja.
Jei bijočiau savo šešėlio, tokiam darbe apskritai negalėčiau dirbti. Žinau, kad galėčiau tiesiog išeiti ir nesukti galvos, tačiau man rūpi visi pareigūnai, kurie dirba šioje sistemoje. Todėl, kol dirbu, tol tylėt negaliu.
Jeigu Linas Pernavas sugeba didžiuotis savo pareigūnais, tai pas mus sulauksi priekaištų, kad dėvėdama uniformą kalbi apie tai, jog savaitgalį nuvežei 50 vaikučių pamatyti Vilniaus eglutės.
Rengti prevencinius renginius, skirtus mokinių švietimui apie nusikaltimų pasekmes, narkotikų ir alkoholio žalą, man uždrausta taip pat. Iš principo.
Jauni pareigūnai mokomi dirbti biurokratiškai, todėl tikimės, kad po tarnybos reorganizacijos vadovauti ateis jauni, perspektyvūs ir žmogiškumo turintys žmonės.
– Ką reiškia jūsų posakis, kad jums draudžiama vykdyti švietėjišką veiklą?
– Valdžia taip mane spenduoja, kad pasakiau problemas ministerijai. Paklausiau – kodėl draudžiate? Atsakė, kad taip man sumažins darbo krūvį, dėl kurio nuolatos skundžiuosi. Priėmiau tai kaip pasityčiojimą. Darbo krūvis išties yra didelis, bet švietėjiško darbo aš net neskaičiuoju į savo darbo krūvį.
Prisimenu vieną įvykį. Nuvykusi į vieną kaimo vietovę, kurioje yra vaikų globos namai, prie parduotuvės sutikau keturis vaikus. Jie kažko garsiai juokėsi. Pakalbinau juos, paklausiau, kaip sekasi. Jie pradėjo pasakoti, bet kalbėjo su manimi taip, lyg būtų buvę kalėjime. Jų amžius – maždaug nuo 12 iki 16 metų. Pamačiau, kad slepia nuo manęs pakelį cigarečių.
Vienas berniukas paklausė manęs, ar jo neatsimenu, mat jis gyveno netoli manęs. Jis buvo pasikeitęs – nepažinau. Jo tėvams buvo apribota teisė, o tuo metu abu jie buvo įkalinimo įstaigoje. Pokalbis, kurį nugirdau sustojusi prie parduotuvės, mane, švelniai tariant, šokiravo.
Jie kalbėjo kaip suaugę ir kalėjime buvę asmenys. Po pokalbio pasiūliau juos nuvežti iki globos namų. Žinau, kad negaliu daryti tokių dalykų.
Tačiau tarnyboje buvome gavę naujus automobilius, o mano pasiūlymas, manau, jiems buvo tikslingas – galvojau, gal automobilyje gali prasidėti atviresnis pokalbis, diskusija.
Taip ir buvo. Kalbėjomės apie mokslus, apie tai, kad tokiu automobiliu galime važiuoti kiekvienas, tačiau tam reikia baigti mokslus ir daug dirbti.
Paaugliai labai susidomėjo automobiliu. Išklausinėjo visko. Norėjo nusifotografuoti.
Jie kalbėjo kaip suaugę ir kalėjime buvę asmenys. Po pokalbio pasiūliau juos nuvežti iki globos namų. Žinau, kad negaliu daryti tokių dalykų.
Tada, grįžusi namo, sugalvojau renginį. Sukviečiau žinomus Lietuvoje žmones – sportininkus, aktorius, politikus. Jie sutiko atvažiuoti, o globos namų direktorius džiaugėsi, kad ėmiausi tokios iniciatyvos nieko neprašoma.
Deja, ir vėl. Renginį organizuoti man buvo uždrausta. Tie paaugliai – auganti nusikalstama karta. Bet žmonės, kurie yra kažką pasiekę, moka motyvuoti. Norėjau, kad paaugliai pamatytų kitų gyvenimus iš arti, kad paspaustų jiems ranką ir palinkėtų sėkmės.
Kartais tokiam vaikui, kurį atstūmė tėvai ir savo gyvenimą jis sieja su nusikalstamu pasauliu, gali užtekti pokalbio su žinomu sportininku, aktoriumi, pareigūnu ar dainininku.
Gal prevencinis renginys gali būti kitu pavadinimu ir mano laisvu laiku – tada jokių leidimų man nereikės?
Neseniai susipažinau su šešiolikmete, kuri mokyklos nelankė dvejus metus. Mes bendravome, ir galiausiai sulaukiau jos žinutės, kad ji grįžta į mokyklą. Tai – toks didelis pasiekimas, jis džiugina. Tokių gerų pavyzdžių galėtų būti ir daugiau.
– Kam yra pavaldi Jurbarko rajono Probacijos tarnyba? Kitaip tariant, kas jums draudžia organizuoti švietėjiškus renginius mokyklose?
– Esame suskirstyti į apygardas. Aš priklausau Kauno apygardos Probacijos tarnybai. Jie pavaldūs Kalėjimo departamentui, o departamentas – Teisingumo ministerijai. Mane spenduoja Kauno apygarda.
Nuo balandžio arba liepos keičiasi struktūra ir bus viena Probacijos tarnyba. Dabar vadinamės Kauno apygardos Probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriumi, veikiančiu Jurbarko savivaldybėje.
– Problemų yra ir daugiau, tai akivaizdu iš jūsų darbo krūvio, tiesa? Ar daug įskaitoje nepilnamečių asmenų?
– Yra. Dažniausiai jie patenka už vagystes ir muštynes. Bendra tendencija – tai vaikai iš piktnaudžiaujančių taurele tėvų aplinkos. Be abejo, yra atvejų, kai patenka ir iš šeimų, kur tėvai niekada patys neturėjo reikalų su teisėsauga. Dažniausia tokie vaikai antrą kartą nebepatenka. Jie gailisi ir suvokia pasekmes.
Tačiau yra tokių nepilnamečių, kurie nuolat patenka į mūsų įskaitą, yra nevaldomi ir, kartais atrodo, nebepataisomi.
Einu į mokyklas ir pasakoju mokiniams, kas yra Probacijos tarnyba ir už ką patenkama pas mus. Mano tikslas – paaiškinti, kad už telefono vagystę ar už muštynes mokykloje gali tekti sėdėti namuose pusę metų, o apie darbą teisėsaugoje teks pamiršti.
Paaugliai tikrai nežino daugelio dalykų, pedagogas visko nepaaiškins, nes jis dirba pagal savo kompetenciją. Manau, kad šaunios mokyklos tos, kurios nuolat kviečiasi pareigūnus į savo mokyklas. Einu ir pas pradinukus, kalbame apie viską. Esu sulaukusi klausimų, kodėl tokiems mažiems vaikams pasakoju apie narkotines medžiagas.
Esu įsitikinus – kuo anksčiau jie iš pareigūnų sužinos, kas yra narkotikai, kaip jie veikia ir kaip atrodo asmenys, kurie vartoja psichotropines medžiagas, tuo bus geriau. Rodau sukrečiančius vaizdus, po kurių sulaukiu daug klausimų. Bendraudama su pradinukais jaučiu turbūt didžiausią jaudulį, nes jie klausimų „nevynioja į vatą“ ir klausia tiesiai be užuolankų.
Tuo pačiu bendravimas su jais man teikia vieną didžiausių malonumų. Liūdna tai, kad turime užfiksuotų atvejų, kai penktokai parduoda narkotines medžiagas. Todėl tiems žmonėms, kurie teigia, kad su vaikais per anksti kalbėti apie narkotikus ir alkoholį, palinkėsiu „atsimerkti“, nes jie daugiau žino už pačius tėvus. Gyvenant „išmanaus pasaulio laikais“, kitaip ir būti negali.
Rodau sukrečiančius vaizdus, po kurių sulaukiu daug klausimų. Bendraudama su pradinukais jaučiu turbūt didžiausią jaudulį, nes jie klausimų „nevynioja į vatą“ ir klausia tiesiai be užuolankų.
– Apie ankstyvą vaikų priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų taip pat kalbėta ne kartą. Jūsų nuomone, kaip galima šią problemą spręsti? O gal ji – neišsprendžiama? Juk matote tuos vaikus, kalbatės su jais.
– Iš viso sustabdyti to tikriausiai neįmanoma, tačiau manau, kad transliavimą per televiziją tikrai galime apriboti.
Nėra gerai, kai rytą vaikai pradeda su Simpsonais ir kalbančiu apie seksą Houmeriu, po pietų rodome melodramas, kur vyras nuolat išduoda moterį ir prieš ją smurtauja, vakare – 24 valandas, kur – geriantys asmenys. Jau visai vakare – „Moterys meluoja geriau“. Kol per televiziją bus rodomas geriantis Kostia ir anksčiau mano minėtos laidos ir filmai – permainų nelaukime. Beje, filmą „Moterys meluoja geriau“ žiūri labai daug vaikų.
Ne kartą savo vaiką pati norėjau atitraukti nuo šio filmo, tačiau jokių šansų. Blogiausia tai, kad vaikai visa tai priima kaip normą.
Jau visai vakare rodomas serialas „Moterys meluoja geriau“. Kol per televiziją bus rodomas geriantis Kostia – permainų nelaukime. Beje, filmą „Moterys meluoja geriau“ žiūri labai daug vaikų.
Galime sakyti, kad neleiskime žiūrėti televizoriaus ir panašiai, tačiau puikiai suvokiame, kad to padaryti neįmanoma. Manau, kad televizija irgi turi prisiimti atsakomybę už tai, ką transliuoja.
– Inga, tačiau juk nėra kalta tik televizija?
– Pradėjus dirbti šį darbą labiausiai nustebino, kad beveik visi nusikaltimai įvykdyti apsvaigus nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų. O labiausiai šokiravo tai, kad matau 14-mečius jau priklausomus nuo alkoholio.
Tiesa, ne tik berniukus, yra ir merginų. Tokie vaikai dažniausiai būna iš asocialių šeimų ir manau, kad čia mes, kaip teisėsaugos pareigūnai, turėtume imtis pačių griežčiausių priemonių, kalbant apie gydymą.
Galime padėti jiems sustoti, bet priemonės turėtų būti teikiamos visai šeimai. Jeigu vaikas užaugo alkoholio tvaike, matė smurtą, niekas niekada nepaklausė, kaip jam sekasi, tikėtina, kad jis užaugs piktas ant visuomenės, ant tėvų, piktnaudžiaus alkoholiu arba narkotikais ir priklausys nusikalstamai grupuotei.
Kad mokyklose yra lengvai prieinami narkotikai, girdėjau ne iš vieno mokinio ir sukontroliuoti šią problemą yra labai sunku. Tačiau tai labiau kriminalinės policijos reikalas – aš to komentuoti negaliu.
Darbe matau daug ašarų. Jaučiu, kad moku „prieiti“ prie žmogaus. Tiek jau suaugę žmonės, tiek dar visai jauni atsiveria ir išsipasakoja, todėl esu susidarius savo nuomonę, ką reikia daryti, kad įskaitoje turėtume kuo mažiau žmonių, ir tai yra be galo didelis darbas, apimantis daug sferų ir tikslingas priemones.
Matau labai skurstančius vaikus ir neadekvačius jų tėvus. Vaikai pasmerkti augti nesaugioje aplinkoje. Daug kartų esu pasisakiusi už sterilizaciją ir dabar mano nuomonė ta pati.
Kad mokyklose yra lengvai prieinami narkotikai, girdėjau ne iš vieno mokinio.
Matau prasigėrusias moteris, kurios pagimdo po 7, 10 ir daugiau vaikų, jie atsiduria vaikų globos namuose, nes motinai svarbiau yra taurelė arba narkotikai. Negana to, ji dar sugeba grasinti vaiko teisių specialistams, kad vaikų atėmimas jai ne problema, ji tiesiog pagimdys kitą.
Manau, kad tai yra nenormalu ir grasinti vaiko gyvenimu ir gyvybe niekas neturi teisės. Jei pavogei išmanųjį telefoną, tau gresia baudžiamoji atsakomybė, o štai, jei išmetei vaikus į gatvę, gausi administracinę atsakomybę ir daugiau nieko. Labiausiai kentės vaikai, nes jie turės glaustis prie svetimų žmonių, miegoti svetimose lovose ir nuolat jaustis atstumtaisiais.
Grįžtant prie temos apie nuteistuosius, taip pat – nepilnamečius, galiu pasakyti tik tiek, kad mūsų valstybė turi rimtų bėdų.
Kartu su nepriklausomybe užaugo karta, kuri gyvena iš pašalpų, nuolat girtauja, smurtauja ir reikalauja iš valstybės privilegijų, jie augina tokius pačius kaip jie, ir tai yra didelė šalies tragedija.
Prie to, kad esame sparčiai senstanti visuomenė, darbingo amžiaus asmenys nuolat palieka šalį, šalia turime daug parazituojančių žmonių.
Asocialiai augantys vaikai neturi supratimo, kas yra pagarba, kas yra darbas, kodėl privalome dirbti, kodėl negalime smurtauti ir panašiai.
Užaugę jie tiesiog tampa mūsų „klientais“, o mes savo ruožtu bandome atvesti į doros kelią.
Todėl asocialūs asmenys privalo būt stebimi ir apribojami. Nemoki pasirūpinti vaiku? Negimdyk kito.
Privalome turėti auklėjamo pobūdžio priemones, skirtas atsakomybės neturintiems tėvams.
