Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius sako, kad šis įvykis Lietuvai – ne tik religinis, bet ir visuomeninis įvykis. Dalyvauti jame ar ne, kiekvienas turi apsispręsti sąmoningai, ne bandos jausmo vejamas. Profesorius taip pat ragina lietuvius plėsti savo mąstymą ir T.Matulionio „nesisavinti“, bet „dalytis“ juo su visuotine Bažnyčia.
– Jūsų manymu, kokia tikroji arkivyskupo Teofiliaus Matulionio skelbimo palaimintuoju reikšmė Lietuvai? Ar ji tik religinė, ar ir politinė?
– Ne tik religinė. Jei kalbame apie politiškumą – pirmiausia tai yra įvykis, kuris primena, kokiomis aplinkybėmis vyko ši kankinystė. Tai yra įvykis, kuris dar kartą pasauliui sako: XX amžiuje žmonija, Vakarų civilizacija ir ne tik Vakarų civilizacija (nes tai buvo pasiekę Kiniją ir kitus Rytų kraštus) išgyveno du siaubingus totalitarizmus. Tie totalitarizmai nesiskaitė su žmogaus orumu, su jo įsitikinimais, jo prigimtimi. Remdamiesi šia beatifikacija, šiandienos politiniai lyderiai ir politikos komentatoriai turi progą dar kartą kalbėti apie tai, į ką mes neturėtume sugrįžti, apie tai, ko mes turėtumėme saugotis. Komunistinis ir fašistinis totalitarizmai sukėlė grėsmę visai civilizacijai, ne kuriai nors vienai šaliai ar kultūrai.
Beatifikacija gaivina mūsų pilietinę ir politinę atmintį. Valdžios institucijos dabar turi gerą progą prisiminti, kur veda netinkamas elgesys, kai nesiskaitoma su žmogumi, brutalia jėga bandoma pakeisti visuomenę, manipuliuojama teisiniais mechanizmais. Žmogaus orumo gynimas visada buvo krikščionybės ir Vakarų civilizacijos principas, to nevalia pamiršti, tuo reikia vadovautis.
– Ne kartą teko išgirsti, kaip lietuviai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo lietuvis, mūsų šalies sūnus. Ar „teisingai“ džiaugiasi?
– Tai klaidinga interpretacija. Klaidinga manyti, kad tai „tautinis šventasis“. Reikia žvelgti plačiau ir „nesisavinti“ Teofiliaus Matulionio. Bažnyčia yra visuotinė, visi palaimintieji, šventieji ir kankiniai priklauso Visuotinei Bažnyčiai. Kiekviena šalis, miestas, bendruomenė ar šeima gali didžiuotis, kad jų krašte atsirado šventas žmogus, kuris pateikiamas visiems kaip pavyzdys ir dangiškasis užtarėjas, bet „savintis“ jo negalima.
Arkivyskupą Teofilių Matulionį sieti su tautiškumu, mano manymu, yra nesusipratimas. Tai gali daryti tik tie žmonės, kurie visiškai neskaitė jo biografijos. Drįsčiau teigti, kad šalia kitų lietuvių kandidatų į palaimintuosius ir šventuosius arkivyskupas Teofilius Matulionis kaip tik reprezentuoja netautiškumą. Arkivyskupui Teofiliui tikėjimas, asmens orumas, pasipriešinimas totalitarinėms sistemoms buvo kur kas svarbesni už tautinius dalykus. Jis tarnavo daugelio tautų žmonėms: lietuviams, latviams, baltarusiams, rusams, ypač lageriuose, kur arkivyskupas kalėjo. Ten buvo didžiulė įvairovė visokių tautų žmonių. Arkivyskupas Teofilius Matulionis tikrąja šio žodžio prasme reprezentavo Visuotinės Bažnyčios kunigą, vyskupą. Jis – kankinys lietuvis, bet ne „lietuvių kankinys“.
– Žinome, kad į arkivyskupo Teofiliaus skelbimo palaimintuoju iškilmes Vilniaus Katedros aikštėje atvyks labai daug žmonių. Ar tai reikšminga? Jei taip, tai kam reikšminga?
– Svarbiausia yra teisingas kiekvieno žmogaus nusiteikimas vykstant į šią šventę. Šiuo veiksmu nereikia siekti niekam nieko pademonstruoti, įrodyti. Beatifikacijos iškilmė yra gera proga pažvelgti į savo vidų, pagalvoti apie dvasinius dalykus, apie savo tikėjimą. Kartu tai yra puiki proga paprašyti palaimintojo globos ir užtarimo, dalyvauti jo dangiškoje garbėje, prisiliesti prie jo. Žmogus turi suprasti, kad viso to reikia jam pačiam, ne kam nors kitam.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis tikrąja šio žodžio prasme reprezentavo Visuotinės Bažnyčios kunigą, vyskupą. Jis – kankinys lietuvis, bet ne „lietuvių kankinys“.
Beatifikacija kartu yra ir ypatingas istorinis įvykis, kuris artimoje aplinkoje gali pasitaikyti tik vieną kartą. Kiekvienas žmogus turėtų savęs paklausti: ar aš noriu dalyvauti istorijoje.
Istorikai dabar tyrinėja šaltinius, randa atsiminimų nuobirų, kaip viskas vyko, kai per Šventojo Kazimiero kanonizaciją (skelbimo šventuoju iškilmes) į Vilnių iš Romos buvo atgabenta pašventinta Šv. Kazimiero vėliava. Tuo metu kanonizacija vyko kitaip nei dabar. Vėliava buvo nešama per visą Vilnių. Istoriniuose šaltiniuose pasakojama, kas dalyvavo iškilmėse, kokios jos buvo. Pasirodo, dalyvavo ir kitų tautybių, ir kitų tikėjimų žmonių, pavyzdžiui, eiseną stebėjo judėjų bendruomenė. Tai vyko prieš 400 metų, o žmonių atsiminimai yra svarbūs ir dabar.
Taigi, kiekvienas turi sau atsakyti: ką aš veiksiu per beatifikacijos iškilmes. Svarbiausia yra malda, o ji – pirmiausia asmenimis reikalas, tik paskui bendruomeninis. Bendruomeniškumas tokiuose renginiuose ir apskritai žmogaus gyvenime taip pat yra labai svarbus. Kartu būti, kartu melstis – prasminga ir svarbu. Kai vienu metu meldžiasi daug žmonių, malda turi didelę galią.
– Pasirodė žinia, kad į beatifikacijos iškilmes Vilniuje organizuotai, specialiai užsakytu traukiniu atvyks apie 300 baltarusių. Ar tai reikšminga, ką tai rodo?
– Teofiliaus Matulionio beatifikacija labai apsidžiaugė arkivyskupas T.Kondrusevičius (Minsko ir Mogiliavo (Baltarusija) arkivyskupas).
Lietuvos bažnytinių provincijų ribos šiuo metu sutampa su Lietuvos valstybės ribomis, Šventasis popiežius Jonas Paulius II-asis sutvarkė šį administravimą. Tačiau, jei mes žvelgiame plačiau istoriškai – Vilnius šiaip ar taip yra kur kas didesnės teritorijos religinis centras. Istoriškai Baltarusijos (Gudijos) didžiajai daliai teritorijos, kurioje gyvena katalikai, Vilnius yra centras. Tai ir beatifikacija Vilniuje jiems yra svarbi. Kita vertus, aš jau minėjau, kad arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo visų šiame Europos regione gyvenančių tautų ganytojas.
Turiu pasakyti, kad šia prasme arkivyskupas Teofilius Matulionis turi dvasinių įpėdinių. Dabartiniai Baltarusijos katalikų dvasiniai vadovai yra baigę seminarijas Lietuvoje, ugdyti Lietuvoje, moka lietuviškai, jaučia stiprų ryšį su mūsų šalimi ir su vyresnės kartos mūsų dvasininkais, nes yra gerai pažįstami, kartu mokęsi, kartu kunigavę, ir legaliai, ir pogrindyje. Todėl ir arkivyskupo T.Kondrusevičiaus pasidžiaugimas, ir baltarusių važiavimas į beatifikacijos iškilmes Vilniuje, mano supratimu, yra natūralus ir istoriškai pagrįstas dalykas.
Taip pat skaitykite Teofilius Matulionis: sovietų lagerių nepalaužtas arkivyskupas, kurį Vatikanas skelbs palaimintuoju
Galime pasidžiaugti, nes tai rodo mūsų dvasinę giminystę, rodo, kad mūsų ryšiai su baltarusiais nėra nutrūkę, nors valstybės siena, kaip išorinė ES siena, NATO siena, šiuo metu gana uždara. Beatifikacija Vilniuje – puikus pavyzdys, kad Bažnyčiai sienų nėra, tikintiems žmonėms sienų nėra. Iš tiesų, tai Bažnyčia, tikintieji Vakarų civilizacijoje visada buvo vienas svarbiausių veiksnių, kad sienų liktų kuo mažiau, kad per sienas būtų galima laisvai keliauti. Piligrimystė iš Baltarusijos – puikus to liudijimas. Tikintieji rodo pavyzdį, kaip galima susišnekėti, kaip galima kartu melstis, turėti bendrų interesų.
– Grįžkime prie Lietuvos. Raginote lietuvius nesisavinti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, bet ką paprastam Lietuvos žmogui reiškia šis įvykis?
Arkivyskupas T.Matulionis sąmoningai pasirinko savo auką skirti Dievo garbei. Jis nepasirinko pakliūti į kalėjimą, į tremtį.
– Mes sakome, kad esame kankinių kraštas. Mūsų regioną JAV istorikas Timothy Snyderis pavadino „kruvinosiomis žemėmis“. Iš tikrųjų Lietuva patenka į tą juostą Europoje, kur nuo XX amžiaus totalitarizmų nukentėjo daugiausia žmonių. Daug Lietuvos gyventojų turi šią skaudžią istorinę atmintį per savo šeimos, artimųjų, savo asmeninį gyvenimą.
Tai štai, asmuo, Bažnyčios skelbiamas kankiniu, palaimintuoju, tarsi simbolizuoja tą skaudžią istorinę patirtį. Šia prasme T.Matulionis yra „mūsų“. Iš surinktos istorinės medžiagos žmonės turėtų suprasti, kad arkivyskupas T.Matulionis buvo labai paprastas žmogus, ne pasikėlęs valdytojas, o artimas kiekvienam žmogui, rūpinęsis paprastais dalykais, kalėjęs lageriuose, pasitikėjęs žmonėmis ir iš jų sulaukęs pasitikėjimo. T.Matulionis buvo labai paprastas nepaprastas žmogus.
– Minėjote, kad Lietuva – kankinių kraštas, bet ne visi kankiniai yra skelbiami palaimintaisiais. Gal yra skirtingų kankinysčių?
– Pirmiausia būtina pabrėžti, kad, nepaskelbus žmogaus palaimintuoju ar šventuoju, neužvedus jam beatifikacijos bylos, neįtraukus jo į kokį nors kentėjusiųjų sąrašą, nepaneigiama jo kankinystė. Nuo pat ankstyvųjų krikščionybės amžių, nuo pirmųjų krikščionių persekiojimų per visą Bažnyčios istoriją perduodama ši mintis. Įvardijama, kad asmuo, kuris kažką paaukojo, o dažniausiai gyvybę, tikėjimui liudyti su intencija, kad tai yra dėl Dievo, kiekvienas toks asmuo dalyvavo kankinystėje. Žmogaus atmintis yra ribota, ne visus gali įvardyti. Bet Dievo atmintis neribota ir Jis kiekvieno nuopelnus, pastangas ir geras intencijas įvertins. Toks yra mūsų tikėjimas.
– Kuo skiriasi kentėjimas ir kankinystė?
– Kankinystė yra pasirinktas dalykas. Tu nepasirenki situacijos, kurioje atsiduri, bet pasirenki toje situacijoje elgtis tam tikru būdu, nesiekti lengvesnio kelio, pasiryžti tarnauti kitam ir, ką sunkiau suvokti netikintiems žmonėms, pasirenki aukoti savo kentėjimą didesnei Dievo garbei. Taip teologiškai aiškinama kankinystė.
Arkivyskupas T.Matulionis sąmoningai pasirinko savo auką skirti Dievo garbei. Jis nepasirinko pakliūti į kalėjimą, į tremtį. Tiesa, per revoliuciją jis galėjo bėgti iš Rusijos, ką darė kiti, bet jis pasirinko likti su savo tikinčiaisiais. Tačiau vykusių istorinių įvykių jis nepasirinko. Tai, kaip į šiuos įvykius reagavo ir kam savo kentėjimą dedikavo, kaip tai suprato ir vertino – tai jau sąmoningi sprendimai, kurie įrodo jo kankinystę. Arkivyskupas Teofilius Matulionis yra tik vienas iš šimtų ir tūkstančių neišsižadėjusių savo tikėjimo pavojaus akivaizdoje, jis nėra išimtis. Tačiau jo pagerbimas, iškėlimas į Altoriaus Garbę yra drauge ir visų kitų, pasirinkusių tokį pat kelią, pagerbimas.
Daugiau informacijos apie arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos renginius galite rasti čia.
