Pradėjo nuo „žolės“, o dabar pinigus renka heroinui
„Narkomanai pradeda vartoti nuo gero gyvenimo“, – paklaustas apie tai, kaip atsidūrė gatvėje, prasitaria Vitalikas.
Pirmą kartą narkotikų pabandė būdamas dar nepilnametis – vos 17 metų. Nuo to laiko vartoja beveik be pertraukos. Dabar jam – 34-eri. Kasdien reikia 6–7 dozių heroino.
„Pasivogėm pinigų, nusipirkom mašinas, pradėjom gerti. Kaimynas tada pasiūlė parūkyti žolės“, – nieko neslėpdamas apie pačią pradžią pasakoja išmaldos prašytojas.
Tuomet iš kalėjimo išėjęs Vitaliko draugas išjuokė savo jaunuosius draugus ir pasiūlė parūkyti heroino. Mat norint apsvaigti jo reikia daug mažiau. Heroinas jam patiko daug labiau už lengvą žolę, tad nuo to laiko pradėjo vartoti intensyviau. Kitas etapas buvo, kai Vitalikas suprato, kad leistis yra daug pigiau. Tapo intraveniniu narkomanu.
Taip ir priprato prie vieno stipriausių narkotikų Lietuvoje. Tiek tada, tiek dabar pagrindinis jų prekybos taškas yra Kirtimų čigonų taboras.
Pradėjus vartoti narkotikus atsirado poreikis ir pinigams. Jų reikėjo vis daugiau. „Pastebėjau, kad galiu apgauti patį geriausią savo draugą, net galiu apgauti savo mamą, savo tėvą, kad tiktai gaučiau iš kur nors pinigų ir galėčiau įsidurti“, – atsidūsta Vitalikas.
Vogti nesisekė – išėjo prašyti išmaldos
„Dabar aš prašau išmaldos iš žmonių. Anksčiau vogdavau. Vieną kartą pasodino. Antrą kartą pasodino. Trečią kartą pasodino. Žiūriu, kad nesiseka man vogti – sėdžiu ir sėdžiu. Pastebėjau, kad kai kurie draugai prašo pinigų ir normaliai uždirba“, – Vitalikas be jaudulio pasakoja savo išmaldos prašytojo karjeros pradžią. Nepanašu, kad jis būtų nelaimingas. Gal sakyčiau, kad jo veide netgi galima įžvelgti ramybę ir atsipalaidavimą.
Tokių kaip jis, pasak Vitaliko, vien Vilniuje yra apie šimtą. Sako drąsiai, nes „visus pažįsta“.
Jis tik skundžiasi, kad pastaruoju metu policija „labai užsiėmė“. Mat pradėjo skųstis kunigai ir turistai. „Seniau pareigūnai duodavo baudą už išmaldos prašymą ir viskas, o dabar uždaro parai. O parą prasėdėti narkomanui tai ojojoj...“
Dabar pamatęs policiją Vitalikas visuomet bėga.
Koziris – žaizdos ant kojų
Nuo narkotikų leidimosi į kojas jam susidarė atviros žaizdos. Jis net žino diagnozę – trofinės opos. Tai tapo jo pagrindiniu privalumu prašant išmaldos. Dabar jis – bene daugiausia uždirbantis išmaldos prašytojas Vilniuje.
„Buvo vienas narkomanas. Mes galvojom, kad jis pirmoje vietoje, o aš – antroje iš tų, kurie daugiausia darydavom pinigų. Jisai būdavo pirmoje vietoje todėl, kad mokėjo daug kalbų ir galėjo kalbėdamas su žmogumi apsiverkti. Žmogus pamato, kad jis verkia, ir pasigaili jo. O aš vaikščiodavau ir rodydavau koją. Bet jis truputį perdozavo. Mirė prieš kokią pusę metų“, – apie narkomaną Sanią pasakoja Aušros vartų simboliu tapęs mano bendraamžis.
Vitalikas tik iki šiol negali atsistebėti buvusio kolegos darbo metodais. „Jis įžūlus būdavo. Jam, pavyzdžiui, duos šimtą eurų, o jis dar labiau pradeda verkti ir dar daugiau prašyti... O aš taip negaliu. Jeigu man duoda 50 eurų, aš sakau „O, ačiū!“ ir viskas.“
„Paprašaika“ stengiasi laikytis vienos istorijos, tik priklausomai nuo aplinkybių gali ją pagrąžinti arba padidinti prašomą sumą.
„Mano kojos žaizdotos. Aš jiems rodau savo kojas ir sakau, kad reikia tepalo, tvarsčių nusipirkti. Apgaudinėju va taip va žmones: „Kiek tas tepalas kainuoja?“ klausia, o aš sakau kainą pagal žmogų. Žiūriu, kaip jis reaguoja. Sakau apie 20, kai kuriems 30 eurų. Turistams sakau daug daugiau. Jie nesusigaudo tose kainose“, – kainodaros sistemą aiškina jau septynetą metų iš to pragyvenantis vyriškis.
„Daugiausia duoda lenkai, kitaicai yra žadni“
Pelningiausios vietos Vilniuje prašyti išmaldos, pasak Vitaliko, yra Aušros vartai ir kitos gausiai turistų lankomos bažnyčios. Ypač gerai sekasi per Kalėdas, Kūčias ir kitas religines šventes, kai susirenka daug tikinčiųjų.
Išmaldos davėjų filosofiją šalia bažnyčių jis paaiškina paprastai: „Visi čia kalba „Dievas Dievas“ ir kai aš čia su ta koja... Toks šventas jiems pasidarau… Man reikia tepalo... Ir jie tada aha... Dievas … jis nepadės man, jeigu aš jam nepadėsiu... Reikia tam žmogui padėti. Ir duoda.“
Daugiausia sušelpia užsieniečiai. „Neduoda kitaicai. Jie yra labai žadni (šykštūs, – red. past.). Daugiausia lenkai, anglai duoda. Tokie va nežadni. Lenkai normaliai duoda pinigų“, – pasakoja Vitalikas.
Paklaustas apie pinigų davėjų amžių, vyriškis atsako, kad daugiausia išmaldą dalina seni žmonės: „Jaunų žmonių neprašau. Daugiau pagyvenusių. Bandžiau prašyti jaunų, tačiau jie nelabai duoda. Gal jie nesupranta, kas yra blogas gyvenimas, kurie iš normalių šeimų. Jie nesupranta šitokio gyvenimo. Dažniausiai prašau normalių žmonių – nuo kokių 40 metų.“
Didžiausias uždarbis – 4000 litų, vidutiniškas – 100 eurų
Vitalikas neslepia, kad jis priklausomas nuo heroino ir pinigus renka būtent narkotikams. Per dieną narkotikams čigonų tabore jis išleidžia 30–40 eurų. Pasak jo, visi išmaldos prašytojai sostinėje pinigus renka ne pragyvenimui, o narkotikams ir alkoholiui.
Vitalikas sako, kad dažniausiai į delną įkrenta 1, 2 ir 5 eurų monetos. Centus retai kas duoda. „Anksčiau duodavo litą, du, penkis. Dabar viskas tas pats tik eurais. Jeigu būtų viskas litais – kol aš surinkčiau sumą
Vyriškis džiaugiasi, mat tabore dozės kaina keičiantis valiutai buvo perskaičiuota teisingai. Iš 20 litų tapo 6 eurai. O žmonės eurus iki šiol pasąmoningai sulygina su litais ir išmaldos duoda kelis kartus daugiau.
Didžiausia Vitaliko gauta suma iš vieno išmaldos davėjo, pasak jo, buvo 4000 litų.
Ji paklausė, kiek operacija kainuoja. Atsakiau, kad 2000 litų. O jie man davė keturis... Tai buvo prieš porą metų.
„Ėjo tokia pora – vyras su žmona ir vaiku. Aš priėjau prie jų, pradėjau pasakoti savo istoriją, kad neturiu namų, parodžiau koją. Ta moteris apsiverkė, apkabino vyrą, kažką pašnekėjo. Matau, kad ji pradėjo verkti, tai pagalvojau, kad galima iš jų gauti normaliai pinigų. Tada aš pradėjau pasakoti, kad norėčiau operaciją pasidaryti, bet operacija yra brangi. Ji paklausė, kiek operacija kainuoja. Atsakiau, kad 2000 litų. O jie man davė keturis... Tai buvo prieš porą metų.“
„O eurais aš daugiausia gavau 200 eurų prie Aušros vartų. Iš Anglijos, rodos. Aš jam angliškai kažką pasakiau, o jis negalvodamas išsitraukė piniginę ir davė man 200 eurų. Aš tada iškart į ragelį, taksi išsikviesti ir išvariau į taborą“, – su džiaugsmu veide apie didžiausius savo uždarbius pasakoja „paprašaika“, kaip pats save vadina.
Susiskirstę teritorijomis
Dauguma Vilniaus išmaldos prašytojų pagal nutylėjimą turi savo teritorijas, kuriose prašo pinigų pasakodami pramanytas istorijas. Jos atsiranda dažniausiai dėl paprastos priežasties – „paprašaikos“ eina rinkti pinigų ten, kur gyvena. Eiti į svetimą teritoriją nėra priimta.
Vitalikas gyvena netoli Aušros vartų. Tai jo „šaikos“ teritorija. Užėjus naujokui niekas jo nemuša. Tačiau susirenka šutvė ir nueina gražiai „pasikalbėti“ su atvykėliu. „Jeigu ateina nauji kokie – mes iškart juos vejam. Sakom, eik iš čia, žinai, kad ne tavo vieta čia. Čia ir taip užtenka. Eik į apačią – ieškok kitos vietos.“
„Nebūna, kad atsikalbinėtų. Aš tokiais atvejais ne vienas einu. Aš imu 2–3 su savimi. Mes prieinam ir normaliai paaiškinam. Jis mato, kad čia pastovūs prašytojai. Jis net nebandys šakotis. Jis paims ir išeis geruoju. Todėl, kad žino, jog jam gerai nesibaigs.“
Pats Vitalikas į kitų išmaldos gavėjų vietas taip pat stengiasi dažnai neužklysti. Eina tik tada, kai prispiria reikalas. Ten jau jis turi saugotis vietinių. Pvz., prie Šv. Onos bažnyčios vietiniai pinigų kaulytojai atvykėlį išveja subtilesniu būdu negu Vitalikas su bendrais:
„Aš ateisiu – jie manęs neišvarys, bet jie į mane jau žiūrės kreivai ir specialiai trukdys. Jeigu aš prieinu prie žmogaus – jie specialiai eina prie to paties ir irgi prašo. Jie duos suprasti, kad čia neprašyk – čia ne tavo vieta.“
Kiti gatvės apgaudinėtojai svetimoje teritorijoje uždarbiauti gali tik tada, kai nėra nieko iš vietinių išmaldos prašytojų.
Savo būsimas aukas atskiria pagal veidą
Vitalikas geras psichologas. Per septynerius gatvės išmaldos prašytojo karjeros metus jis išmoko beveik neklysdamas pasirinkti savo aukas. Iš dešimties paprašytų duoda septyni aštuoni. Jis ne tik žiūri į veidą, bet ir atkreipia dėmesį į kitas detales – pvz., kokios parduotuvės krepšius nešasi rankose:
„Pagal veidą matau, kuris gali duoti, o kuris – ne. Matau pagal žmogų. Iš tolo matau. Pavyzdžiui, eina moteris. Aš iškart žiūriu į veidą. Matau – malonus, gražus veidas. Ir aš bėgu pas ją, o ne arčiau manęs esančią. Todėl, kad žinau, jog ji gali duoti. Matau, eina dar su krepšiais kokiais. Apsipirkus normaliose parduotuvėse – tada išvis gerai.“
Vitalikas ne tik renkasi savo aukas, bet ir žino, kada kokius manipuliacijos metodus pritaikyti:
„Kartais žmogus sako – ne, o aš vis tiek bandau. Išbėgu į priekį, parodau kojas ir sakau „ponia, padėkite!“. Jeigu matau, kad ji tikrai gali duoti ir jeigu man dar yra koks šansas iš jos ištraukti pinigų. Jeigu ji tyli, tai aš dar labiau prašau, prašau. Žiūriu, sustoja ir traukia piniginę. Dar ji neatsidarė jos, o aš jau jai dėkoju ir linkiu sveikatos, laimės... kad tik duotų daugiau tų pinigų.“
„Kai kurie žmonės iškart atsidaro piniginę, o kai kurie žmonės sako „oi, vaikeli, kas tau atsitiko?“ Aha... jau užčiupau.... Aš iškart galvoju, ką jai čia tokio papasakoti. Pradedu pasakoti, kad tėvai pragėrė butą, neturiu namų, vienas likau. Žaizdos nuo silpno organizmo, beveik nieko nevalgau, „Carite“ duoda vieną kartą per dieną pavalgyti. To neužtenka. Organizmas nusilpęs ir žaizda pasidarė. Ji pasižiūri, kad tikrai žaizda didelė, o kad ta žaizda nuo narkotikų, ji nesupranta“, – pasakoja vaikinas.
Būna, kad akylesnis praeivis įtaria klastą ir pasiūlo padėti. Bet su sąlyga, kad pats nupirks tepalo. Tuomet Vitalikas nė nemirktelėjęs vedasi žmogelį „į vaistinę“. Nuėjus keletą šimtų metrų neapsikentęs praeivis pradeda teirautis, kur gi ta vaistinė. O patyręs pinigų viliotojas nė nemirktelėjęs atsako, kad ji – Lazdynuose. Nes tai speciali vaistinė, kuri gamina tepalą nuo „rožės“ jo kojai. Žinoma, praeivis nesutinka važiuoti iki Lazdynų ir jie išsiskiria. Taip Vitalikas išlieka nedemaskuotas šioje situacijoje.
Apgaudinėja ne tik gatvėje
Vitalikas be sąžinės graužaties prisipažįsta, kad lengviausia apgauti senus žmones. Ir apgauti juos galima taip, kad jie kas mėnesį mokėtų pinigus nieko nedarant:
„Aš turiu tokias keturias pažįstamas močiutes. Irgi mieste sutikau. Aš tas močiutes apgavau. Sakau, kad aš neturiu namų, kad neturiu tėvų. Ir jos man duoda kiekvieną mėnesį.“
Iš Vitalijaus pasakojimo galima nuspėti, kad senolės, išklausiusios jo melą, patikėdavo ir nuolat atiduodavo nemažą savo pensijos dalį:
„Viena močiutė seniau duodavo po 120 litų, kita močiutė – 200 litų, trečia – 150 litų. Kiekvieną mėnesį mes su jomis susitikdavom ir jos man duodavo pinigų.“
Moteris nupirko batus, o jis juos pardavė taksistui, kad nusipirktų heroino
Vieną iš įdomesnių istorijų Vitalikas prisimena, kai prieš keletą metų išmaldos prašant Gedimino prospekte „užkibo“ moteris, kuri norėjo padėti, tačiau ne pinigais. Vitalikas paprašė batų.
„Nuėjom už kampo į „Reebok“. Ten batai buvo po 200–300 litų. Ji sako – išsirink už 300 litų. Aš iškart supratau, kad nenešiosiu, o parduosiu. Tad iškart ieškojau ne savo, o 42 dydžio, kad galėčiau parduoti.“
Moteris nustebo, kad vyriškis ima batus nepasimatavęs. Vitalikas suprato, kad jeigu teks pasimatuoti – greitai bus demaskuotas. Todėl netrukus jau rado priežastį ir pasakojo, kodėl to nedaro: „Mano kojos purvinos. Sugadinsiu batus. Geriau aš grįšiu, nusiprausiu ir tada. Kur aš čia toks...“. Po kurio laiko moteris patikėjo.
Jai mokant už prekes Vitalikas ilgesingai žiūrėjo į čekį. Jeigu pavyktų jį pasiimti nepastebėtam – batus be vargo būtų galima grąžinti parduotuvei už tą pačią kainą. Deja... čekis įkrito į išmaldos davėjos kišenę.
„Tada, pamenu, pardaviau už 50 litų taksistui ir jis mane 5 kartus į taborą dar nuvežė. Čia buvo prieš 4–5 metus“, – istoriją pasakoti baigia profesionalus apgavikas.
Pokalbio ramiai užbaigti negalėjome. Nuolat suskambėdavo jo mobilusis telefonas. Po kurio laiko šalia mūsų atsirado ir jo nekantraujanti „chebra“ – kolega paprašaika invalido vežimėlyje ir prostitutė iš Pylimo gatvės. Iš pokalbio galima buvo suprasti, kad trijulė ruošiasi išleisti kiekvieno savaip uždirbtus pinigus – važiuoti į taborą kasdienės dozės. Kartu važiuojant – taksi atsieina pigiau.
