Pokalbis su R.Ugenskiene išties ne tik privertė susimąstyti, bet ir tarsi pro užuolaidos plyšį pažvelgti į, man rodos, vieną paslaptingiausių mokslo sričių – genetiką. Profesorė, mums jau beveik baigus kalbėtis šypteli: kuo labiau giliniesi ir kuo daugiau žinai, tuo labiau ima atrodyti, kad žinai mažiau.
Genetikos mokslas, sako R.Ugnenskienė, per kelis pastaruosius dešimtmečius į priekį žengė septinmyliais žingsniais, tačiau nepaisant to – dalies atsakymų į kylančius klausimus nėra. Nes nėra ištirtas vienas ar kitas genas.
– Profesore, mes susitinkame jūsų darbo vietoje – Genetikos ir molekulinės medicinos klinikoje. Kokios veiklos čia vyksta? Kitaip tariant, ką jūs veikiate?
– Personalas pas mus įvairus ir veiklos skirtingos. Yra klinikinė dalis ir laboratorinė dalis. Klinikinėje dirba gydytojai genetikai, kurie vaikšto į kitus ambulatorinės diagnostikos ir stacionaro skyrius ir konsultuoja ligonius.
Konsultuojame tiek ambulatorinės diagnostikos centre, tiek vaikų ligų klinikoje, tiek akušerijos ginekologijos ir kitose klinikose. Einame ten, kur ateina pacientai.
Laboratorinėje dalyje yra trys poskyriai. Vienas skirtas citogenetikai, kur specialistai analizuoja chromosomas, augina ląsteles, ruošia preparatus, sėdi prie mikroskopo ir žiūri, ar chromosomų skaičius, struktūra atitinka.
Antra dalis – medicinos genetikai ir medicinos biologai, kurie ieško genetinių ligų ir žiūri, ar geno ar genų grupės struktūroje nėra pokyčių. Jie analizuoja kraujo mėginius, atlieka genetinius tyrimus, interpretuoja rezultatus ir mums parašo atsakymus.
Trečia dalis – biochemikai. Jie tiria įvairias baltymines medžiagas ir nustato medžiagų apykaitos ligas, vaistų koncentracijas, tiria hormonus ir tai gydytojams leidžia diagnozuoti ligas, dozuoti vaistus, kad pacientui būtų pasiektas terapinis efektas.
