Tuo, kad pagarba teisei Lietuvoje neegzistuoja, įsitikinęs Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorius Egidijus Kūris, ketvirtadienį skaitęs viešą paskaitą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
„Kalbant apie teisinį nihilizmą, be abejo, reikia pradėti nuo Garliavos. Kaip ir visi mano pažįstami teisininkai manau, kad teismo sprendimas nevykdomas, – kalbėjo E.Kūris. – Kaip teisininkas manau, kad sakyti, jog sprendimas vykdomas – nesusipratimas.“
Profesorius teigė dar labiau nepritariąs Seimo pirmininkės Irenos Degutienės viešai pasakytai tezei, kuria ji šiek tiek sušvelnindama atkartojo prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomonę, kad „sprendimas yra vykdomas, bet švelniai“.
„Kas yra švelnus, grubus ar šiurkštus sprendimo vykdymas? Mūsų politikai kartais inscenizuoja seną sovietinį anekdotą. Kai majoro buvo paklausta, ar krokodilai skraido, jis, žinoma, atsakė, kad ne. Bet kareivis majorui su šypsenėle pranešė, kad Leonidas Iljičius sakė, jog krokodilai skraido. Tuomet majoras pasakė, kad jie išties skraido, bet labai žemai“, – kalbėjo E.Kūris.
Kaip žinia, jau beveik du mėnesius nevykdomas praėjusių metų gruodį Kėdainių rajono apylinkės teismo priimtas sprendimas Neringos Venckienės globojamą jos velionio brolio Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrą perduoti mergaitės mamai. Vaiko neperdavimą motinai N.Venckienė argumentuoja mergaitės atsisakymu vykti pas motiną.
Kalbant apie teisinį nihilizmą, be abejo, reikia pradėti nuo Garliavos. Kaip ir visi mano pažįstami teisininkai manau, kad teismo sprendimas nevykdomas.
Prieš įstatymus lygūs ne visi
Kita teisinio nihilizmo apraiška Lietuvoje, pasak profesoriaus, – Vyriausybės siūlymas susitarti dėl įmonės „Sabonio klubas ir partneriai“ Neringoje pastatytų botelių, kurie teismo sprendimu turėjo būti nugriauti. „Nesuprantu, kodėl mes tuos pastatus vadiname boteliais. Kaip suprantu, būtent boteliai ten ir nebuvo pastatyti. Yra teismo sprendimas, pagal kurį tam tikri statiniai turi būti nugriauti. Tas sprendimas nevykdomas jau metus. Vietoj to girdime Vyriausybės ir netgi premjero Andriaus Kubiliaus kalbėjimą apie tai, kad, galbūt, reikia susitarti“, – stebėjosi E.Kūris.
Jis atkreipė dėmesį, kad Konstitucijos 29 str. įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas. „Galbūt Vyriausybė ar kitos institucijos kitose bylose taip pat galėtų bandyti susitarti su pažeidėju? T.y. su asmeniu, kurį pažeidėju pripažino visų instancijų Lietuvos teismai“, – kalbėjo teisės profesorius..
Ne mažesnę nepagarbą teisei šalyje atskleidė ir atsisakymas skirti prezidento našlės rentą velionio Algirdo Brazausko sutuoktinei K.Brazauskienei. „Dėl to buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą (KT). Jokio teisinio pagrindo įstatymui nevykdyti nėra, – dėstė E.Kūris. – Kreiptis į KT, bandant išsiaiškinti įstatymo konstitucingumą, galima, bet jei kreiptųsi visas Seimas, tuomet įstatymo galiojimas būtų sustabdytas. Bet jei kreipiasi Seimo narių grupė, įstatymas turi būti vykdomas.“
Profesorius atkreipė dėmesį, kad maždaug tuo pačiu metu iškilo kita, labai panaši istorija – valstybinės pensijos skyrimas buvusiam šalies premjerui Adolfui Šleževičiui. „Šiuo atveju buvo pasakyta, kad nieko negalima padaryti, pensiją reikia skirti, nes to reikalauja įstatymas“, – atkreipė dėmesį E.Kūris.
„Kas galėtų paneigti, kad“
Negana to, pasak profesoriaus, nihilistiškai į teisę Lietuvoje žvelgia ir patys teismai. „Antai prokuratūra, policija, o galiausiai ir ne vienos instancijos teismai, palaikė nuostatą, kad reikia atlikti kratas kelių notarų biuruose, ieškant asmens, įtariamo tam tikrais nusikaltimais, testamento, – pasakojo E.Kūris. – Testamento nerasta, nes jo ten ir negalėjo būti, o buvo ieškoma kelių notarų biuruose. Šiuo atveju teismai blefavo. Jie labai išradingai citavo Baudžiamojo proceso kodeksą, iš penkių straipsnio dalių pacituodami keturias, neturinčias ryšio su ta situacija, o penktą, kuri turi ryšį su situacija, paprasčiausiai nutylėjo.“
Kitas nepagarbos teisei pavyzdys – teismo sprendimas byloje dėl politiko Algirdas Paleckio aiškinimų, esą Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Teismas A.Paleckį išteisino pareikšdamas, neva jis rėmėsi Sausio 13-osios bylos duomenimis.
„Bylos neskaičiau ir negaliu spręsti, ar prokurorai padarė viską gerai. Bet iš to, ką pranešė žiniasklaida manau, kad teismas pasielgė, pagal Unterio Prišibejevo receptą. Šis, Antono Čechovo personažas, labai žemo rango pareigūnas, kabinėdavosi prie žmonių, kodėl jie vakarais žibina žiburius, nes nėra įstatymo, kuriame būtų parašyta, kad vakarais galima žibinti žiburius. Kodėl jie vaikšto būriais, dainuoja dainas ir pan., nes nėra įstatymų, kuriuose tai būtų leidžiama daryti, – kalbėjo E.Kūris. – Taigi pagal šį receptą pasielgė ne vienas Lietuvos teismas įvairiose situacijose, kai įsikabino įstatymo raidės ir nežiūrėjo į esmę. Šiuo atveju teisėjas nusprendė, kad tai, kas buvo pasakyta – ne teiginys, bet tik nuomonė. Man, kai ir, manau, daugeliui, tai atrodo kaip teiginys.“
Aš tokį argumentą galiu priimti ir kaip asmeninį įžeidimą, nes taip pat esu paėmęs paskolą ir įsigijęs būstą, bet neturiu jokių šešėlinių pajamų.
Tačiau profesorius atkreipė dėmesį, kad šis formalistinis požiūris į teisę atsirado daug seniau. E.Kūris jį sieja su 1996 metų byla, kai politikas Vytautas Landsbergis ištarė garsiąją frazę: „Kas galėtų paneigti galimybę, kad...“ „Teismas paskyrė filologinę ekspertizę, kurią atliko siauro žvilgsnio filologas, nustatęs, kad jei sakinio gale yra klaustukas, tai nėra teiginys. Tai kada nors reikėtų sustabdyti. Bet tada tai visiems, įskaitant visuomenę, šis teiginys patiko. Visiems labai patiko, kad taip gudriai galima apkaltinti ir likti švariam“, – kalbėjo teisės profesorius.
Nihilizmas ir teisėkūroje
Teisės nihilizmo apraiškų apstu ne tik jos taikymo srityje, bet ir teisėkūroje. „Praėjusių metų gruodį buvo itin skubiai daroma antroji mokesčių reforma, pasibaigusi šnipštu, – kalbėjo E.Kūris. – Visuomenė buvo kiršinama, keliamas didžiulis erzelis dėl to, ką ir iš ko dar būtų galima paiimti.“
Profesorius priminė Seimo nario Vito Matuzo pasiūlymą apmokestinti brangius būstus, kurie įsigyti už paskolas, nes „paskolos paprastai maskuoja šešėlines pajamas“. „Tai uždrauskite bankus Lietuvoje, uždrauskite kreditavimą. Aš tokį argumentą galiu priimti ir kaip asmeninį įžeidimą, nes taip pat esu paėmęs paskolą ir įsigijęs būstą, bet neturiu jokių šešėlinių pajamų“, – kalbėjo E.Kūris.
Jo įsitikinimu, jei pirmąją mokesčių reformą, įgyvendintą 2008-ųjų pabaigoje, galima suprasti – ne pateisinti, bet suprasti, mat buvo daugybė aplinkybių – nauja Vyriausybė, naujas Seimas ir pan., antrosios mokesčių reformos pateisinti niekaip neįmanoma.
„Šis kontekstas rodo, kad į teisėkūrą, kaip procesą, žiūrima visiškai atsainiai, – apgailestavo E.Kūris. – Pabandykime įsigilinti: mokesčių reforma per vieną naktį. Pirmoji mokesčių reforma, galbūt, išėjo kaip naktinė reforma, bet antroji buvo faktiškai paskelbta ir suplanuota kaip naktinė reforma.“
Patys sau rašo įstatymus
Kitas E.Kūrio pateiktas teisėkūros darbo Lietuvoje pavyzdys – įvairių institucijų įstatymų rašymas sau pačioms. „2007 metais Seimo kontrolieriai pasirūpino, kad į Administracinių bylų teisenos įstatymą būtų įrašyta labai nedidelė išlyga, kad Seimo kontrolierių sprendimų negalima skųsti Administraciniam teismui, – pasakojo profesorius. – Aiškinamajame rašte, kurį pasirašė tuometinis Seimo pirmininkas, buvo parašyta, kad Seimo kontrolieriai turi būti laisvi nuo bet kokios valdžios, taigi ir nuo teisminės. Visi norėtų būti laisvi nuo teisminės valdžios.“
E.Kūris stebėjosi, kad apsaugos kontrolieriaus ar lygių galimybių kontrolieriaus sprendimus skųsti galima, bet Seimo kontrolierių sprendimų skųsti negalima. „Taip yra todėl, kad lygių galimybių kontrolierė ir vaiko teisių apsaugos kontrolierės nedarė jokių žygių Seime per užpakalines duris, kad dėl jų būtų padaryta išlygų. Štai ir interesų teisėkūros pavyzdys“, – kalbėjo profesorius.
Partizaninė interesų teisėkūra
Bene liūdniausias interesų teisėkūros pavyzdys, E.Kūrio nuomone, tai nuo šių metų pradžios įgyvendinama Generalinės prokuratūros reforma. „Nors atrodo, kad paprasčiausiai vykdoma pertvarka prokurorų cecho viduje, išties po šia vėliava uždengtos labai įdomios Prokuratūros įstatymo pataisos“, – pasakojo profesorius.
Iki šių metų sausio 1 d. įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad kadenciją baigęs generalinis prokuroras turi teisę į bet kurią laisvą vietą prokuratūroje. Naujojoje įstatymo redakcijoje parašyta nebe „kadenciją baigęs generalinis prokuroras“, bet „buvęs generalinis prokuroras“. „Galbūt jis savaitę buvo generaliniu prokuroru. Gal jis buvo ir turėjo išeiti, nes nesusitvarkė su darbu. Žodis „buvęs“ – labai talpus, – savo nuomonę dėstė profesorius. – Kad prokurorui nebūtų labai liūdna, naujajame įstatyme parašyta „buvęs generalinis prokuroras ir jo pavaduotojai“. Tai reiškia, kad į bet kurią laisvą vietą prokuratūroje teisę turi trise“.
Bene liūdniausias interesų teisėkūros pavyzdys, E.Kūrio nuomone, tai nuo šių metų pradžios įgyvendinama Generalinės prokuratūros reforma.
Ir tai, pasak E.Kūrio, ne viskas. Prieš keliolika metų Teismų įstatyme buvo įtvirtinta, kad buvę prokurorai gali palengvinta tvarka tapti teisėjais – jiems nereikia laikyti egzaminų. Tačiau per keletą metų suvokta, kad tai nepasiteisino ir kad egzaminus, visgi, turėtų laikyti ir buvę prokurorai.
„Įgyvendinant Generalinės prokuratūros reformą, nuostata apie buvusį prokurorą, galintį užimti bet kurią kitą prokuroro vietą, pakoreguota taip: „Buvęs generalinis prokuroras ir jo pavaduotojai turi teisę tapti bet kurios prokuratūros prokuroru arba teisėju“. Šį projektą pateikė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas (Stasys Šedbaras – 15min.lt). Žinant, kad jis buvęs teisėjas, manau, kad jis tikriausiai neperskaitė, to, ką pateikė ir už ką prabalsavo.“
E.Kūrio įsitikinimu, tai pats blogiausias partizaninės interesų teisėkūros pavyzdys. Profesorius taip pat atkreipė dėmesį, kad naujajame įstatyme taip pat parašyta, kad buvęs generalinis prokuroras ir jo pavaduotojai teisę tapti bet kurio teismo teisėjais turi be egzaminų ir be atrankos.
„Naujajame įstatyme yra ir kitų stebuklų, – tęsė E.Kūris. – Iki šiol galiojo tvarka, kai sulaukę 65 metų ir kadenciją baigę generaliniai prokurorai negaudavo išeitinės kompensacijos. Dabar numatyta, kad išeitinė kompensacija bus skiriama ne tik 65-erių sulaukusiam generaliniam prokurorui, bet ir jo pavaduotojams.“
Galiausiai, tame pačiame įstatyme numatyta, kad generalinis prokuroras turi teisę dalyvauti Seimo, Vyriausybės ir Respublikos Prezidento posėdžiuose. „Kas yra Respublikos Prezidento posėdis? Kaip posėdžiauja vienasmeninė institucija? Ir ką reiškia, kad prokuroras turi teisę dalyvauti? – stebėjosi E.Kūris. – Jei kažkas turi teisę, kažkas turi pareigą. Tai reiškia, prezidentė privalo kviesti generalinį prokurorą į kiekvieną prezidentūroje vykstantį posėdį. O generalinis prokuroras turi teisę ateiti arba neateiti.“
Kas yra šeima?
Didelę teisės profesoriaus nuostabą kelia ir kai kurių parlamentarų bandymai savotiškai apibrėžti šeimą. „98 Seimo nariai inicijuoja Konstitucijos pataisą, pagal kurią šeima būtų sukuriama sudarius santuoką, – kalbėjo E.Kūris. – Bet juk yra kitas šeimos atsiradimo pagrindas, ir tas pagrindas yra gamta: moteris pagimdė vaiką. Jei ji su juo gyvena ir juo rūpinasi, jie yra šeima.“
Profesoriaus nuomone, 98 Seimo narių įsitikinimas, kad formaliai neištekėjusios, tačiau vaikų turinčios moterys nėra šeima su savo vaikais, yra tarsi pasakymas: „Iki šiol su savo vaiku buvote šeima, bet mes padarysite Konstitucijos pataisą ir jūs nebebūsite“.
Jei Seimas išties priims tokią rezoliuciją, mes apsijuoksime.
„Neabejoju, kad jei šis Seimas šią pataisą priims, kada nors kitas Seimas ją vėl turės taisyti, – įsikinęs profesorius. – Siekdami tokios pataisos sukuriame keistą situaciją. Pavyzdžiui, moteris turi vaiką santuokoje, santuoka iširo. Ji susilaukia kito vaiko ne santuokoje, dar vėliau ji vėl išteka ir susilaukia dar vieno vaiko. Šių penkių žmonių būrelio, darniai ir gražiai gyvenančio kartu, ryšiai tampa itin sudėtingi. Jie reiškia, kad motina yra nepilnoje šeimoje su vienu vaiku, ne šeimoje su antru vaiku ir šeimoje su trečiu vaiku.“
Stebėdamasis tautos atstovų ketinimais, E.Kūris juokavo, kad neseniai Seime surengtas moksleivių rašinių konkursas „Mano šeima“ tikriausiai buvo paskutinis tokio pobūdžio konkursas parlamente.
Atsakymas „ne į temą“
Galiausiai, profesorius E.Kūris atkreipė dėmesį į šalies parlamentarų reakciją į įvykius Vengrijoje. Kaip žinia, vengrai neseniai priėmė naują šalies konstituciją, sulaukusią didžiulės kritikos Europoje. Europos Sąjungos lygmeniu priekaištai Vengrijai pareikšti dėl trijų dalykų: asmens duomenų apsaugos; dėl teismų nepriklausomumo ir dėl Centrinio banko nepriklausomumo.
„Lietuvos Seime inicijuota rezoliucija, palaikanti Vengriją, kuri taip pat yra teisės aktas, – kalbėjo teisės profesorius. – Ji man primena epizodą iš knygos apie šaunųjį kareivį Šveiką, kuriame apie vieną žmogų buvo pasakyta taip: jis visuomet atsakydavo ne į temą. Jei jo paklausi, ar šiemet jau maudėtės upėje, jis atsako: „Ne, bet naujasis Maroko sultonas, sako, labai geras žmogus“. Mūsų Seimas atsako labai panašiai. Europos Komisijai spaudžiant Vengriją dėl duomenų apsaugos, teismų nepriklausomumo ir dėl Centrinio banko, mūsų parlamentarai rašo palaikantys vengrų norą nebūti suniveliuotais ir kad santuoka turi būti sudaroma tarp vyro ir moters.“
„Jei Seimas išties priims tokią rezoliuciją, mes apsijuoksime“, – stebėjosi E.Kūris.
