Šaknys – iš sovietmečio
Daugiau nei dešimtmetį ekspedicijose po Lietuvos kaimus praleidęs sociologas pasakoja apie jautrius išgyvenimus, kuomet kaimo žmonės apsiverkė pasakodami, kokios baisybės su jais vyko. Šaknų, kodėl lietuviškas kaimas yra toks, koks yra, profesorius siūlo ieškoti sovietmečiu.
„Visoje Lietuvoje vyksta socialinė diferenciacija. Ji nėra kuo labai ypatinga, lyginant su senesnėmis kapitalistinėmis valstybėmis. Tačiau lietuviškame kaime tas socialinis susiskaldymas yra ryškesnis – kaip kontrastas sovietmečiui, kuomet visuomenė buvo daug homogeniškesnė“, - pasakoja dr. V.Leonavičius.
Kaime situacija yra tragiška, nes pereinant iš sovietmečio į nepriklausomą Lietuvą, nebeliko sistemos, kuri pasirūpintų žmonėmis.
Jis nevynioja žodžių į vatą: kaime situacija yra tragiška, nes pereinant iš sovietmečio į nepriklausomą Lietuvą, nebeliko sistemos, kuri pasirūpintų žmonėmis, kurie to dėl vienokių ar kitokių priežasčių padaryti negalėjo ir negali.
„Kolūkiai – autoritariška sistema, kuri palaikė visus socialinius sluoksnius surištus. Net pavyzdį pasakysiu: mums pasakojo, kad kolūkio pirmininko pavaduotojas sėdi šalia geideriuojančio kelią darbininko, kad priverstų jį dirbti ir tas neprisigertu. Sovietmečiu socialinės grupės buvo priešinamos, bet kolūkis buvo ta sistema, kuri sugebėjo palaikyti tvarką“, - pasakoja profesorius.
Šiandien Lietuvoje yra visai kita socialinė, ekonominė ir politinė struktūra, o žmonės, kurie gyvena kaime, buvo palikti likimo valiai.
„Kaimo žemiausias socialinis sluoksnis atsidūrė tolimame užribyje, nes kaimas po sovietinės sistemos žlugimo negalėjo normaliai funkcionuoti. Kas buvo kaimas sovietmečiu? Maisto produktų gamykla. Sugriuvus gamyklai žmonės buvo palikti savo likimo valiai“, - kaimo tragedija aiškina sociologas.
Didžiausia problema – įgūdžių praradimas
Pasak dr. V.Leonavičiaus, didžiausia problema kaime – darbininkai ir jų palikuonis. Jie pakliuvo į sistemos kaitos spąstus, kurių padariniai jaučiasi iki dabar.
„Didžiausia problema - vidutinės grandies žmonės. Ne tie, kurie pradėjo kurti ūkius – veterinaras, zootechnikas, agronomai, pirmininkai – tie sėkmingai prisitaikė. O darbininkai ir jų vaikai jau sovietiniame periode buvo pakankamai degradavę. Tą sluoksnį reikėjo prižiūrėti, įspausti į tam tikrus rėmus. Bet kai žlugo sistema, tas sluoksnis, paprasti kolūkiečiai, pakliuvo į ribinę situaciją. Neturėjo resursų kurti ūkį, neturėjo vidinių intelektualinių resursų ar psichologinių galimybių kurti ar laikyti tris keturias karves“, - nurodo sociologas.
Ribinių žmonių kategorija kaime yra nemaža. Ji statistiškai mažėja, nes išmiršta, bet problema lieka.
Ribinių žmonių kategorija kaime yra nemaža. Ji statistiškai mažėja, nes išmiršta, bet problema lieka.
„Kaime žmonės kalba, kad nėra tokių vagysčių, kokios buvo prieš dešimt penkioliką metų. Tie žmonės prasigeria, išmiršta. Lieka jų vaikai. Bet dalis vaikų, jei prisitaiko, išvažiuoja į miestus“, - socialinės grupės elgseną komentuoja sociologas.
Pasak jo, žmogžudysčių, savižudybių ir kitų deviancinių elgsenų iš šitos grupės vis dar galima laukti, nes tie žmonės atsidūrė vakuume, kuriame nėra darbo.
„Tiesa, ūkininkai sako, kad jiems reikia tų darbuotojų, neabejotinai reikia. Bet esantys ribinėje grupė nėra tie, kurie turėtų darbo resursus. Kad galėtų kiekvieną dieną eiti ir dirbti. Ūkininkams tokie darbininkai nelabai reikalingi ir jie vėl lieka už borto“, - tragiška šių žmonių padėtį įvardina dr. V.Leonavičius.
Alkoholį susiejo su vyriškumu
Pasak V. Leonavičiaus, kaimo žmonės gerti pradėjo dar sovietmečiu, kuomet buvo paversti baudžiauninkais – iš pasitikinčio ūkininko per ekspropriaciją tapo savęs besigailinčiu kolūkiečiu.
Vyro tapatybė buvo sužlugdyta. Kaimo žmonės to vyriškumo niekur nerasdavo, todėl imdavosi primityvių priemonių – gėrimo, rūkymo ir mušimosi.
„Vyro tapatybė buvo sužlugdyta. Kaimo žmonės to vyriškumo niekur nerasdavo, todėl imdavosi primityvių priemonių – gėrimo, rūkymo ir mušimosi. Kaime ne vieną kartą buvau sumuštas – pradedi merginas šokdinti, tai gauni į galvą“, - patirtimis iš ekspedicijų dalinasi sociologas.
Kaimo žmonėms reikia to pačio lyties pavyzdžio – o jų nėra. „Iš ten gėrimas, rūkymas, iš savotiško vyriškumo įtvirtinimas. Taip buvo formuojamas jaunas žmogus – tai tęstinis procesas, kuris persidavė ir jaunajai kartai“, - sakė profesorius.
Valdžia laukia, kol jie išmirs
Pasak dr. V.Leonavičiaus, tos tragedijos, kurios įvyko Saviečių ir Papartynų kaimuose, kuomet į šulinius buvo įmesti vaikai, nebuvo pirmos. Tiesiog nebuvo tokio didelio rezonanso visuomenėje. Kaime tokios tragedijos ne tokios ir retos.
„Socialinės apsaugos sistema kaimo žmonių atžvilgiu yra labai minimali – nes jie nėra nei pensininkai, jie nuolat negauna ir bedarbių pašalpų. Tai grupė žmonių, kurios požymis yra bejėgiškumas. Turėtų būti visai kita socialinės globos sistema. Kiek žinau, tam tiesiog pinigų nėra, kad galėtų specialiai kurti programas. Jie lieka beorėje erdvėje“, - sako profesorius.
Pasak jo, reikia gelbėti vaikus, nes vyresnių žmonių praktiškai išgelbėt nebeįmanoma – tik ne su tokia socialinės apsaugos sistema.
„Tie vaikai gali būti gelbėjami ir jie turi būti gelbėjami. Reikia ugdyti žymiai arčiau kaimo esančius socialinius darbuotojus ir juos kitaip paruošti. Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, kuri plačiai nuskambėjo dėl atimamų vaikų - jie tai daro iš patirties. Tai yra pats efektyviausias būdas atitraukti nuo tos aplinkos. Tada bus ne 50, ne 60 proc., o 80-90 proc. tikimybė, kad tie vaikai bus kitokie. Tai pakankamai efektyvus būdas, bet kai kurie mano, kad jis pakankamai nehumaniškas“, - aiškina dr. V.Leonavičius.
- Koks likimas laukia kaimo, - klausiame profesoriaus.
Mūsų socialinė politika yra tiesiog neadekvati. Va, galvojama tik pašalpas skirsime ir problemos išsispręs. Ne, žmonės tiesiog išmirs.
„Mūsų socialinė politika yra tiesiog neadekvati. Va, galvojama tik pašalpas skirsime ir problemos išsispręs. Ne, žmonės tiesiog išmirs. Valstybė yra nurašiusi šituos žmones pagal tai, ką daro. Valdžia statistiškai mato, kad kaime mažėja žmonių. Liks tie, kurie prisitaiko – ūkininkai ir aptarnaujantys personalas. Kaip yra uždaromos ligoninės, mokyklos, taip matyt yra paskaičiavę, kad neapsimoka gelbėti vaikų. Todėl efektyviausias būdas – sekti norvegais. Tą galiu drąsiai pasakyti“, - nelinksmai baigia pašnekovas.
