Kai 1940 metų birželio 15 dieną sovietai okupavo Lietuvą, K.Ambrozaičiui buvo 29-eri. Po metų Kaune dirbęs gydytojas atsidūrė kitų įvykių sūkuryje – 1941 metų birželio 14-ąją prasidėjo didieji trėmimai, o po kelių dienų, įžengus nacių kareiviams, – Birželio sukilimas ir Laikinosios Vyriausybės sudarymas. Būdamas 34-erių K.Ambrozaitis, kaip politinis kalinys, atsidūrė Vorkutos lageryje. Iš ten grįžo po dvejų metų turėdamas tik sovietams netinkančią biografiją ir etiketę „buožė“.
Dabar profesoriui – 101-eri, nors tuo sunku patikėti: duok Dieve, net jaunam žmogui tokio šviesaus proto ir vidinio žavesio. „15min“ žurnalistus savo name Vilniaus Antakalnio rajone K.Ambrozaitis pasitinka pasitempęs, pasirišęs kaklaraištį. Iš karto sodina prie stalo ir surengia trumpą egzaminą.
„Kada sovietai okupavo Lietuvą? – primerkęs akį klausia. – 1940 metų birželio 15-ąją? Neteisingai. Lietuvos okupacija prasidėjo su Vilniaus krašto atgavimu 1939 metais. Jau tada įžengė pirmieji sovietų armijos daliniai. O tamstos paminėtą dieną tik padėtas galutinis taškas okupacijos istorijoje.“
Per ketverius metus nuo to „galutinio taško“ K.Ambrozaitis neteko visos savo šeimos. Pirmomis aukomis tapo tėvai – didžiųjų trėmimų dieną jie išvežti į Komiją. Tėvas mirė po metų, motina – po dvejų.
– Pats tąkart nuo tremties išsisukote. Kaip pavyko, juk paprastai išveždavo visą šeimą? – „15min“ paklausė K.Ambrozaičio.
– Aš ir du broliai tuo metu gyvenome Kaune, o tėvai – Raseinių rajone, kur turėjo 100 ha žemės. Jie tiesiog neišdavė mūsų adreso. Girdėjome, kad kažkas bus, bet kad šitaip... Pamenu, trėmimų išvakarėse einame su draugu Kauno gatvėmis ir svarstome: „Slėptis jau ar dar ne? Na, rizikuokime. Liekame.“ Ir tą naktį prasidėjo trėmimai.
Ką pirmiausia vežė? Buožes. Kodėl juos? Kad nuskurdę kaimynai galėtų pasidalyti jų turtą. Gaudavo žemės, o kad būtų dar sukalbamesni ir ramesni, valdžia padėdavo įsikurti. Ir kaip gražiai apgavo. Atveždavo po porą rąstų – štai, prašom, jūsų būsimam namui. Žmonės tuoj ir galvoja, kokia gera sovietų valdžia, kaip padeda.
Buvo tam tikras limitas – iš kaimo išvežti bent dvi šeimas. Visus jų narius, kad likusieji nepradėtų kerštauti. Planas – per 1941-uosius išvežti 7 proc. lietuvių. Jeigu toliau bus netvarka – dar 7 proc. „Lietuva bus, bet be lietuvių“, – toks buvo okupantų šūkis.
– Bet tremtinių sąrašus turbūt ne sovietų „tvarkdariai“ sudarinėjo?
– Baisiai nemalonu sakyti, bet sąrašus sudarinėjo mūsų, vietinė, valdžia. Mano tėvas buvo jau 75 metų ir dar paliegęs. Ko tokius vežti? O, pavyzdžiai, kaimynė, kuri turėjo 40 ha žemės, irgi pateko į sąrašą. Taip pat ir jos sūnus – jaunas malonus žmogus, ir motina – nebepaeinanti senutė. Vis tiek paėmė iš lovos, nes buvo sąraše. Ir ką žmogus gali padaryti? Davė nurodymus valsčiams, kad tiek ir tiek išvežt. Tad ir įskundinėjo kaimynai vieni kitus – pirmiausia tuos, su kuriais susipyko, kuriems pavydėjo.
– Trėmimų traukinį pristabdė prasidėjęs karas. Tiesa, kad lietuviai jo laukė kaip išganymo?
– Tikra tiesa. O kad karas bus, tai mes Kaune žinojome – ateidavo tokių žinių iš Vokietijoje gyvenančių draugų. Bet manėme, kad viskas prasidės anksčiau. Hitleris turėjo tokią madą pulti sekmadieniais, kada visi pasimetę ir netikę. Birželio 22-oji būtent tokia ir buvo.
– Ką veikėte tą dieną?
– Tuomet buvau jaunas Kauno klinikų Vidaus ligų skyriaus gydytojas. Tą dieną budėjau ligoninėje. Kadangi buvau baigęs ne tik Vytauto Didžiojo universitetą, bet ir Kauno karo mokyklą, man, kaip atsargos karininkui, vos prasidėjus bombardavimui iš karto paskyrė valdyti ligoninę – direktorius nusišalino.
Ir tada pasipylė sužeistieji. Greitoji visus vežė net su ginklais. Pirmiausia – rusus, po to – vokiečius. Reikėjo juos suguldyti į atskiras palatas, kad tik nesusitiktų ir nesusipeštų – juk būtų baisiai nesmagu (juokiasi). Bet netrukus tie, kurie dar turėjo kiek jėgų, iš ligoninės išsibėgiojo.
– Birželio 23-iąją sudaryta Laikinoji Vyriausybė. Pažinojote jos narius?
– Kuo puikiausiai. Vos pats į tą Vyriausybę nepakliuvau. Artimai bičiuliavausi su sveikatos apsaugos ministru paskirtu Ksaveru Venciumi. Jis man pasiūlė savo pavaduotojo postą. Sakau, kad per jaunas esu ir šios garbės atsisakiau. Bet vis dėlto teko rimtai dalyvauti šiame darbe. Gaila, kad ši Vyriausybė atsilaikė tik šešias savaites.
Ne, nuojautos, kad ji neturi šansų išlikti, nebuvo. Ta Vyriausybė labai tvirtai laikėsi, nuolat darė žygius, kad Vokietija ją pripažintų. Kaip bežiūrėsi, ji vis tiek egzistavo, ir dėl to smagu. Beje, neseniai suskaičiavau ir pats nustebau – pergyvenau net septynias valdžias.
– Kuri buvo geriausia?
– (Juokiasi) Atsakysiu taip. Kai buvo sudaryta Laikinoji Vyriausybė, jūs nepatikėsite, koks tvyrojo patriotizmas ir koks nuoširdumas, koks tautinis susiklausymas – tokio nematau iki šios dienos.
Žinoma, dabar girdėti daug kaltinimų šiai Vyriausybei dėl jos pozicijos žydų atžvilgiu. Galiu užtikrinti, kad Ministras Pirmininkas Juozas Ambrazevičius buvo labai padorus žmogus ir niekados nebūtų dalyvavęs tokiuose reikaluose. Bet žinote, visur yra visokių žmonių.
Taip ir toje Vyriausybėje. Kažkas išsitarė, kad žydus naciai naikino, tegul ir naikina. Neprisidėjo prie tų baisumų, o nesąmonę leptelėjo. Bet ir negynė žydų, neprotestavo prieš pogromus.
Baisiai nemalonu sakyti, bet tremtinių sąrašus sudarinėjo mūsų, vietinė, valdžia. Mano tėvas buvo jau 75 metų ir dar paliegęs. Ko tokius vežti?
– Beveik visą karą dirbote Kauno klinikose. Kaip atsidūrėte Vorkutos lageryje?
– 1944 metais frontui artinantis prie Lietuvos iš Kauno nuvažiavau į savo tėviškę pasikalbėti su broliais, kad grįžta bolševikai ir reikia kartu bėgti. Broliai kategoriškai pareiškė, kad Lietuvos jie nepaliks. Išėjo į mišką ir nuo to laiko daugiau jų nebemačiau. Pats grįžti į Kauną nebegalėjau – keliai išsprogdinti. Nei vežimų, nei vežikų.
Nusigavau tik iki Šiluvos, kur 1939 metais dirbau gydytoju. Klebonas maloniai priėmė – gydytojo čia labai reikėjo. Kartą mane aplankė partizanų ryšininkė. Sako, miške už Dubysos yra bunkeris ir ten reikia apžiūrėti ligonį. Iš pradžių jokiais būdais nesutikau, bet galų gale neatsispyriau įkalbinėjimams.
Numyniau dviračiu į bunkerį, o čia – du kapitonai: Juozas Čeponis ir Jonas Žemaitis. Ir abu pažįstami iš Raseinių gimnazijos laikų. Patys išsigando mane išvydę. Sako, kito gydytojo laukę, mat jau turėjo žinių, kad vadžia mane įtarinėja.
Bet kelio atgal jau nėra. Pasirodo, tame bunkeryje buvo du išdavikai – vyras ir moteris. Jie mane ir įskundė. Tikra kvailystė. Suėmė ir apkaltino dalyvavimu partizanų judėjime. Ir – Vorkutos lagerin.
– Bet išsiveržėte iš jo jau po dvejų metų.
– Visur įkliūdavau, bet kažkaip vis pavykdavo išsiveržti. Visą laiką atkakliai neigiau bet kokią savo kaltę, reikalavau akistatos su išdavikais. O jų jau nebelikę – žuvę. Tai jau buvo šioks toks mano koziris. Dar viena laimė tai, kad mane tardė ir teisė ne Lietuvoje, o Vorkutoje.
Tardytojai – komiai, visi rudi. Kas aš jiems toks? Kažkoks gydytojas, kuriam velnias žino kas nutiko. Galima sakyti, kad jie mane ir išgelbėjo. Kaip šiandien pamenu: dirbu lagerio poliklinikoje, gražus rytas, 10 valanda. Ateina pranešti: „Tu – laisvas.“ Ir iš karto pasiūlo pasilikti dirbti poliklinikoje, nes gydytojų labai reikia. Vilioja geromis pareigomis, didele alga, ilgomis atostogomis. Bet net minties nebuvo pasilikti.
Davė 10 dienų grįžti į Lietuvą. Išvykti turėjau staigiai – net atsisveikinti su žmonėmis neleido. Įteikė konservų maišą ir raštą, kad šitam nereikia mokėti už bilietus – keliauk sau sveikas traukiniais. O juose – minios žmonių. Ten išmokau miegoti stovėdamas. Minia suspaudžia ir miegi. Gyvenime niekada nesu taip saldžiai miegojęs. Kiekvienoje stotyje būdavo karšto vandens užsiplikyti arbatai. Tai jis ir tie konservai man buvo visas džiaugsmas.
Iš lagerio išleido vasario 22-ąją, o Vilnių pasiekiau kovo 1-ąją. Stoviu stotyje ir galvoju: ką dabar daryti? Tėviškės nėra, tėvų nėra, brolių – taip pat, apskritai jokių giminių. Beliko tik draugai. Jie mane ir priglaudė.
Žinoma, su tokia biografija gydytojo darbo negavau. Bet tolesnį mano gyvenimą nulėmė atsitiktinumai. Atsitiktinai baigiau rentgenologų kursus. Atsitiktinai tų kursų vadovas išėjo atostogų ir jo vietą pasiūlė man. Būdamas eiliniu gydytoju parašiau disertaciją. O po to buvo įsteigtas Onkologijos institutas ir apsižiūrėjo, kad reikia Rentgenologinio skyriaus vedėjo – pasiūlė man. Viską užsidirbau – ne už mėlynas akis gavau.
Beje, įdomus nutikimas. Likus porai savaičių iki paleidimo iš lagerio sutikau vidutinio amžiaus lietuvę. Ji pasisiūlė paburti iš delno. „Baikit, – juokiuosi. – Aš ne mėgėjas tokių dalykų. Na, bet juokais apžiūrėkime tą delną.“ Ir štai jos žodžiai: „Greitai tave išleis. Būsi turtingas. Ilgai gyvensi.“ Išleido. Gyvenu gerai – esu vidutinis europietis. Ir 100 metų perkopiau. Tad štai kokių kuriozų gyvenime kartais nutinka...
Įvykių chronologija
1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją, rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. – ir Vilniaus kraštą. 1939 m. spalio 10 d. primesta Lietuvos–SSRS sutartimi Lietuvai teko įsileisti į savo teritoriją SSRS karines bazes su 20 tūkst. raudonarmiečių – Lietuvos armija buvo tik kiek didesnė.
1940 m. birželio 15 d., sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkst. raudonarmiečių, SSRS okupavo Lietuvos Respubliką.
1940 m. birželio 17 d. sudaryta marionetinė Lietuvos „liaudies“ vyriausybė.
1940 m. liepos mėn. suimti ir į Sibirą su šeimomis ištremti buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Pastarieji du buvo netrukus sušaudyti.
1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Rusiją.
1941 m. birželio 22–25 d. nacių kariuomenė užėmė visą Lietuvą.
1941 birželio 23 d. Kauno radijas pranešė, kad sudaroma Laikinoji Vyriausybė. Jos likimas buvo nulemtas liepos pabaigoje įvedus Lietuvoje vokiečių civilinį valdymą. Rugpjūčio 5 d. įvyko paskutinis posėdis.
