Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento analitikės Auksės Ūsienės aiškinimu, pastarąjį pusmetį žinutės iš Rusijos ir Baltarusijos apie pretenzijas į Vilnių buvo pritilę, tačiau kalbos apie tai, kad Baltarusija ir Rusija galimai pereina prie derybų dėl bendros valstybės, vėl sukėlė baltarusių pasipiktinimo bangą socialiniuose tinkluose dėl Vilniaus nuosavybės.
„Feisbuke atsirado propagandinės paskyros, kurias kažkas remia. Vartotojams šiuos propagandinius įrašus sraute išmeta kaip reklamą, vadinasi, už tai kažkas feisbukui moka. Tai nėra koks nors verslo puslapis – tai propagandinė paskyra ir kažkam naudinga, kad tokios žinutės plistų“, – sako A.Ūsienė.
R.Laužiko nuomone, viena didesnių Vilniaus nuosavybės problemų yra pačių lietuvių santykis su sostine. Anot jo, norėdama susidoroti su šiomis informacinėmis atakomis, visuomenė turi būti tam pasiruošusi – turėtų rasti argumentų, kad paneigtų kalbas apie Vilniaus priklausymą Baltarusijai.
„Vilnius visada mums buvo tokia sudėtinga erdvė, kurios nei prarysi, nei išspjausi. Kai kalbame apie tokių atakų atmušimą, turime patys kalbėti ir paruošti savo visuomenę tokiam kalbėjimui, nes padėjus ant stalo statistiką apie tarpukario Vilniaus etninę gyventojų sudėtį, retas lietuvis turėtų argumentų pasakyti, kodėl Vilnius yra ne lenkų, žydų ar baltarusių. Mums reikia ruošti savo visuomenę atsakinėti ne veidrodiniu būdu – nereikia į melą atsakyti melu, nes tokiu būdu tik gilintume šį konfliktą“, – sako R.Laužikas.
Pasak pašnekovo, šios pretenzijos į Vilnių nėra tik istorinė ar archeologinė problema. Tai – komunikacinis trikdis. Kalbėdamas apie Lietuvos visuomenę, R.Laužikas teigia, kad didžioji dalis lietuvių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos nepripažįsta Lietuvos istorijos dalimi.
R.Laužiko nuomone, grėsmės Lietuvai kyla iš to, kad baltarusiai Vilnių ir jo istoriją bando integruoti į savo tapatumą ir daro tai agresyviai – jie teigia, kad Vilnius priklauso tik jiems: „Kiekvienas sveiko proto ir mokslinį sąžiningumą išlaikęs istorikas ar archeologas neabejoja, kad LDK buvo sukurta lietuvių ir Baltarusija, kaip darinys, tam tikra prasme yra tik LDK kūrinys. Taip jau istoriškai susiklostė.“
R.Laužikas teigia, kad šie išpuoliai sietini su nacionalinio tapatumo konstravimu. Pašnekovo aiškinimu, viena tapatumo dalis yra konstruojama per tautos kriterijų, o kita – per teritorinį aspektą, tačiau, kaip sako jis, kieno yra valstybė, lemia kalba, kuria toje šalyje kalbama. Pagal šį etnografinį ir kalbinį principus, R.Laužiko teigimu, Lietuva yra užsibrėžusi dabartines sienas.
„Kadangi LDK dominavo slaviškos kalbos, tai reiškia, kad Baltarusija arba Rusija yra antrosios valstybės. Kitas principas yra teritorinis, tai reiškia, kad viskas, kas vyko dabartinės Baltarusijos valstybės teritorijoje yra baltarusių tapatumo dalis, ir toje vietoje išeina gana įdomių idėjų, nes Baltarusijos tapatumas yra konstruojamas kaip Rusijos imperijos, LDK arba Kijevo Rusios tapatumas. Tai čia labai įdomūs yra tokie momentai, kurie vienas kitam prieštarauja“, – komentuoja R.Laužikas.
R.Laužiko nuomone, grėsmės Lietuvai kyla iš to, kad baltarusiai Vilnių ir jo istoriją bando integruoti į savo tapatumą ir daro tai agresyviai – jie teigia, kad Vilnius priklauso tik jiems
A.Ūsienė teigia, kad agresyvi retorika informacinio karo kontekste kartojama ne pirmus metus. Labiausiai ji buvo suaktyvėjusi 2014 metais, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Tuo metu atsirado labai daug straipsnių apie tai, kad Vilnius yra Baltarusijos sostinė, kad 600 metų jis buvo įvairiuose valstybiniuose dariniuose, dėl ko jį turėtų dalintis Rusija ir Baltarusija.
„Įrodinėjama, kad lenkams Vilnius tikrai nepriklauso, esą jie šį miestą buvo okupavę tik kurį laiką. Straipsniuose teigiama, kad Vilnius yra Baltarusijos sostinė. Kai skaitai tokius straipsnius, labai retas atvejis, kad išvysi komentarus, o būtent po tais straipsniai pastebima tendencija, kad komentarai atsiranda. Tai, žinoma, „trolių“ fabrikas veikia. Rašoma, kad Vilniuje visi šneka baltarusiškai – apie lietuvius net nėra kalbos. Kai ta retorika kartojama, iš propagandistų, politikų, kad Vilnių reikia atiduoti A. Lukašenkai, tai tada viskas pasirodo nejuokinga ir mes neturėtume šypsotis, turėtume reaguoti kitaip“, – pabrėžia A.Ūsienė.
A.Ūsienės teigimu, analizuojant propagandines Vilniaus priklausymo Baltarusijai žinutes socialiniuose tinkluose per informacinio karo prizmę, yra aišku, kad taip yra ruošiama dirva galimam konfliktui. Įrašai socialinėje erdvėje, pasak pašnekovės, visų pirma skirti Baltarusijos visuomenei, kad būtų piešiamas lietuvių, kaip Baltarusijos pavadinimo, istorijos ir teritorijos vagių portretas.
Anot A.Ūsienės, kai apie Vilniaus priklausymą Baltarusijai kalba tik anonimai komentaruose arba atsiranda anoniminiai straipsniai spaudoje, tai nėra taip grėsminga, kaip atitinkamos politikų kalbos: „Daugiausia tas kiršinimas iš Rusijos, kur pasigirsta daugiausia šių teritorinių pretenzijų ir viskas yra paremta istoriškumu, kalbiniu argumentu. Kadangi didžioji dalis žmonių LDK kalbėjo rusėniškai, vadinasi ta teritorija turėtų priklausyti Rusijai, o geriausia – Baltarusijai, nes ji yra LDK paveldėtoja.“
Viešųjų ryšių eksperto Mykolo Katkaus nuomone, informacinių atakų, kuriomis kėsinamasi į Vilnių, nereikėtų praleisti pro akis. Kaip teigia pašnekovas, žmonės vis dažniau turi stiprią istorinę atmintį ir tiki įvairiausiais dalykais, kuriuos aptinka socialinėje erdvėje. Pasak M.Katkaus, šis informacinis karas yra netgi palankesnis Rusijai nei Baltarusijai.
„Kai yra paliekamos augti „piktžolės“ ir į jas nėra kreipiama dėmesio, tai tada Vilnius tampa Baltarusijos siela ir visas šitas dalykas įgauna visiškai kitą poveikį: po 3–4 metų užaugs žmonės, turintys vis mažiau istorinės atminties. Visuomenė vis labiau tiki įvairiomis nesąmonėmis feisbuke, patys atlieka tyrimus, tiki tuo, kas jiems tuo metu atrodo patraukliau ir tada tokie „nekalti“ juokeliai gali paveikti kelių žmonių protus, kas gali lemti įvairius judėjimus ir teritorines pretenzijas. Jeigu rusai nori pakeisti Aleksandrą Lukašenką, jiems reikia kokios nors ideologijos, kuri sakytų, kad A.Lukašenka nieko nedarė dėl Vilniaus, o mes – padarysime. Šitas aspektas labai tinka prie šio rusiško užtaiso“, – akcentuoja M.Katkus.
Politologo Vyčio Jurkonio manymu, labiausiai neramina tai, kas ateina iš Kremliaus. Pasak pašnekovo, labai svarbus elementas yra tai, kiek mes aktyviai reaguojame į provokacijas socialiniuose tinkluose: „Svarbu, ar einame į kalbas su Baltarusijos istorikais, intelektualais, politikais, bandydami išsiaiškinti, kiek tai yra imitacija, bandymas užgrobti LDK istoriją, ir kiek tai yra nuoširdus jausmas.“
M.Katkaus nuomone, puolama ten, kur lietuviai nėra padarę namų darbų – šios informacinės atakos nebūtų tokios efektyvios, jeigu Lietuva būtų stipriau dirbusi ties bendro paveldo su Baltarusija atradimu: „Baltarusija turės identitetą ir jame bus minima Lietuva, tai mes galime šį procesą ignoruoti ir leisti nacionalistams jį perimti arba rasti vieną ar kitą formatą, kaip tą bendravimą su Baltarusija padaryti mums naudingesnį ir mažiau naudingą Kremliui.“
A.Ūsienės manymu, Baltarusija ir Rusija neskiria kultūros ir istorijos nuo politikos: „Rusija ir Baltarusija išnaudoja istoriją geopolitiniams ir politiniams tikslams bei karinėms teritorinėms pretenzijoms reikšti. Čia turi būti šauktukas – taip, tuo metu valstybė buvo bendra, Lietuva to neneigia, bet reikia žiūrėti, ką jie platina, nes tos žinutės neatsiranda be reikalo.“
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
