Neskirstome vaikų
Mokyklos, kurios jau seniai neskirsto vaikų, su didesniais iššūkiais susidūrė anksčiau – kai tik nutarė priimti visus, kurie nori mokytis jų ugdymo įstaigose. „Tuomet tikrai buvo klausimų, juk pedagogams trūko ir įgūdžių, ir metodų, ir įrankių, ir medžiagos. Buvo ir mažiau specialistų, galinčių padėti mokytojams. Pedagogai patys galvojo, kaip vaikui pateikti medžiagą, padėti patirtį tą sėkmę“, – kalbėjo D. Mažvylienė.
Tiesa, progimnazijos vadovė atkreipia dėmesį, kad galėtų brėžti tam tikrą atspirties brūkšnį, kada mokykla įtraukties klausimu susitelkė dar labiau – prieš trejus metus, kai prie mokyklos bendruomenės prisijungė penki autistiški vaikai.
„Laukdami tų vaikučių, aišku, kad nerimavome. Tas jaudulys buvo susijęs su daug klausimų – kaip mes atpažinsime, kaip elgtis mums patiems? Ko laukti, ko tikėtis, kaip reaguoti? Tačiau viskas po truputį. Ėmėme skaityti knygas, kreipėmės į Švietimo pagalbos tarnybą, dalyvavome mokymuose – tiek pedagogams, tiek administracijai. Radome daug dalykų, su kuriais mūsų mokytojai, kurie baigę studijas jau seniai, tiesiog nebuvo supažindinti.
Mes sužinojome tikrai daug naujo, mokomės ir toliau – kasdien, augdami su mūsų vaikais. Be to įtraukiajam ugdymui gal niekada ir negali pasiruošti, juk tam nėra nei pradžios, nei pabaigos – kiekvienas vaikas juk yra unikali istorija. Aišku, susipažįstame su gairėmis, specialistų parengtomis įžvalgomis, kurios padeda lengviau tame orientuotis, bet visa tai – procesas, kuris vyksta nuolat ir svarbiausia yra noras padėti vaikui“, – mintimis dalinosi vadovė.
D. Mažvylienė įsitikinusi, kad sėkmė priklauso nuo požiūrio – turime pradėti nuo savęs: „Jei į mokyklą ateina vaikas, turintis specialiųjų ugdymosi poreikių, į jį žiūrima kaip į iššūkį. Bet jei į tai žiūrėtume kaip į galimybę – augti jam ir mums, būtų gerokai paprasčiau. Šie ypatingi vaikai yra mūsų mokytojai. Nereikia tikėtis, kad yra kažkoks vienas receptas, kuris tiks visiems vaikams. Turime išmokti pažinti juos, girdėti, suprasti, o šiame procese labai smarkiai augti ir patys – tiek pedagogai, tiek vaikai, tiek tėvai.“
Direkto sako, jog mokytojai ir tėvai galėtų pasimokyti priimti kitokius iš vaikų, nes jiems įtraukusis ugdymas nekelia jokių abejonių, sunkumų ar baimių.
„Su vaikais kalbamės, kad visi esame skirtingi – tau patinka piešti, bėgti, jam patinka ramiai pabūti, pasėdėti; tau skanus obuolys, o jam – citrina, ir viskas su tuo yra gerai. Vaikai įvairovę priima kaip faktą, o ne grėsmę, iššūkį. Taigi ir čia vaikai mums yra mokytojai.“
Paklausta, kokie praktiniai dalykai labiausiai padėjo pedagogams ar tėvams, D. Mažvylienė tikino, kad mokykla susipažino su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengtomis rekomendacijomis.
„Susipažinti su tomis gairėmis tikrai tikslinga. Taip pat, sakyčiau, kad labai pravartu pasikalbėti, pabendrauti su ypatingą vaiką auginančia šeima. Išgirsi, ką sako tėvai. Bet tą daryti iki rugsėjo pirmosios – tai mes darome ne vienerius metus. Pirmiausia, šeima, tėvai labai daug papasakoja apie savo vaiką: sužinai, ką vaikas gali, kas jam sekasi sunkiau, kaip atpažinti sunkesnes situacijas, emocines bangas. Iš tikrųjų tokie pokalbiai labai padeda pasiruošti“, – patirtimi dalijosi D. Mažvylienė.
Pagalbos yra – reikia tik naudotis
A.Vienuolio progimnazijos vadovė atkreipė dėmesį, kad dirbant su vaikais, turinčiais vienokių ar kitokių specialiųjų poreikių, labai svarbu žinoti metodus, turėti įrankius. Vienas tokių pavyzdžių – šiemet Lietuvos įtraukties švietime centro vykdytas projektas, kurio dėmesys buvo sutelktas į rašymo ir skaitymo sutrikimus turinčius vaikus.
„Dar neturime projektų rezultatų, šiuo metu vyksta apibendrinimas, bet mūsų mokykloje buvo dirbama su 14 vaikų. Galiu pasakyti, kad kartais net patys nustebdavome, kaip maža detalė, mums visai nereikšmingai atrodanti priemonė, pvz., popieriaus spalva, padeda vaikui pasiekti kur geresnių rašymų ir skaitymo rezultatų“, – kalbėjo D. Mažvylienė.
Kalbėdama apie vaikus, turinčius rašymo ar skaitymo sutrikimų, D. Mažvylienė atkreipė dėmesį, kad neretai padėdami šiems vaikams sprendžiame ne tik minėtas rašymo ar skaitymo bėdas, bet ir emocinius bei socialinius klausimus.
„Tie vaikai dažniausiai niekuo nesiskiria nuo bendraamžių, tačiau patyrę pirmąsias skaitymo ar rašymo nesėkmes užsidaro, užsisklendžia. Tuomet netrukus atsiranda ir psichologinių iššūkių. Turime suprasti, kad šį sutrikimą turintys vaikai gali tiesiog matyti visai kitaip nei mes įsivaizduojame – pavyzdžiui, jis gali matyti ne žodžius, o juostas, jam gali lietis raidės ar pan.
Tokių dalykų mokytojai gali iš pradžių ir nepastebėti, bet mūsų tikslas vaiko poreikius, problemas išsiaiškinti kuo greičiau, kad jam suteiktume reikiamą pagalbą. Kuo ilgiau vaikas patirs nesėkmes, tuo gilės jo problemos, didės baimės, mažės savivertė, o šiemet pamatėme, kad kartais išspręsti tuos dalykus paprasčiau nei manome“, – aiškino A. Vienuolio progimnazijos vadovė.
D.Mažvylienė tikino, kad pradėjus naudoti specialias priemones skirtas būtent skaitymo ir rašymo sutrikimus turintiems vaikams – pavyzdžiui, specialias liniuotes, padedančias skaityti, ar sąsiuvinius, kai kurių pasiekimai akivaizdžiai pagerėjo. „Galbūt mums, nežinantiems, kaip jie mato, sunku suprasti, kaip gali skaitymo liniuotė išspręsti tokį dalyką – bet iš tiesų gali. Svarbiausias dalykas yra išsiaiškinti, kodėl vaikui nesiseka, kaip galime jam padėti, o priemonių dabar išties labai daug“, – patirtimi dalinosi D. Mažvylienė.
„Iš tiesų darbas su vaikais, kurie turi vienokių ar kitokių iššūkių, yra atradimai mums patiems. Pavyzdžiui, supranti, kad vaikas puikiai gali atlikti užduotį, tik jis nesugebėdavo jos perskaityti. Tuomet paaiškėja, kiek prarado ir jis, ir mes. Pasikartosiu, kad jei mėgintume žiūrėti į įtraukųjį ugdymą, kaip į galimybę kažko išmokti ir padėti, visiems būtų gerokai lengviau“, – apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymą kalbėjo A. Vienuolio progimnazijos vadovė.
Daugiau apie įtraukųjį ugdymą skaitykite čia.
