Suprasti akimirksniu
- Rajonų ligoninės kenčia ir dėl mažesnio finansavimo, ir dėl visuomenės nuomonės
- Kuo toliau nuo didmiesčio, tuo gydymo paslaugos prieinamos mažiau
- Į rajonus kviečiami medikai reikalauja ne mažiau 2 tūkst. eurų
- Nykstant specializuotiems skyriams, po 10 metų neliks ir gydymo įstaigų
Kokioms gydymo įstaigoms skamba varpai?
Valstybinė ligonių kasa (VLK) skelbia gerąją žinią: 2016 m. PSDF biudžetas siekia beveik 1,44 milijardo eurų ir yra beveik 4 proc. didesnis nei pernai. Pasak laikinai VLK direktoriaus pareigas einančio Gintaro Kacevičiaus, planuojant išlaidas atsižvelgta į prioritetus ir naujoves. Pavyzdžiui, augant slaugos poreikiui, šioms paslaugoms apmokėti iš viso planuojama išleisti 15,5 proc. daugiau nei pernai.
Todėl, mažėjant stacionarinių paslaugų skaičiui rajono ligoninėse, jos galės teikti daugiau slaugos paslaugų. Taip pat įvestos naujos pirminės priežiūros skatinamosios paslaugos (pavyzdžiui, streptokoko antigeno nustatymo tyrimas vaikams), mokama už naujus šeimos gydytojo gerų darbo rezultatų rodiklius ir t.t.
Tuo tarpu gydymo įstaigų vadovai situaciją apibūdina visai kitomis spalvomis. SAM duomenimis, pernai su teigiamu rezultatu finansinius metus baigė 85 proc. gydymo įstaigų. Tai visos universitetinės ligoninės, 90 proc. respublikinių ir 91 proc. regioninių ligoninių, 91 proc. ambulatorines paslaugas teikiančių įstaigų, 80 proc. rajono ligoninių ir t.t. Likusios 15 proc. gydymo įstaigų kartu patyrė beveik 1 mln. eurų nuostolių.
Valstybė nepajėgi dengti visų išlaidų sveikatos apsaugai, todėl reikėtų aiškiai pasakyti, kokias paslaugas ji gali užtikrinti,o kokias paslaugas turėtų dengti žmogus.
Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga, atlikusi gydymo įstaigų apklausą, nurodo, kad respublikinėms ligoninėms finansavimas didėja 15–20 proc., regioninėms – nuo 3–4 iki 15 proc., o rajonų ligoninėms mažėja 6–12 proc.
Lietuvos ligoninių asociacijos duomenimis, finansavimas mažėja net trims penktadaliams regioninių ir rajoninių ligoninių. Minėtam segmentui planuojamos skirti lėšos apie 3 proc. mažesnės nei pernai ir net 12 proc. mažesnės nei prieškriziniais 2008 m. Taigi nors bendras finansavimas sveikatos priežiūros įstaigoms didėja, tarp įstaigų pinigai pasiskirsto netolygiai. Kaip tai pajus pacientai?
Sudėtingo ligonio nėra kur vežti?
Pasak Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Dangutės Mikutienės, didžiausias galvos skausmas rajono ligoninėms – kad virškvotinės paslaugos apmokamos tik 75 proc.
„Tai nesuprantama – juk tai ne orinė paslauga, ji suteikta konkrečiam pacientui, kuriam jos reikėjo. Didelėse ligoninėse šis trūkumas išsilygina, o rajoninėms ligoninėms, kurios skaičiuoja kiekvieną centą, tai didelė netektis. Dar viena problema, kad nors pagal įstatymą tretinio lygio ligoninėse pirminė ir antrinė sveikatos priežiūra gali būti teikiama tik moksliniais tikslais, dėl Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) sprendimo, kad šios nuostatos kontrolei nereikia papildomų teisės aktų, užtenka tik su įstaigomis sudarytų sutarčių, jos nesilaikoma.
Esant rimtai bėdai greitosios pagalbos specialistai veža pacientą į tretinio lygio ligoninę, nes tik ten žmogus gali gauti jam reikalingą paslaugą, pavyzdžiui, šuntavimo procedūrą, bet ten nėra vietų, nes priguldyta lengvų terapinių ligonių ar daromos paprastos apendicito ir kitos operacijos. Kur tuomet dėti žmogų? Jis numirs, jei negaus paslaugos. Tačiau universitetinės ligoninės tokiu būdu užsitikrina finansinę padėtį, nes visos lovos užimtos, o rajonų ligoninės, nuo kurių atitraukiami ligoniai, tuštėja“, – svarstė D.Mikutienė.
Be 2 tūkst. eurų jauni specialistai į rajoną nevažiuoja
Pasak Lietuvos ligoninių asociacijos prezidento, Anykščių ligoninės vyriausiojo gydytojo Daliaus Vaigino, rajonų ir regionų ligoninės aptarnauja daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų, taigi ir paslaugų kai kuriuose rajonuose suteikia net iki 60 proc., jeigu restruktūrizacijos metu nebuvo panaikinti chirurgijos ar kiti specializuoti skyriai.
„Reikia pripažinti, kad nė vienas save gerbiantis gydytojas vien ambulatorine praktika nesitenkina, ypač rajonuose. Jis dirba ir stacionare. Todėl kai ligoninėje nebelieka skyriaus, kuriame jis galėtų dirbti, išvyksta kitur, nebent būtų garbaus amžiaus ir nelinkęs migruoti.
Naujų specialistų vien ambulatorinei pagalbai neprisikviečiame, nebent tenkintume jų finansinius įgeidžius. Rajone gydytojas „ant popieriaus“ vidutiniškai gauna nepilną tūkstantį eurų. Tuo tarpu jauni gydytojai sako – jei mokėsite ne mažiau kaip 2 tūkst. eurų, galime kalbėtis toliau. Paklausių specialybių atstovai, kurių rinkoje yra mažiau, elgiasi lygiai taip pat. Tačiau mes tiek mokėti nepajėgūs, todėl bandome išsisukti kviesdami specialistus tik konsultacijoms.
Taigi kuo labiau regionas nutolęs nuo didžiųjų miestų, tuo sudėtingiau gyventojams gauti visas reikalingas paslaugas. Jeigu jiems būtų sudarytos sąlygos greitai gauti pagalbą didžiosiose ligoninėse ar konsultacijų poliklinikose, būtų normalu.
Tačiau pas mus užkala duris, o ten tų durų neatidaro. Kur tuomet žmogui dėtis? Tyrimai rodo, kad sergamumas jau optimalus, jis nei ypač smarkiai didėja, nei mažėja. Ir į ligonines žmonės gula ne pramogauti. Taigi jeigu jie negauna paslaugos periferijos ligoninėje, turi gauti miesto ligoninėje, o ten eilės. Be to, didėja asmeninės gyventojų išlaidos“, – teigė pašnekovas.
Rajonuose nėra ko gydyti, o miestuose – begalinės eilės
Pasak jo, Lietuva sveikatos apsaugai skiria apie 7 proc. bendro vidaus produkto (BVP), tačiau ir iš jų tik 3,9 proc. yra viešieji finansai (PSDF lėšos), likę – namų ūkių išlaidos – ar tiesiogiai iš kišenės, ar per papildomus sveikatos draudimus. Prastesnė situacija iš Europos Sąjungos šalių tik Rumunijoje.
„Nors Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetas šiemet didžiausias per jo egzistavimo istoriją, tačiau periferijoje jis nesiekia prieškrizinio 2008 m. lygio.
Prognozuojama, kad gali ir 10 metų neprireikti, kad kai kuriuose rajonuose visiškai neliktų specializuotų gydymo paslaugų.
Dabar Ligonių kasos deklaruoja, kad gydymas nemokamas. Taip nėra. Viešaisiais finansais valstybė nepajėgi dengti visų išlaidų sveikatos apsaugai, todėl reikėtų aiškiai pasakyti, kokias paslaugas ji gali užtikrinti, o kokias paslaugas turėtų dengti arba papildomas sveikatos draudimas, arba žmogus už jas susimokėtų pats, jei nenori draustis. Aš abejoju, kad mažos įstaigos galėtų išgyventi be priemokų. Esant tokiai žmogiškųjų išteklių pasirinkimo situacijai, periferijoje tuoj nebeliks paslaugas teikiančių žmonių – gydytojų ir slaugytojų. Prognozuojama, kad gali ir 10 metų neprireikti, kad kai kuriuose rajonuose visiškai neliktų specializuotų gydymo paslaugų. Liks tik šeimos gydytojai“, – svarstė medikas.
Taigi D.Vaigino prognozės dėl paslaugų prieinamumo – liūdnos. Paslaugos nuo periferijos gyventojų nutols, o kad jas gautų, žmonėms teks daugiau išleisti savų pinigų. Taip pat mažės paslaugų prieinamumas ir didmiesčiuose, kadangi čia susidarys eilės, jos ilgės.
„Suprantama, kad mažėjant gyventojų gydymo įstaigų šalyje darosi per daug, tačiau turėtų būti ilgalaikė infrastruktūros strategija – kaip vienas ar kitas rajonas atrodys po 5–15 metų. Pavyzdžiui, bus jame ligoninė, poliklinika ar tik šeimos gydytojas?
Žinoma, jei šeimos gydytojas teiktų visas paslaugas, kurias numačiusi medicinos norma, pavyzdžiui, nedidelių žaizdų susiuvimas, lūžių be poslinkio įtvėrimas, ginekologo apžiūra, akių apžiūra ir pan., nereikėtų tiek daug specialistų, tačiau tokiu atveju, šeimos gydytojų turi būti pakankamai, kad nebūtų pas juos prisirašę gyventojų po 1500–2000“, – svarstė Lietuvos ligoninių asociacijos atstovas.
Kodėl tas pats gydytojas klinikose dirba gerai, o rajone – blogai?
Joniškio ligoninės vyriausiasis gydytojas Edmundas Baltakis taip pat patvirtino, kad kuo toliau nuo didžiųjų centrų, tuo sunkiau prisikviesti specialistus.
„Arba turime mokėti už būsimo gydytojo rezidentūros mokslus, arba, kviesdami jau parengtą gydytoją, turime mokėti jam didesnį atlyginimą. Vidutiniškai pas mus gydytojas, neatskaičius mokesčių, gauna apie 1,5 tūkst. eurų (apie 1150 eurų į rankas), bet yra gydytojų, pavyzdžiui, dirbančių su echoskopais, kompiuteriniu tomografu, konsultuojančių, kurie uždirba ir 2–2,5 tūkst. eurų.
Kadangi rajonuose specialistų visur trūksta, dengiame tik būtinus budėjimus, išeitų, kad rajoninėse ligoninėse nusėda tik kokia viena dešimtoji sutarčių, o likusios devynios dešimtosios nukeliauja į konsultacines poliklinikas, didžiąsias universitetines arba respublikines ligonines.
Nuo 2008 m. realiai mūsų biudžetas nedidėjo. Dar pridėkime visuomenei formuojamą nuomonę apie rajonines ligonines. Liūdna, kad universiteto profesoriai gąsdina žmones, esą rajonuose nekompetentingi gydytojai. Juk dauguma jų dirba ir rajonuose, ir klinikose. Juokinga – ten jie dirba gerai, o pas mus – blogai. Technologijos dabar taip pat visur aukštosios, turime visą pagrindinę aparatūrą“, – tikino pašnekovas.
Pasak mediko, nors teigiama, kad naikinant tam tikrus skyrius rajoninėse ligoninėse ir perkeliant juose buvusias paslaugas į didesnes ligonines taupomi pinigai, iš tiesų, nesutaupo nei valstybė, nei juolab ligoniai.
„Kaip galima sutaupyti, jeigu daroma ta pati operacija – koks skirtumas, kur ji bus daroma. Pagaliau, kai tam tikros paslaugos žmonės suvažiuoja iš kelių rajonų, susidaro eilės, greitosios pagalbos automobilis, turėdamas daug užsakymų, nespėja parvežti ligonio atgal, todėl jis pats turi galvoti, kaip savo jėgomis grįžti namo. Dar sudėtingiau ligoniams, kai kelias dešimtis ar šimtą kilometrų jiems tenka važinėti tik dėl vienos procedūros, kuri nebeteikiama šalia esančioje ligoninėje“, – svarstė E.Baltakis.
Mediko manymu, viena iš išeičių, galinčių šiek tiek pagerinti gydymo įstaigų padėtį, – įvesti registracijos mokestį einant pas gydytoją. Tyrimų duomenimis, net iki 25 proc. pas gydytoją besilankančių žmonių jo vizitas nėra būtinas.
Taigi net jeigu šis mokestis būtų simboliškas, jis gerokai sumažintų eiles. Jeigu šis mokestis būtų šiek tiek didesnis, jis iš tiesų pagerintų finansinę įstaigų padėtį ir galbūt sumažintų korupcijos mastus. Žmonės nematytų poreikio bet kokia proga duoti kyšį, o medikams nebūtų poreikio jį imti.
