Maistas ir užimtumas vietoje laisvės
„Žiūrėk! Ar valgytum tokį maistą?“ – Medininkų stovyklos C sektoriaus bendrosiose patalpose klausia Samuelis, tiesdamas plastikinį indelį su pusryčiais.
„Nei puiku, nei siaubinga“, – atsakau paragavęs svogūnais, pomidorais ir petražolėmis pagardintos perlinių kruopų košės.
Maistas yra vienas iš nuolatinių nepasitenkinimo šaltinių šioje jau devynis mėnesius veikiančioje laikinoje stovykloje, kur šiuo metu gyvena 536 migrantai, daugiausiai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų.
Nuo stovyklos atidarymo opų klausimą spręsti bandyta ne kartą, meniu buvo derinamas ir keičiamas, tačiau maistas ir toliau vis atsiduria konteineriuose, migrantai atsisako jį valgyti.
„Reikia suprasti, kad skirtingų tautų atstovai – skirtingi įpročiai, skirtingos kultūros. Labai daug įvairių kultūrų ir įvairių pageidavimų“, – 15min sakė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Migracijos valdybos viršininkas Giedrius Ranonis.
Skirtingus poreikius bandoma patenkinti, migrantams sudaromos galimybės nusipirkti maisto patiems, kai į stovyklą atvažiuoja mobili parduotuvė, jo galima užsisakyti kitais būdais, o savaitgaliais apsilanko ir greito maisto furgonai.
Tarp moterų sektorių sudarančių modulinių namelių eilių galima pamatyti nedidelius staliukus su vazonuose augančiais svogūnais ir prieskoninėmis žolelėmis – augalai gali papildyti ne tik lėkštes, bet ir užpildyti laiką, kurio čia gyvenantiems migrantams tikrai netrūksta.
Bejėgiškumo išraiška
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovės Lukos Lesauskaitės teigimu, išmetamas maistas, laužomi daiktai ir protestai yra bejėgiškumo ir desperacijos išraiška – migrantai jau kone metus yra uždaryti nedidelėje teritorijoje, jų prieglobsčio prašymai vienas po kito atmetami, informacijos trūksta, o stovyklą juosianti tvora nemažėja.
„Situacija yra stabiliai prasta“, – sako ji.
Su tokiu vertinimu sutinka ir iš Afrikos per Baltarusiją atvykęs Anthonis. Žemyno jis neskirsto į atskiras šalis: „visi mes – broliai. Afrika yra viena“.
„Buvimas čia kenkia fiziškai, psichologiškai, visaip kaip. Viskas yra labai labai blogai“, – kalbėjo jis tame pačiame bendrajame C sektoriaus kambarėlyje.
Kol kambarėlyje kalbamės tik keliese, pokalbis vyksta gana ramiai. Jau 11 mėnesių sulaikytas, tačiau prieglobsčio taip ir nesulaukęs Anthonis yra nepatenkintas, bet santūrus. Į namelį pradėjus rinktis ir daugiau vyrų, balsai darosi vis garsesni, o klausimai vis labiau retoriniai.
„Kodėl jūs priimate juos, o mūsų ne? Ar mes ne tokie patys žmonės, kaip ir ukrainiečiai?“ – klausia migrantai.
Naujienas jie verčiasi, skaito ir mato, kaip Lietuvoje priimami nuo karo bėgantys Ukrainos žmonės. Beveik metus praleidus sulaikytam, sunku įvertinti skirtingus Europos Sąjungos teisės aktus, nustatančius skirtingus statusus ir reikalavimus šiais dviem atvejais.
Maistas, gyvenimo sąlygos, užimtumas – visas šias problemas bandoma spręsti, tačiau teismų patvirtintų sprendimų stovyklą prižiūrintys pasieniečiai negali pakeisti.
Po prieglobsčio procedūros, jei atsakymas neigiamas – deportacija. Nepavykus deportuoti – išleisime po 18 mėnesių į Lietuvą
„Mes stengiamės dirbti prevenciškai ir reaguoti į kiekvieną keliamą problemą, net ir pačia menkiausią. Stengiamės išspręsti, kiek leidžia mūsų kompetencija ir galimybės, visas problemas, bet didžioji dalis klausimų ir nepasitenkinimo yra dėl gaunamų sprendimų, kurie liečia prieglobsčio prašymus“, – sakė G.Ranonis.
Didžiosios dalies migrantų prieglobsčio prašymai atmetami, tačiau grąžinti juos į kilmės šalis ne visada pavyksta ir dienas jie leidžia uždaryti stovykloje.
Maksimalus sulaikymo laikotarpis gali siekti pusantrų metų, po jų visiems migrantams nebegalima varžyti judėjimo, nepriklausomai nuo sprendimo dėl prieglobsčio, tačiau vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė žada, kad tvorų gali nebelikti ir anksčiau. Klausimas – ar tai, kas nors pranešė patiems migrantams.
