– Kaip COVID-19 pandemija paveikė vaikų psichinę sveikatą?
– Kiekvienas pasaulinio masto įvykis paliečia kiekvieną žmogų. O ši pandemija tiesiogiai paveikė vaikus: jie neturėjo galimybės eiti į mokyklą, susitikti su draugais, nuotolinės pamokos nėra tokios pačios kaip įprastos. Be to, viskas pasikeitė labai staigiai, todėl tai sukėlė nemažai streso.
Papildomo nerimo suteikė ir nežinomybė, kaip mokymasis vyks toliau: ar „gyvai“, ar nuotoliu. Žinoma, visa tai turėjo neigiamos įtakos.
Dar vienas iš pavyzdžių yra izoliacija, kuri ypač pakenkė paauglių raidai. Tačiau, kaip ir visur, galime atrasti ir teigiamą pusę: žmonės pradėjo labiau domėtis psichine sveikata, nes apie tai pradėta daugiau kalbėti pandemijos metu.
– Kaip pandemijos metu, kai vyksta nuotolinis mokymasis, palaikyti stabilią psichinę sveikatą vaikams?
– Nuotolinis mokymas yra gana sudėtingas dalykas. Norisi tikėti, kad kuo toliau, tuo mažiau jo bus, galiausiai vėl sugrįžtume prie kontaktinio mokymosi. Tačiau jeigu vėl tektų mokytis per nuotolį, tiek suaugusiems, tiek vaikams būtina atskirti erdves: vietą, kurioje miegama, valgoma, mokomasi, galbūt atskira patalpa, kurioje yra sportuojama arba susiskambinama su draugais.
Labai svarbu yra skirti laiko išeiti į lauką, nesėdėti visada uždarame kambaryje. Bendraudama su paaugliais, pastebėjau, kad jie yra linkę viską daryti lovoje: atsibunda, įsijungia kompiuterį, neįsijungia kameros ir visą dieną praleidžia lovoje. Toks gyvenimo būdas kenkia miego režimui, fizinei bei psichologinei sveikatai.
Labai svarbu yra skirti laiko išeiti į lauką, nesėdėti visada uždarame kambaryje.
– Kokių sunkumų iškyla diagnozuojant vaikų ligas?
– Apskritai psichikos ligas nėra lengva diagnozuoti, nes su kitais kūno sutrikimais galime atlikti kokius nors tyrimus, pavyzdžiui, atlikus kokį vaizdinį testą, matome, kad yra kažkoks žmogaus struktūrinis pakitimas. Psichiatrijoje, deja, taip nėra: esame priversti pasikliauti tuo, ką pasakoja žmogus, stebėti jo elgesį, emocijas, o vaikų psichiatrijoje vaikas mums konkrečiai nepapasakoja, ką jis jaučia.
Pavyzdžiui, pradinukas ne visada gali įvardyti, kad jaučia nerimą ir dėl to pamokų metu neišsėdi vietoje, nuolat bruzda, nesusikaupia. Jis mums to nepapasakos, todėl pasikliaujame tais asmenimis, kurie artimai pažįsta tą vaiką, t. y. tėvais.
Jie gali apibūdinti, kaip vaikas elgiasi, kaip pasikeičia jo emocijos. Kai kažkas įvyksta, taip pat mokytojai gali papasakoti, kaip elgiasi vaikas pamokų metu, tad kartais vien stebėjimo kabinete – nepakanka.
Kai pas mus ateina vaikas, jis žaidžia, mes galime jį pakalbinti, bet tai nėra tas pats, kaip vaikas elgiasi namie, mokykloje ar su draugais. Todėl šis diagnozavimo procesas yra sudėtingas, nes turime pasitikėti kitų žmonių pasakojimais.
Tačiau net ir tėvai ne visada viską žino, ypač dabar, kai į mokyklas ne visada galima užeiti ir jie mažiau bendrauja su mokytojais. Taigi tėvai kartais net nežino, kaip viskas vyksta mokykloje.
– Kaip žinoti, kada vaikui reikia profesionalios pagalbos, o kada ne? Kaip atpažinti pagalbos šauksmą?
– Jeigu tai yra jaunesnis vaikas, pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus ar pradinukas, greičiausiai vaikas nepasakys, kaip jis jaučiasi. Būna, jog vaikai pasako, kad jiems liūdna, bet tai yra retesnis atvejis. Dažniausiai pasikeitimus matysime jo elgesyje arba emocijose, į ką svarbu atkreipti dėmesį. Kai kurie pasikeitimai yra natūralūs, pavyzdžiui, vaikams iki ketverių metų gali būti isterijos arba pykčio priepuolių.
Tačiau jei vaikui, kuriam tokių priepuolių nebuvo, jie staiga atsiranda, ir jei vaikas yra vyresnio amžiaus, tuomet reikėtų sunerimti, kad vaikui kažkas negerai, jam sunku ir jis nebesusitvarko, nekontroliuoja kai kurių emocijų. Todėl reikia svarstyti, ar įvyko kažkoks stresą sukeliantis įvykis, gal santykių šeimoje pablogėjimas.
Dažniausiai pasikeitimus matysime jo elgesyje arba emocijose, į ką svarbu atkreipti dėmesį.
Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į vaiką, kuris gerai mokėsi ir staiga pablogėjo jo mokymosi rezultatai. Tokiu atveju geriau kreiptis į psichinės sveikatos specialistą. Geriau būtų pirmiau kreiptis į psichologą, kuris atpažins, ar vaikui reikės psichiatro pagalbos, nes dažniausiai trūksta tik psichologo konsultacijos.
Retesniais atvejais būna rimtesnių sveikatos sutrikimų, kurie reikalauja nuodugnesnės diagnozės.
Truputį kitaip yra su paaugliais, kadangi gali patys įvardyti, ką jaučia, bet dažniausiai jie nėra tokie atviri savo tėvams. Šis raidos etapas lemia atsiskyrimą nuo tėvų. Šiame etape dažnai paaugliai nepapasakoja tėvams apie tam tikrus dalykus. Bet vėlgi, tėvai gali pastebėti, kad vaikas tapo uždaresnis, netikėtai nustojo mokytis, nebeišeina susitikti su draugais, galbūt tėvai gali pastebėti, kad vaiko staiga niekas nebedomina – jis guli lovoje, atsiribojęs nuo kitų.
Tas pats ir su kompiuteriniais žaidimais, dėl kurių tėvai taip pyksta. Jei vaikas labai daug žaidžia kompiuteriu, tai gali būti psichologinių problemų priežastis, bet tai gali būti ir labai aiškus simptomas – o kodėl vaikas tiek daug laiko ten praleidžia? Yra labai svarbu tą pastebėti. O jei paauglys prašo apsilankyti pas psichologą, reikia reaguoti į jo pageidavimą.
– Ar vaikų psichinė sveikata blogėja? Kas turi tam įtakos?
– Labai sunku pasakyti, ar gerėja, ar blogėja, bet manau, kad kai kurie dalykai kinta. Galbūt anksčiau buvo daugiau tokių elgesio problemų – delinkventinių paauglių, kurie labiau linkę į žalingų medžiagų vartojimą, smulkius nusikaltimus. Manau, kad tokių elgesio sutrikimų yra šiek tiek mažiau, bet, pavyzdžiui, itin padidėjo minčių apie savižudybę.
Žinoma, dabar vyksta labai daug pokyčių, pavyzdžiui, anksčiau žmonės gyvendavo mažesnėse bendruomenėse – kaimuose, miesteliuose, o dabar gyvena didmiesčiuose, kur tokios palaikančios bendruomenės nėra. Galų gale, tapatybės paieškos šiais laikais yra ilgesnės ir paauglystė yra labai svarbi, nes anksčiau žmonės neturėjo tokių klausimų, pavyzdžiui, „ką aš noriu gyvenime veikti?“ Be to, buvo gana aišku, kas yra žmogus.
Dabar, kai reikalavimai idealistiniam žmogui yra padidėję ir regime žmones, kuriems labai sekasi, daug sunkiau atitikti paties ar visuomenės keliamus standartus. Taigi dėl to gali kilti daugiau emocinių sunkumų.
– Kas gali pagerinti vaikų psichologinę būklę?
– Kaip ir fizinė sveikata, psichosveikata turi tam tikrus veiksnius, kurie gali padėti palaikyti ją gerą. Emocinė ir kūno sveikata yra susiję – labai svarbu kokybiškas miegas. Tam, kad miegas būtų geras, mums reikia laikytis miego higienos, nusistatyti miego režimą.
Dabar, kai reikalavimai idealistiniam žmogui yra padidėję ir regime žmones, kuriems labai sekasi, daug sunkiau atitikti paties ar visuomenės keliamus standartus.
Paaugliams tai ganėtinai sudėtinga, nes jų cirkadinis paros ritmas yra truputį pasislinkęs – jie vėliau užsinori miegoti ir vėliau keliasi, bet rytais turi anksti keltis, nes reikia eiti į mokyklą. Taigi jiems telieka prisitaikyti.
Taip pat svarbu paminėti, kad labai svarbus ir fizinis aktyvumas. Jei matome žmones su lengvais depresijos simptomais, patariame daugiau išeiti į lauką, pasportuoti, atrasti aktyvų laisvalaikį, kas bent jau tą dieną užtikrina geresnę savijautą, o laikui bėgant tai labai pagerina ir emocinę būseną.
Tačiau svarbiausia, kad žmogus turėtų gerus santykius su artimiausiais žmonėmis. Paaugliai kartais turi savo antras puses, nors tėvams tai gali atrodyti nereikšminga, bet šie santykiai neturi būti nuvertinami. Būtų gerai, kad tie santykiai būtų paremti abipuse pagarba, stabilumu. Dar labai svarbu turėti kažkokias savirealizacijos veiklas. Jei psichikos sveikata trinka, tai kuo skubiau reikia pastebėti ir kreiptis į specialistą.
– Kaip tinkamai palaikyti vaiką, turintį psichosveikatos problemų?
– Jei yra psichikos sveikatos problemų, tuomet vaikui pagalbą gali suteikti specialistas, kuris leis ir tėvams suprasti, kokie yra jų vaiko poreikiai. Tačiau vaikas pats parodo arba pasako, kiek jam reikia rūpesčio: vieniems gali reikėti labai daug erdvės, o kitam – dėmesio. Į tą labai svarbu atsižvelgti ir gerbti tuos poreikius.
