Šizofrenijos diagnozė tolygi atskirčiai nuo visuomenės
Prieš 14 metų vilniečiui Lukui buvo diagnozuota šizofrenija. Šiemet Lukui sueis 39, tačiau tai, kad turi psichikos sutrikimą, vyras sau pripažino tik prieš porą metų. Luko mama, juo besirūpinanti nuo pat pirmųjų psichozinių epizodų pasireiškimo, tai vadina stebuklu.
„Kai jam geriau pasidaro, tai ir mums geriau. Kai tik jam blogiau – tai ir mes visi sergam. Viskas kartu su juo“, – sunkiais išgyvenimais dalinasi moteris. Sūnui pripažinus savo ligą ir pradėjus tinkamai parinktą nuoseklų medikamentinį gydymą, Luko mama prisipažįsta, jog po daug metų sunkumų dabar ji galinti atsikvėpti lengviau.
Pastarieji 14 metų Lukui ir jo mamai buvo itin sunkūs – teko patirti ir visuomenės, net šeimos draugų atstūmimą, ir gydytojų abejingumą. „Pajautėm atskirtį“, – sunkiai atsidūsta moteris.
Pirmieji šizofrenijos simptomai Lukui pasireiškė baigus bakalauro studijas. Nemiga, išsekimas, haliucinacijos signalizavo artimiesiams, kad reikia kreiptis į specialistus. Iki tol buvęs populiarus tarp draugų, ligai progresuojant vyras pasijuto jų apleistas. Net kai kurie šeimos draugai, iš pažiūros išsilavinę ir inteligentiški žmonės, stebisi, kaip namiškiai gali gyventi vienuose namuose su Luku, kodėl jie jo nebijo.
Sunkumų teko patirti ir gydytojų kabinetuose bei ligoninėse. Lukas periodiškai gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, vadinamojoje Vasaros ligoninėje. Luko mama šias vietas prisimena slogiai – niūri aplinka, nesibaigiančios pacientų asmeninių daiktų vagystės, abejingas gydytojų požiūris į pacientus, informacijos apie sūnaus būklę trūkumas.
„Nieko ten niekas neaiškina ir niekas su tavim ten nekalba“, – prisimena moteris. Luko mama pasakoja, kad visą informaciją apie šizofreniją rinko ir studijavo pati. Moteris uoliai domėjosi, ėjo pas gydytojus ir klausė, siekė suprasti šią ligą ir jos gydymo procesą, tačiau iš gydytojų pusės iniciatyvos apšviesti ar patarti ji nesulaukė.
„Ar jūs dar su juo čia peckinatės? Į globos namus varykit tiktai!“ – tokį patarimą iš vienos psichiatrės teigė gavusi Luko mama. Vyrui pasisekė, kad mama nuo jo tąkart nenusisuko, tačiau Lietuvoje daugybė žmonių, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, kasmet išvežami į tokias įstaigas.
Svarbiausia pacientams – gauti kompleksinę pagalbą
Gydytojas psichiatras, Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės vadovas prof. Arūnas Germanavičius apie globos namus, dar vadinamus psichoneurologiniais pensionatais, turi neigiamą nuomonę.
„Aš manau, kad tai yra bloga praktika, nes pensionatuose žmonės, sergantys šizofrenija, praranda įgūdžius, mat ten už juos dažniausiai viskuo rūpinasi. Tai iš principo yra neproduktyvus ir neteisingas požiūris“, – sako A.Germanavičius.
„Ar jūs dar su juo čia peckinatės? Į globos namus varykit tiktai!“ – tokį patarimą iš vienos psichiatrės teigė gavusi Luko mama.
Pacientų įgūdžių atstatymas ir mokymas yra vadinamas psichosocialine reabilitacija. Anot ligoninės vadovo, šiuo metu platesnis tokios reabilitacijos taikymas yra vienas iš Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės komandos pagrindinių tikslų. 2001m. pats profesorius kartu su kolegomis įsteigė pirmąjį Lietuvoje Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centrą.
Lietuvoje šiuo metu dauguma šizofrenijos atvejų yra gydoma medikamentais. Taip pat kartais taikoma elektros impulsų terapija. Ligoninės vadovas prasitaria, kad bendradarbiaujant su neuromokslininkais ir neurochirurgais svarstoma pradėti taikyti šiuo metu viena iš inovatyviausių šizofrenijos gydymo metodikų – giliąją smegenų stimuliaciją. Tai yra operacija, kurios metu chirurgiškai implantuojamas mažas prietaisas, panašus į širdies stimuliatorių, kuris siunčia elektrinius impulsus į tam tikras smegenų sritis taip atstatydamas sutrikusį elektrinį balansą tarp neuronų.
„Įvairios psichoterapijos taip pat turi būti taikomos šizofrenijos metu ir čia Lietuvoje yra didelė problema,“ – pripažįsta prof. A. Germanavičius. Psichoterapeutai, kurių daugelis dirba privačioje praktikoje, arba neturi įgūdžių dirbti su sunkiais pacientais, arba tiesiog nėra pacientams prieinami dėl finansinių priežasčių.
Anot profesoriaus, labai svarbu ir tai, kad psichoterapija ar psichologinis konsultavimas būtų prieinami ir pacientų artimiesiams. „Šizofrenija sergančių žmonių informavimas yra labai svarbus ir čia Lietuvoje irgi mažai daroma ties tuo.“
Iš kur kyla psichikos sutrikimų stigmatizacija?
Pasaulio sveikatos organizacija nurodo 5 rekomenduojamas psichikos sutrikimų gydymo aspektus – vaistus, psichoterapiją, psichosocialinę reabilitaciją, profesinę reabilitaciją ir palaikomąjį būstą. Visuomenės psichikos sveikatos ekspertas, vaikų psichiatras ir Specialusis Jungtinių Tautų pranešėjas prof. Dainius Pūras ironiškai pastebi, kad Lietuvoje mes turime pusantro aspekto – vaistų ir menką psichologinę pagalbą.
Profesorius dabartinę Lietuvos psichikos sveikatos sistemą vadina „save maitinančia“, mat ambulatoriniai centrai daug žmonių guldo į ligonines, ligoninės siunčia juos į pensionatus ir taip sistema sėkmingai funkcionuoja kartu su didėjančiu pensionatų globotinių kiekiu generuodama pajamas.
O viena didžiausių sistemos ydų profesorius įvardina stigmos stiprinimą: „Ne kartą esu girdėjęs, ypač iš psichiatrų, kaip gaila, kad visuomenėje daug stigmos. Mūsų ligoniai kenčia dėl to, kad visuomenė jų nepriima. Na taip, bet ar psichiatrija kartais neprisideda prie stigmos stiprinimo?“
Prof. D.Pūras įsitkinęs, kad prie neigiamo požiūrio kūrimo prisededa pati Sistema, nes žmogus, kuriam sutrinka psichika, yra išvežamas arba į Vasaros gatvę, arba į Naująją Vilnią, atokiai nuo kitų skyrių pacientų. Anot profesoriaus, tai klaidingas požiūris ir universiteto psichiatrijos klinika turėtų būti Santariškėse, kaip ir daugelyje užsienio valstybių.
Profesoriaus teigimu, stigma mūsų visuomenėje esanti tokia stipri, jog dažnai žmogaus būklė gali pablogėti ne tiek dėl ligos, kiek būtent dėl stigmatizacijos ir diskriminacijos, kurią sukuria pati visuomenė.
Dar vienas tiesus kelias į stigmatizaciją prof. D.Pūro nuomone, yra šiuo metu Lietuvos psichiatrijoje vyraujantis paternalizmas. Tai toks požiūris, jog pacientas yra nepajėgus už save nuspręsti, todėl sprendimų galios monopolį turi psichiatras. Tokiu būdu pacientai yra ne įgalinami, o nugalinami. Idealiu atveju, psichiatrija turėtų vystytis kita linkme – turėtų būti stengiamasi pacientus įgalinti, išlaisvinti, padėti jiems su jų problemomis išmokti gyventi laisvėje, visuomenėje.
Bet tam yra būtina visuomeninių paslaugų infrastruktūra, o Lietuvoje jos nėra. „Mes jos nesukūrėm ir šiai dienai mes neturim ambicijos,“ – konstatuoja profesorius.
Dar vienas tiesus kelias į stigmatizaciją prof. D.Pūro nuomone, yra šiuo metu Lietuvos psichiatrijoje vyraujantis paternalizmas.
Negalima sergančio žmogaus atskirti nuo visuomenės
Visuomeninių paslaugų trūkumą labai jaučia tie žmonės, kurie pasirįžta savo giminaičių neatiduoti į psichoneurologinius pensionatus. Luko mama sako svajojanti apie namus, kuriuose mažomis grupelėmis kartu gyvena žmonės, turintys psichikos sutrikimų, kuriuos periodiškai aplanko psichikos sveikatos specialistas (tai vadinama “group home“). Moteris girdėjo tokius esant Jungtinėje Karalystėje.
„Dabar viską darau aš – esu ir medikė, ir šeimininkė, ir kas tik nori,“ – dalinasi moteris ir tuoj pat priduria, kad viską padeda ištverti tik motinos širdis.
Vis dėl to, kaip didžiausią pagalbą moteris įvardina dienos centrus, besirūpinančius žmonių, turinčių psichikos sutrikimų užimtumu. Vieno tokio centro, Sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas, Vaidotas Nikžentaitis pasakoja, kad centre organizuojami įvairūs užsiėmimai – dailės, teatro, muzikos, švenčiamos kalendorinės šventės, rengiamos ekskursijos.
Anot V.Nikžentaičio, sėkminga integraciją galime pavadinti sėkminga tuomet, kai visuomenė mato tiesiog žmones, o ne jų diagnozes. Žmones, kurie gyvena visuomenėje, kurie dirba darbus ir kuriuos vertiname kaip ir kitus žmones – pagal jų savybes.
Luko mama papildo, kad tokiems žmonėms itin svarbu būti tarp kitų žmonių, bendrauti. Negalima žmogaus palikti vieno, atskirti nuo kitų. Moteris mano, kad Lukui labai padeda kalbėjimas apie savo problemas, dalinimasis savomis mintimis. Greičiausiai todėl Lukas niekada nepraleidžia psichoterapijos seanso poliklinikoje, visada labai laukia vizito ir noriai ten lankosi. Deja, bet vizito tenka laukti ilgai – šiuo metu Lukui valstybės finansuojamas vos vienas psichoterapijos seansas per mėnesį.
Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2018/2019 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.
