Anot 15min pašnekovo, pastaruoju metu sąmokslo teorijas pastebime dažniau, tačiau tai tikrai nereiškia, kad anksčiau jomis tikinčių būdavo mažiau ar išvis nebūdavo. Šitai egzistavo visada – užtenka prisiminti pasakojimus apie pasaulį užvaldyti siekiančius masonus ar žydus.
„Jeigu į tai pažiūrėsime psichologine prasme, tai sąmokslo teorija yra įsitikinimas, kad kažkokia žmonių grupė susimokė slapta veikti prieš mano grupę arba mane. Galiu lažintis, kad jau akmens amžiuje buvo sąmokslo teorijų“, – sakė A.Kairys ir pateikė paprastą pavyzdį apie urvinius žmones, įsitikinusius, kad jiems kenkia gretimo urvo gyventojai, slapta vagiantys kaulinius įrankius ir juos naudojantys siaubingiems ritualams, prišaukiantiems uraganus.
Psichologas A.Kairys pabrėžė, kad darydami bet kokius plačius apibendrinimus apie ką nors, visada rizikuojame suklysti. Tiek kalbant apie sąmokslo teorijas, tiek ir stereotipus pašnekovas pataria bent retkarčiais stabtelėti ir pabandyti į save pažvelgti iš šono, paklausti, kokie yra įrodymai ir kas juos pateikia.
„Suprantu, – pridūrė, – kad tai sudėtinga, bet tai vienintelis kelias, kaip mes galima kovoti su savo įsitikinimais.“
Įtarumas = išlikimas
Pasak 15min pašnekovo, procesas, kurio metu gimsta sąmokslo teorijos, – visiškai natūralus, tad stebėtis tuo nereikėtų. „Mes visi tą darome, visi esame įtarūs“, – teigė jis ir paaiškino, kad remiantis evoliucine psichologija, gebėjimas pamatyti, kad kažkas rezga prieš tave sąmokslą, yra išgyvenimui būtina savybė. Prisiminkime pirmykštes bendruomenes, kuriose pavieniai individai turėjo žymiai mažesnę tikimybę išlikti, todėl išstūmimas iš grupės galėjo reikšti mirtį.
„Visi sugebame pastebėti atsitiktinius sutapimus ir iš jų daryti spėjimus, kad tai yra kažkas didesnio“, – kalbėjo jis.
A.Kairys paaiškino, kad kai kurių žmonių gyvenime tokie įsitikinimai tampa tapatybės dalimi, priartėja prie asmenybės centro, supratimo, kas aš esu. Kova prieš sąmokslininkus, pastebėjo psichologas, gali tapti gyvenimo tikslu.
Sąmokslo teorijas skatina neteisybės jausmas
„Internetas ir galimybė lengvai jungtis žmonėms, kurie yra vienas nuo kito nutolę, tačiau turi panašias pažiūras, įgalino greitesnę sąmokslo teorijų raidą ir didesnį sutelktumą. Kalbant apie kokią nors egzotinę sąmokslo teoriją, pavyzdžiui, plokščios žemės – rasti panašiai mąstantį žmogų penkių kilometrų atstumu būtų sudėtinga, ypač jeigu gyvenate ne mieste. O internete galite rasti palaikančių draugų bet kurioje pasaulio vietoje“, – 15min sakė psichologas.
Socialinės aplinkybės dažnai skatina sąmokslo teorijų atsiradimą.
Pasak jo, įsitraukimas į sąmokslo teorijų pasaulį gali priklausyti nuo kognityvinių faktorių, gebėjimo kritiškai analizuoti medžiagą, kuris priklauso ne tik nuo genetikos, bet ir yra išmokstamas. Ne ką mažiau svarbūs ir socialiniai veiksmai. Jeigu mano padėtis yra nepalanki, svarstė jis, aš jaučiuosi engiamas, diskriminuojamas ar varžomas, padidėja noras rasti atsakymą į klausimą, kodėl taip yra. O sąmokslo teorijos pasiūlo lengvą ir paprastą sprendimą.
„Svarbu šiuo atveju nenurašyti visko žmogiškiems, individo lygmens faktoriams, – pridūrė, – o galvoti apie tai, kad mūsų socialinės aplinkybės dažnai skatina sąmokslo teorijų atsiradimą.“
Į grėsmes būtina reaguoti, net kai tai natūralu
Gali susidaryti įspūdis, kad tai, kas susiformavo evoliucijos metu, yra visiškai natūralu ir normalu, todėl to nereikia keisti. Vis dėlto, 15min kalbintas A.Kairys paaiškino, kad yra kitaip – ranka į tai, kas kelia grėsmę visuomenei ar individui, nereikėtų numoti.
„Nesvarbu, tai susiformavo evoliuciškai, buvo išmokta ar sukurta, tačiau jeigu šie mechanizmai kelia grėsmę, reikia reaguoti. Tik gal pats reakcijos principas skiriasi. Jeigu tai kažkas, ką išmokome darželyje ar mokykloje, tokiu atveju galima kalbėti apie švietimo sistemos pokyčius. Kai kalbame apie prigimtinius mechanizmus, turėtume galvoti apie sistemų modeliavimą. Pavyzdžiui, kaip sukurti tuos pačius socialinius tinklus, kokius ribojimus įvesti ar ką keisti, kad ta terpė nebūtų palanki nepagrįstiems įsitikinimams plisti“, – teigė A.Kairys ir pateikė pavyzdį. Prieš kelerius metus Indijoje buvo nužudyta žmonių, kai per pokalbių programėlę „WhatsApp“ išplito gandai apie vaikų pagrobėjus, vagis ir lytinius nusikaltėlius. Reaguodama į linčo teismus kompanija ėmėsi veiksmų, įvedė naujų ribojimų, kurie užkirto kelią dezinformacijos plitimui.
Priešpriešą išnaudoja savo naudai
Ar sąmokslo teorijų šalininkai yra linkę į politinę agresiją? Pasak A.Kairio, tikrai ne visada. Vis dėlto, svarbu suprasti, kad kai kalbame apie įtakingus veikėjus, ypač jeigu jie ir yra sąmokslo teorijos centras, kaip „QAnon“ atveju, tai jie gali paskatinti žmones imtis tam tikrų veiksmų.
„Galima visą gyvenimą turėti kokią nors nuomonę, bet taip nieko ir nesiimti, tačiau jeigu įsiveliame į piktavalių ar sau naudos siekiančių politikų veikimą, tai gali sukelti problemų“, – apibendrino pašnekovas.
Pastaruoju metu išryškėjo atskirtis tarp tų, kurie sąmokslo teorijomis tiki, ir tų, kurie netiki. Viešoje erdvėje netrūksta apsižodžiavimų ar net grasinimų. Atrodo, kad einame keliu, kai abi pusės radikalizuojasi, kaip spręsti šią problemą? Atsakymas, anot psichologo A.Kairio, labai paprastas — nesiradikalizuoti. Tai blogiausia, ką galime daryti: „Kovoti su bet kokiu nelogišku įsitikinimu griežta priešinga nuomone nepavyks. Tokiu atveju žmogaus pasijaučia puolamas, ujamas ir dar labiau priešinasi. Nuosaikus, lėtas dialogas nepajuokiant, nesityčiojant, nebandant grubiai sugriauti įsitikinimų — tai vienintelis kelias. Didžioji problema yra ta, kad tiek vienos, tiek ir kitos pusės veikėjai gali turėti savų interesų ir iš visuomenės priešpriešos sau krautis politinį ar kitokį kapitalą. Pavyzdžiui, influenceris gali iš to daryti sau naudą — tiek iš sąmokslo teorijų, tiek iš sąmokslo teorijų griovimo. Tai procesai, kurie ir skatina susipriešinimą bei radikalėjimą.“
Tokia idėja — absoliuti utopija.
Anot jo, tikrai griežtai, net fanatiškai tikinčių sąmokslo teorijomis visuomenėje yra labai mažai. Apie juos spiečiasi būrelis daugmaž tikinčių, o pastaruosius supa dar didesnis tokių, kuriems įdomu, bet jie nėra aklai įsitikinę. Psichologo teigimu, šiuolaikinėje visuomenėje sąmokslo teorijų plitimą stabdo jų pačių gausa — turime konkuruojančių, skirtingai tuos pačius dalykus aiškinančių įsitikinimų.
15min paklaustas, ar įmanoma visuomenė be sąmokslo teorijų, psichologas A.Kairys svarstė, kad tokia idėja – absoliuti utopija. Pasak jo, nepaisant to, galime sukurti visuomenę, kurioje technologinės ir politinės aplinkybės neskatins radikalėjimo ir priešiškų veiksmų. O ką dėl to gali padaryti valstybė? Kaip paaiškino pašnekovas, šiuo metu daugiausia dėmesio reikėtų skirti socialinių tinklų problemoms spręsti.
Žinoma, pridūrė, tai viršija vienos valstybės galimybes, todėl veiksmų vertėtų imtis didesniu – Europos Sąjungos – mastu. Anot A.Kairio, šie sprendimai reikalauja aiškios politinės valios ir mokslu grįsto požiūrio, gebėjimo atskirti šauksmą nuo realaus veiksmo.
