Sertifikuotas Europos psichologas Arūnas Norkus sugeba daugiametę patirtį perteikti keliais sakiniais. Surikiuoja žodžius daug paprasčiau, nei rašoma knygose ir moksliniuose veikaluose.
– Tai kas yra psichika, psichinė sveikata? Kaip ją būtų galima apibrėžti?
– Dauguma žmonių galvoja, kad psichinė sveikata yra jokių ligų nebuvimas. Jei nesergi – reiškia sveikas. Tai dalis tiesos – mažoji dalis. Psichinė sveikata yra subjektyvus vidinės gerovės pojūtis. Būna, kad žmonės iš vidaus gerai jaučiasi net ir prastomis sąlygomis gyvendami. Būna ir atvirkščiai.
Psichinė sveikata – tai gebėjimas įveikti visokias kylančias problemas. Pavyzdžiui, išgyventi netektis. Netekties apibūdinimas gali būti labai platus. Tai ne tik artimo mirtis. Vaikystėje miršta mylimi gyvūnėliai. Draugų netenkame taip pat įvairiais amžiaus tarpsniais. Vaikų psichika prie to labai greitai prisitaiko.
Vienas iš gerų psichikos sveikatos rodiklių – mokėjimas bendrauti
– Tai kurioje vietoje slypi žmogaus psichika – ar mes galime ją fiziškai rasti ir fiziškai gydyti?
– Esu kilnojęs žmogaus smegenis. Niekur psichikos nemačiau ir neradau. Bet ji egzistuoja. Panašiai kaip su Dievu – priklauso nuo požiūrio. Čia galima daryti išvadą, kad psichikos sutrikimus derėtų gydyti ne fiziškai – ne vaistais ar operacijomis. Žinoma, jei sutrinka smegenų cheminė sudėtis, gal kartais prireikia ir to.
– Nuo ko priklauso mūsų psichinė sveikata? Kada mūsų psichika serga?
– Psichinė sveikata priklauso nuo daug ko – auklėjimo, patirties, pasaulėžiūros ir labai smarkiai – nuo socialinių veiksnių. Vienas iš gerų psichikos sveikatos rodiklių – mokėjimas bendrauti ir iš to pajausti malonumą, nebijoti pasakyti, negalvoti, ką kiti pagalvos.
– Ar kalbame tik apie šeimą ir artimiausią aplinką?
– Mūsų savijauta taip pat priklauso ir nuo to, kaip žmogus jaučiasi gyvendamas valstybėje, ar jaučia pagarbą iš valdžios pusės. Pinigai suteikia tam tikrą laisvę – pavyzdžiui, laisvę būti oriam.
Aplinka yra gera, kai aš galiu tenkinti savo poreikius – ne tik pavalgyti, nes ir kalėjime tai gausi. Gali išreikšti savo talentus. Ar žinote, kad visi moka piešti? Labai svarbus poreikis yra pažinti pasaulį.
– Kaip turėtume gyventi, kad mūsų psichika kuo mažiau sirgtų, būtų kuo sveikesnė?
– Žmogus šiame pasaulyje gali būti keturiais būdais. Pirmas būdas – tiesiog būti. Taip būna naujagimiai. Gali taip gyventi senas arba ligotas žmogus, kuris greitai mirs. Antras būdas – daryti, veikti. Tai pradedame labai anksti – kai mokomės vaikščioti, dirbame, kuriame.
Trečias būdas – gyventi turint, turėti. Čia galime suprasti, kad vien turėjimu ilgai laimingi nebūsime. Ketvirtas ir prasmingiausias būdas – „įsipasaulinti“. Dalinti savo talentus pasauliui ir priimti viską iš pasaulio. Pavyzdžiui, džiaugtis geromis emocijomis, kurias kelia tavo kūrinys.
Natūralu, kad susikoncentruoti į kažkurį vieną būdą, tai jau gal nėra labai gerai. Pilnatviška asmenybė viską sėkmingai suderina.
– Kaip palaipsniui susiformuoja psichinis negalavimas?
– Aš to tokio dalyko niekur nemačiau užrašyto, tačiau per ilgametę patirtį sudėliojau paprastai suvokiamą pavyzdį – kaip formuojasi mūsų psichinis negalavimas (ima popieriaus lapą ir piešia sumuštinį).
Tarkime, kad viename žmoguje ir jo aplinkoje pagrindinė dominuojanti emocija yra bejėgiškumas – nieko negali pakeisti, silpnas, labiau negatyvus požiūris į ateitį, pesimizmas. Lyg mažiau gyveni nei kiti. Tai duona, ant kurios dengiami kiti sluoksniai.
Rūkymas, alkoholio vartojimas, rizikingas vairavimas – tai lėtinė savižudybė. Tai – agresija.
Ką daro psichika? Bando šią blogą būseną neutralizuoti kita emocija. Dažniausiai pykčiu. Pyktis šiame sumuštinyje tarsi majonezas. Kaip tai pasireiškia per elgesį? Agresija.
Kurį laiką žmogus iš neapykantos kalnus gali nuversti, tačiau buvimas agresyviu trukdo tenkinti aukštesnius psichologinius poreikius – valdžios, meilės, saviraiškos poreikius. Nuo piktų žmonės traukiasi.
Psichika tuomet uždeda „mėsos“ – liūdesį. Tai lyg ir neutrali emocija, kuri pasireiškia kaip depresija. Dažniausiai, jeigu yra depresija, reikia ieškoti užslėpto pykčio kažkam – tėvui, motinai, skriaudikui, valstybei – maža kam. Kai nelieka pykčio, nelieka depresijos.
Agresija, kuri eina su pykčiu, gali būti nukreipta į išorę – muštynės, konfliktai. Taip pat – į save, savęs žalojimą. Kai kurių akivaizdžių dalykų mes nepastebime. Rūkymas, alkoholio vartojimas, rizikingas vairavimas – tai lėtinė savižudybė.
– Ką tuomet daryti? Kodėl savižudybių ir įvairios agresijos tiek daug?
– Mes tramdome agresiją. Ką daro mūsų valdžia ir visos institucijos? Jie kovoja su greičiu, alkoholiu, baudžia už smurtą. Kitaip tariant – baudžia už pasekmes, nors turėtų didžiausią dėmesį skirti priežastims.
Visi „draudimai“ nukreipti į pasekmes. Jeigu tam žmogui uždrausime save žaloti, ar nuo to sumažės jo bejėgiškumas – viso šio sumuštinio pagrindas? Ne – jis tik didėja.
– Bet jei viskas mumyse taip jautru, derėtų pradėti nedaryti klaidų jau nuo mažumės?
– Kuo skiriasi psichologų vaikai nuo kitų? Jie nuo mažens mokomi psichologinio raštingumo. Kai mažylis zirzia, psichologas tėvas klausia, ar jis yra piktas. Jei taip – kodėl jis yra piktas. Jei verkia – gal jis yra liūdnas? Vaikas nuo mažiausių dienų bando atpažinti savyje esantį jausmą. Pažinti save. O gal jis gali ką nors dabar pakeisti?
Ką dažniausiai daro tradiciniai tėvai? Baudžia už zirzimą. Ir dar manipuliuoja – už paklusimą apdovanoja: pagiria, ką nors duoda. Dar manipuliuoja ir pažada – jei būsi geras, tai gausi kažką.
– Tai atsakymas labai paprastas – reikia vaikus labai mylėti, tuomet jie mylės save, pasitikės savimi, elgsis atsakingai su aplinkiniais?
– Taip – besąlygišką meilę vaikui reikia reikšti be jokių apribojimų. Neseniai mačiau Italijoje besąlygiškas meilės pavyzdį šeimoje. Kokių aštuonerių vaikas privažiavo dviračiu prie mamos. Ši jį bučiavo ir glėbesčiavo keletą minučių. Tik tuomet kartu nuėjo namo. Pagalvotum, jog jie ilgiausiai nesimatė, tačiau vaikas tiesiog pažaidė kieme kaip ir kiekvieną dieną.
– Bet dažnai būna, kad problemos su vaikais prasideda ankstyvo paauglystėje. Ar tuomet tikrai nedera jų sutramdyti ir versti elgtis pagal visuomenės normas?
– Gimstame visi sveiki ir geri, bet vėliau kai kas pasikeičia. Esu matęs rūkantį šešiametį. Paklausiau – kodėl jis taip daro. Sako – paskui bus per vėlu. Akivaizdžiai mūsų, suaugusiųjų, suformuotas vaikas.
Niekada negalima menkinti vaikų. Žinoma, ir kitų žmonių. Vaikas tiesiogiau viską priima. Patyčios mus žlugdo.
Kaip susitvarkyti su paaugliais, juk jie nepaklusnūs? Dažnai sakau – pasirinkite, ar dabar gyventi ramiai, o paskui – didžiulėje frustracijoje.
Gal geriau anksčiau pagyvenkime nemenkoje įtampoje ir nesusipratimuose? Jei dabar pasistengsime dėl jų, neturėsime problemų ateityje. Galima juos laužyti ir menkinti – siekti, kad užaugę būti geri samdomi darbuotojai?
– Minėjote, kad psichikos susvyravimų ir negalavimų vaistais nederėtų gydyti. Ar tam pritartų psichiatrai?
– Mes, psichologai, negalime skirti vaistų, todėl to ir nedarome. Įsivaizduokite – jei žmogaus blogos psichinės būklės priežastis yra kelių artimų žmonių netektis per trumpą laiką. Jam vaistų nereikia. Čia reikia daug verkti ir kalbėti.
Žinote, po netekčių beveik visiems žmonėms skauda širdies plote. Širdis mūsų psichikoje yra meilės organas. Mes jaučiame žaizdą, kurios iš tiesų nėra. Ką daryti? Prisiminti ir išverkti.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
