– Nepaisant specialistų tvirtinimų, kad po sprogimų Japonijos atominėse elektrinėse pasklidusi radiacija Lietuvos nepasieks, apklausose, skaitytojų nuotaikose pastebima baimė ir nerimas. Jeigu klausčiau tiesiai šviesiai – ar nerimaujate ir jūs?
– Negaliu pasakyti, kad nerimauju, nes pasitikiu tuo, ką sako specialistai. Be to, didžiulis atstumas, skiriantis Lietuvą ir Japoniją – esame beveik už 8000 kilometrų, todėl rimto pagrindo nerimauti nėra. Tačiau apskritai žmonių nerimą galima paaiškinti ir jis labiau susijęs ne su tuo, kas atsitiko Japonijoje, o su baime, kad kažkas gali atsitikti ir Lietuvoje. Nes čia planuojama statyti naują atominę elektrinę, tą patį ruošiasi daryti ir Baltarusija.
Tačiau nerimo bent jau dėl planuojamų statyti naujų atominių elektrinių turėtų sumažėti, nes įvykiai Japonijoje paskatino viso pasaulio diskusijas apie tokių elektrinių saugumą – dabar jau visiems aišku, kad, netgi labai rūpinantis elektrinių veikla ir jų saugumu, problemų gali iškilti, todėl būtina galvoti, kaip jų išvengti.
– Kaip jūs sakote, Lietuvai jokio konkretaus pavojaus dėl padėties Japonijoje nėra. Ar nerimauti mus skatina tiesiog abstraktaus pavojaus buvimas, įsivaizdavimas, kad „kažkas“ gali atsitikti?
– Nerimas yra nepagrįsta baimė. Žmogus kartais bijo, bet nežino ko. Tačiau kalbant apie konkretų, o ne abstraktų pavojų, žmogus turi įgimtą psichologinį mechanizmą reaguoti į staigius, jam neįprastus pokyčius, kurie gali paveikti jo sveikatą, saugumą.
Per televiziją matėme, kaip panikos apimti Japonijos žmonės bėgo, blaškėsi. Tai yra įprasta reakcija, kai kyla grėsmė tavo gyvybei. Tik nedaugelis mūsų geba atsispirti panikai ir veikti organizuotai. Visi kiti masinės panikos esame paveikiami ir prisidedame prie jos netgi tada, kai patys jokio pavojaus nejaučiame. Galų gale, yra asmenų, turinčių labai didelį polinkį panikai – jie nenustygsta vietoje, ima raginti visus bėgti, slėptis, tačiau didžioji mūsų dalis tam atsispiriame, nes nerimas, kuris ir sukelia paniką, mumyse nėra taip stipriai išreikštas.
Per televiziją matėme, kaip panikos apimti Japonijos žmonės bėgo, blaškėsi. Tai yra įprasta reakcija, kai kyla grėsmė tavo gyvybei.Kita vertus, prisiminkime neseną atvejį su cukrumi. Kažkas pasakė, kad jis labai brangs. Dalis žmonių puolė į parduotuves, pirko, nešė namo, nors ir suvokė, kad visam gyvenimui jo neprisipirks, žinojo, kad gyventi galima vartojant mažiau cukraus ar apskritai jo nevartojant.
– Kalbant apie įvykius Japonijoje ir nerimo priežastis, jos turbūt tiesiogiai susijusios su žmonių turima informacija. Kodėl esame linkę galvoti, kad valdžia nuo mūsų slepia „tikrąją tiesą“, nepasako kažko iki galo?
– Turbūt visos valdžios taip elgiasi. Ne išimtis ir Japonija. Jeigu yra atskleidžiami visi turimi faktai, žmonės valdžią gali imti kaltinti, o ji, kaip žinome, visada nori atrodyti šiek tiek geresnė nei yra iš tiesų.
Šiuo konkrečiu atveju, valdžia galbūt nenori dramatizuoti situacijos, kuri dar neaiški, kalbėti apie maksimalų žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų skaičių, nes tuomet iš piliečių išgirs kaltinimų, jog tokiems įvykiams nebuvo ruošiamasi, žmonės nebuvo tinkamai įspėti apie galimą drebėjimo ir cunamio pavojų, radiacijos lygį ar pan. Kadangi šiek tiek slėpimo arba nepasakymo iki galo yra, o žmonės žino, jog taip būna, jie visa tai dar labiau sureikšmina, sakydami, kad valdžia apskritai slepia informaciją ir mes nežinome nieko.
– Bet ar jūs pateisintumėte valdžios sprendimą situaciją nušviesti kiek šviesesnėmis spalvomis, taip mėginant užkirsti kelią visuomenės panikai?
– Tokiais atvejais, kai pavojaus žmogaus sveikatai ar gyvybei nėra, visuomenei informaciją reikia suteikti pamažu. Žinoma, mes norime žinoti viską, nes tada lengviau priimti sprendimus, galvoti, kokia išeitis geriausia. Kalbėjimas prielaidomis ar nepatvirtintų, netikslių žinių skelbimas gali sukelti didžiulę paniką. O juk mes, kaip ir gyvūnai, turime bandos jausmą. Jei vienas supanikavo, tuoj pat supanikuos ir kitas. Nesvarbu, ar zebrų, ar beždžionių kaimenė – užtenka, kad vienas išsigąstų, pradėtų blaškytis, bėgti, tą patį darytų ir kiti. Visa tai esame paveldėję iš gyvūnų. Tačiau turėčiau pasakyti ir tai, kad panika atlieka ir teigiamą funkciją – ji organizuoja, mobilizuoja, verčia nepaisyti nei skausmo, nei kitų aplinkybių, o galvoti tik apie išsigelbėjimą.
Stebint įvykius Japonijoje, ypač pirmąsias nelaimės valandas, atrodė, kad ir žmonės, ir valdžia veikė sutelktai. Nesusidarė įspūdis, kad žmonėms trūksta informacijos apie tai, kas vyksta. Tikrai nebuvo taip, kaip sovietmečiu, kai jokios informacijos nebūdavo ir galėjai pasikliauti tik tuo, ką matai pats, kai valdžia darydavo savo, o žmonės savo.
– Kai kalbate apie sovietmetį, omenyje, matyt, turite ir Černobylio katastrofą?
– Taip. Prisimenu, kad tą dieną išvažiavome su šeima į sodą, darbavomės išsirengę. Niekas nieko nežinojo. Nerimas, kuris dabar jaučiamas Lietuvoje, labai susijęs su šia avarija, nes žinome jos padarinius, žinome, kiek žmonių nukentėjo ir kokios pasekmės jaučiamos iki šiol.
Be to, ir patys turėjome atominę elektrinę, kaip jau minėjau, dabar ruošiamės statyti naują, šalia mūsų sienos atominę planuoja statyti ir Baltarusija. Visa tai nerimą, kurį paskatino įvykiai Japonijoje, mūsų šalyje tik padidina.
