– Kaip Jūs žvelgiate į Kuršėnų Daugėlių pagrindinėje mokykloje nufilmuotą situaciją? Ar iš jos galima spręsti, kas elgėsi netinkamai?
– Filmuotoje medžiagoje aiškiai matomas konfliktas. Paprastai jis kyla dėl labai paprastos priežasties – skirtingų interesų susidūrimo. Ir kiekviena pusė, kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti, visada įneša savo indėlį – lygiai pusę – į tą susidūrimą. O po interesais visada slypi latentiniai psichologiniai poreikiai, kuriuos patenkinti siekia konfliktuojančios šalys.
Kiekviena pusė, kad ir kaip nemalonu būtų tai pripažinti, visada įneša savo indėlį – lygiai pusę – į tą susidūrimą.
Peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą, galima bandyti nuspėti, ko siekia, kokius poreikius bando patenkinti kiekviena pusė. Mokytojos pozicijoje pirmas dalykas, kas krinta į akį – siekis įvesti pamokoje tvarką, priversti paklusti, laikytis drausmės, taigi – pripažinimo, teisingumo, valdžios, galios psichologiniai poreikiai. Jie realizuojami pakeltu balsu, aiškiai išsakomais reikalavimais, nurodymais.
Mokinės pozicijoje, atsižvelgiant į jos amžių (vidurinioji paauglystė), vyrauja dėmesio, pripažinimo, reikšmingumo, subjektyviai suvokto teisingumo, galios poreikiai. Jie realizuojami atviru nepaklusimu, drastiškais veiksmais, iššaukiančiu elgesiu, nesivaldymu, galiausiai – agresija. Taigi, abi pusės bando realizuoti panašius psichologinius poreikius labai panašiais veiksmais.
– Ar kuri nors pusė elgiasi neteisingai?
– Nei taip, nei ne – kiekviena iš susidūrusių pusių elgiasi taip, kaip moka ir gali toje konkrečioje situacijoje. Tai reiškia – savo asmeninės kompetencijos ribose.
– Ar dažnas atvejis, kai mokytojai sulaukia moksleivių smurto? Kodėl taip atsitinka? Ar iš tiesų vaikai šiais laikais piktnaudžiauja savo teisėmis ir mano, kad viskas galima?
– Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse, nėra vedama specialios statistikos apie moksleivių smurtą mokykloje. Bent aš tokios nežinau ir negalėčiau pasakyti, ar smurtinė situacija per pamoką yra paplitęs reiškinys.
Kaip mokiniai elgsis per pamokas, dažnu atveju priklauso nuo mokytojo elgesio ir kompetencijos (išskyrus labai retus atvejus, liečiančius specialiųjų poreikių turinčius vaikus). Jeigu mokytojas turi pakankamai žinių ir įgūdžių ir, svarbiausia, geba peržengti per save, t. y., atsisakyti savo poreikių momentinio tenkinimo, bet išlikti profesionaliu, didesnių problemų jam neturėtų kilti.
Vaikai nepiktnaudžiauja niekuo, net savo teisėmis, jeigu jiems nesudaromos tam palankios sąlygos.
Lietuvoje, kaip ir kitose ES valstybėse, nėra vedama specialios statistikos apie moksleivių smurtą mokykloje.
Lietuvoje yra daugybė puikių mokytojų, aš pats asmeniškai irgi tokių nemažai pažįstu, kurie geba išspręsti net pačias sunkiausias iškylančias problemas, tame tarpe labai panašias į tą, kuri nufilmuota Daugėlių mokykloje. Pedagogikos studijose yra mokoma tokių dalykų, ir tik mokytojo pasirinkimo reikalas, kaip jis veiks konkrečioje situacijoje.
– Internautai netruko pasmerkti mokytoją pastūmusią mergaitę. Jei mergaitė neturėtų sveikatos sutrikimų, ar jie būtų teisūs?
– Visada norisi smerkti – juk tada pats sau (tikiesi, kad ir kitiems) atrodai geresnis. Tarsi pakyli svarstyklėse aukščiau, palikdamas tą pasmerktąjį žemai po savimi. Daug sunkiau yra pabandyti suprasti ir padėti. Ar nors vienas smerkiantysis pagalvojo, kaip jaučiasi ta mergina, ką išgyvena, kaip vertina save? Kas ją privedė iki to, kad ryžosi drastiškam veikimui? O kaip jaučiasi mokytoja? Ar ji miegojo praėjusią naktį? Ar labai verkė vakar vakare? O kaip jaučiasi jos artimieji?
Dabartinėje lietuvių kultūroje smerkimas labai paplitęs reiškinys. Iš dalies jis plinta dėl prastos visuomenės psichologinės sveikatos. Bet jeigu galime suprasti – pabandykim suprasti. Jeigu galim ir mokam padėti – pabandykim padėti. Jeigu ne – nesikiškim ir pirmiausia paklauskim patys savęs: o kas sąlygojo būtent tokią mano reakciją?
– Vaikai kalba, kad mokytoja ir pati smurtaudavo, tyčiodavosi iš moksleivių. Mokytoja sako, kad tokios kalbos – gynybinė reakcija. Ar vaikai gali griebtis tokios taktikos, ar jiems būdinga tokiose situacijose meluoti?
Jeigu galime suprasti – pabandykim suprasti. Jeigu galim ir mokam padėti – pabandykim padėti. Jeigu ne – nesikiškim.
– Manau, kad ir vienos, ir kitos pusės teiginiai – seniai prasidėjusio ir dar nepasibaigusio konflikto padariniai. Jis nėra išspręstas, nes nė viena iš pusių nėra patenkinusi savo poreikių. Todėl kova, tegul ir aprimusi, tęsiasi. Tokiai kovai būdingas talkininkų, antraeilių konflikto dalyvių, pritraukimas. Būtent tai atspindi mokinių kalbos, nes jie – vienos iš konfliktuojančių pusių talkininkai, tiesiogiai ar netiesiogiai įsitraukę į konfliktą. Būtent tai atsispindi ir mokytojos kalbėjime, nes ji nėra užbaigusi savo konflikto pusės. O užbaigs, kai suvoks, ko ji iš tikrųjų nori, ko iš tikrųjų nori mokiniai, ir sugebės rasti būdų abiejų pusių norus realistiškai įgyvendinti.
– Kaip mokytojams reikėtų reaguoti, kai mokiniai ima tyčiotis, pravardžiuotis, siautėti, kelti kojas ant stalo? Ką patartumėte?
– Atsakyti galima parašant knygą arba labai trumpai. Pabandysiu trumpai: taip, kaip juos mokė universitete. Jei primiršo, visada galima kreiptis patarimo į specialųjį pedagogą ar kolegą, kuris lengviau sprendžia panašias problemas. Aš visada sakiau ir sakysiu: tam tu ir esi mokytojas, kad mokėtum ugdyti (ne išdėstyti dalyką) visus klasėje esančius vaikus, mokėtum valdyti klasės dinamiką ir ekscesus. Jei neišeina – visada pravers humoras, nukreiptas tiek į save, tiek į aplinkinius.
– Kas yra hiperkinezinis sutrikimas ir kokie šio sutrikimo požymiai?
– Hiperkinezinis sutrikimas yra ne liga, o sutrikimas. Taigi, vaikas nėra ligonis ar neįgalus, net neturėtume apie tai kalbėti. Remiantis pasauliniais tyrimais, šis sutrikimas būdingas nuo 3 iki 6 proc. visų vaikų. Pasireiškia trim pagrindiniais simptomais – hiperaktyvumu, vidinių impulsų ir potraukių nevaldymu ir dėmesio sutelkimo sunkumais.
Tai reiškia, kad vaikas nemoka valdyti išgyvenamos vidinės įtampos, streso, kylančių emocijų, jis yra chaotiškas, stokojantis kryptingumo, gali elgtis impulsyviai, neatsakingai, yra labai judrus, jam sunkiau mokytis, nes negali susikaupti, aplinkoje, ypač susijaudinęs, gali blaškytis, tapti agresyviu.
Paprastai labai sunkiai reaguoja į aplinkinių pastabas. Kaip rodo mano patirtis, „prisidirbęs“ paprastai vėliau dėl to gailisi ir laiko save blogu.
– Ar sutrikimų turintys vaikai mokykloje turėtų būti lydimi pagalbininkų/psichologų? Kiekvieno mokytojo bendrauti su sutrikimų turinčiais vaikais turbūt neparuošime...
– Kiekvieno mokytojo neparuošime, bet prie kiekvieno „sunkaus“ vaiko norėtume pastatyti po psichologą? Kontroversiška mintis.
Edukologijos studijose yra mokoma, kaip dirbti, bendrauti ir mokyti specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčius vaikus. Mokyklose yra specialieji pedagogai, kurie tokių žinių turi dar daugiau, jie ir rengiami tam, kad padėtų kitiems pedagogams spręsti su tokiais mokiniais kylančias problemas. Jeigu dar negana – yra rajonų ir miestų pedagoginės psichologinės tarnybos, kuriose dirba specialistai, turintys (arba privalantys turėti) dar daugiau specialiųjų žinių. Taigi, yra kur kreiptis, yra iš ko pasimokyti, yra su kuo pasitarti.
Tarsi sprendimas yra. Tačiau ne visada viskas taip paprasta. Kartais tikrai praverstų mokytojo padėjėjas – ypač tais atvejais, kai klasėje yra keletas specialiųjų poreikių turinčių mokinių. Pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai impulsyvus vaikas turėtų būti trumpam izoliuotas nuo klasės nusiraminimui.
Mokytojas negali palikti klasėje mokinių vienų, negali paleisti vieno ir įsiaudrinusio vaiko – tai ką jam tada daryti? Deja, padėjėjų klausimas yra labiau finansinis, negu pedagoginis – mokyklos neturi tokiems darbuotojams lėšų, jos ir taip kovoja už išgyvenimą. Kiekviena taip, kaip moka.
