– Galvojimas, kad gali žūti, mirti ne „kada nors“, kaip kad visi suprantame ir žinome, o „dabar“. Jūsų supratimu, ar degusio kelto keleiviai juto tą „dabar“? Kaip apskritai jaučiasi žmogus, atsidūręs mirtino pavojaus akivaizdoje?
– Kiekvienam mūsų yra įgimtas savisaugos instinktas, todėl žmogus, atsidūręs gyvybei grėsmingoje situacijoje, bando apsisaugoti. Tokiose situacijose kyla didelis nerimas, vidinė įtampa, ypač jei žmogus suvokia, kad situacijos kontroliuoti negali, kad jo likimas priklauso ne tik nuo jo veiksmų. Tačiau psichologai, analizuodami įvykius, kurių metu kyla grėsmė žmogaus gyvybei, pastebi, kad žmonės elgiasi gana racionaliai ir mėgina pasitraukti iš erdvės, kuri jiems atrodo grėsminga, apsisaugoti nuo mirtino pavojaus.
– Tokiose situacijoje žmogus galvoja tik apie save? Ar vis dėlto nepamiršta ir kito, esančio šalia?
– Tai priklauso nuo žmogaus patirties, jo emocinės būklės, brandos. Apibendrinti labai sunku, tačiau neretai žmogus gelbėjasi ne tik pats, bet pagalvoja ir apie kitą, atsidūrusį tokioje pačioje situacijoje.
– Minėjote, kad pavojaus akivaizdoje žmogus mėgina pasitraukti iš nesaugios erdvės. Tačiau, jeigu kalbame apie keltą, iš jo pasitraukti gali tik į atvirą jūrą ir tada tikėtis sulaukti pagalbos. Kaip kinta žmogaus būsena, kai jis suvokia, kad pats neišsigelbės, kad jį gali išgelbėti tik kas nors kitas?
– Galima lyginti su teroro aktais metro, kur erdvė taip pat uždara, tačiau žmonės neturi kitos išeities, kaip tik trauktis į saugesnę erdvę, ieškoti vietos, kurioje įmanoma būti saugiau ir sulaukti pagalbos. Kai žmogus supranta, kad kilo grėsmė gyvybei, jam gali kilti ir nerimo, ir šoko, ir nerealybės jausmas. Žmogui gali būti sunku suprasti, kad „tai man vyksta“. Be to, jeigu pavojingoje situacijoje jis atsidūrė su artimaisiais, vaikais, neišvengiamai pradeda galvoti ir apie juos. Arba apie tuos, kurie liko namuose, kurie laukia sugrįžtant.
Psichologus domina ne tik tai, kaip žmogus jaučiasi ir elgiasi pavojaus akivaizdoje, bet ir tai, kokį psichologinį poveikį tokie sukrėtimai gali turėti. Dalis žmonių, išgyvenusių bejėgiškumo jausmą, neviltį ar baimę, vėliau susiduria ir su ilgalaikėmis psichologinėmis problemomis.
– Kaip jos pasireiškia?
– Pirmiausia, žmogų kamuoja nuolatiniai įkyrūs prisiminimai apie tai, kas įvyko. Tokie prisiminimai, galvojimas, „kas su manimi įvyko“, persikelia ir į sapnus. Žmogui ima atrodyti, kad tai kartojasi, kažkokios detalės, užuominos vėl verčia viską prisiminti. Pavyzdžiui, žmogus užuodžia dūmų kvapą ir mintimis sugrįžta į situaciją, kurioje jis buvo atsidūręs.
Žmogus supranta, kad jo gyvenimas nėra begalinis. Todėl dalis žmonių, išgyvenusių nelaimę ar kitokį didelį sukrėtimą, ima labiau galvoti apie savo galimybių išnaudojimą, apie artimesnius santykius su brangiais žmonėmis.Kitas dažnas padarinys – vengimas. Vengimas ne tik atsidurti panašioje erdvėje, kuri jam asocijuojasi su patirtais išgyvenimais, bet ir vengimas, pavyzdžiui, žiūrėti televizijos laidas apie nelaimę arba apie tai kalbėti, noras atsiriboti nuo visko ir visų. Trečia tokių požymių grupė – žmogus jaučia padidėjusią įtampą, tampa jautresnis, dirglesnis. Jeigu tokie požymiai yra, psichologai jau kalba apie potrauminį stresą.
Tačiau, kita vertus, labai normalu, kad žmogus po patirtos nelaimės, kurios metu jo gyvybei grėsė pavojus, taip jaučiasi. Tai yra normalu, tai gali tęstis savaitę ar mėnesį. Bet kai kuriems asmenims reakcijos gali užsitęsti ir jiems patiems gali būti sunku su tuo susitvarkyti, gali prireikti specialisto pagalbos. Tačiau daugeliu atveju po tokių sukrėtimų geriausiai padeda šeimos nariai, artimieji. Aplinkiniams svarbiausia nevengti apie tai kalbėtis, tačiau nebūti įkyriems, per daug nesmalsauti, nes išgyvenusieji katastrofą gali būti labai jautrūs ir pažeidžiami.
– Vieniem žmonėms tokie padariniai arba galvojimas apie juos pasireiškia, o kitiems, bent jau iš pirmo žvilgsnio, – ne. Pavyzdžiui, vienas keltu plaukęs jaunuolis sako nežinantis, kada išdrįs dar kartą keliauti, o kitas numoja ranka, teigdamas, jog ir toliau lips į keltą.
– Tyrimai rodo, kad apie 10–20 proc. žmonių yra jautresni, jiems sunkiau susitvarkyti su savo išgyvenimais, sukrečiantys patyrimai jiems gali turėti ilgalaikių padarinių. Didelė dalis žmonių su katastrofų emocinėmis pasekmėmis susitvarko. Ir ne tik susitvarko, bet tokie išgyvenimai gali atnešti pozityvių pokyčių: žmonės pradeda labiau branginti gyvenimą, santykius su artimaisiais ir t. t. Sukrečiantys potyriai gali pakeisti žmogaus požiūrį į pasaulį, nes kai kuriems mūsų atrodo, kad jis labai saugus ir pavojai gresia ne konkrečiai man, o kažkam kitam.
– Keli kelto keleiviai ištarė frazę – „jaučiuosi lyg antrą kartą gimęs“. Kas į ją sutelpa? Kaip keičiasi „antrą kartą gimusio“ žmogaus savivoka, savo baigtinumo suvokimas, santykis su pasaliu?
– Kaip ir minėjau, žmogus supranta, kad jo gyvenimas nėra begalinis. Todėl dalis žmonių, išgyvenusių nelaimę ar kitokį didelį sukrėtimą, ima labiau galvoti apie savo galimybių išnaudojimą, apie artimesnius santykius su brangiais žmonėmis. Dalis žmonių imasi darbų, veiklų, kurias vis atidėliojo, nukeldavo ateičiai. Žmogus labiau suvokia, kad jo laikas šiame pasaulyje yra ribotas, apibrėžtas.
– Ar jums pačiam yra tekę atsidurti situacijoje, po kurios įvertinote to laiko ribotumą? Išgyventi įvykį, po kurio savęs ir pasaulio supratimas pasikeitė?
– Mūsų atliktas tyrimas rodo, kad apie 60 proc. jaunų Lietuvos gyventojų per savo gyvenimą patyrė įvairių trauminių įvykių, kurių metu kilo grėsmė žmogaus gyvybei. Tarp šių procentų papuolu ir aš. Todėl, kaip ir bet kuris kitas žmogus, galvojau apie tai, kas įvyko ir ką po tokio įvykio turėčiau keisti.
