Apie jau daug metų nemažėjančius lietuvių savižudybių rodiklius, priežastis ir galimus sprendimus – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su aktoriumi A.Sakalausku, „Jaunimo linijos“ vadovu Pauliumi Skruibiu ir psichologe, Vilniaus universiteto profesore Danute Gailiene.
– Antradienį Katedros aikštėje vyko akcija, skirta atkreipti dėmesį į skaudžią šalyje savižudybių problemą. Minutei ant aikštės grindinio sugulė beveik 1000 žmonių – tiek, kiek kasmet lietuvių pasitraukia iš gyvenimo. Pone Arūnai, kodėl jūs apskritai surengėte tokią akciją?
– Todėl, kad man atrodo, jog ši situacija jau pasiekė kritinę ribą. Iš gyvenimo jau pasitraukė aštuoni mano asmeniškai pažįstami žmonės: keli kolegos, keli labai artimi draugai. Man atrodo, tai yra per daug, ir aš negaliu paaiškinti šio dalyko.
Ryškiausias savižudybių rodiklio kritimas Baltijos šalyse buvo tuomet, kai prasidėjo Sąjūdis, pertvarka. Tie žemi rodikliai laikėsi kelerius metus. Ir tie sumažėję rodikliai po įstojimo į ES dar kartą rodo, kad savižudybių skaičius priklauso nuo bendros atmosferos visuomenėje.
– Skaičiai taip pat nieko gero nesako: 2000-aisiais šimtui tūkstančių gyventojų teko 46 savižudžiai. Vėliau kasmet tas skaičius mažėjo. Dramatiškas sumažėjimas pastebimas 2005–2006 m. Tuomet, kaip pamename, daug gerų naujienų Lietuvoje: įstojome į ES, ekonomika kilo. Tačiau toliau, jau dešimt metų, yra lygiai tas pats. Profesore, kuo jūs aiškinate tai, kad jau dešimt metų situacija iš esmės nesikeičia?
– Kaip ji gali keistis, jeigu mes nieko nedarom? Kai savižudybių paplitimas pasiekia tokį mastą kaip pas mus, tai vien gyvenimiškom aplinkybėm to nepakeisi – jau turi būti valstybinis susirūpinimas, tikslingos, apgalvotos priemonės.
– Tokių priemonių jūs dar nematote?
– Ne, tikrai ne. Lietuvoje dar nėra buvę tokio valstybinio plano, kuris būtų sistemingai vykdomas. Matot, sakau, kad nieko nedarom, bet nieko nedarymas taip pat atlieka savo darbą – žmonės mato tą bejėgystę, mato, kad vis dar traukiamasi iš gyvenimo, kai sunku. Mane be galo džiugina tokios akcijos, kaip antradienį vykusi Katedros aikštėje. Manau, tai yra tam tikras posūkis, kuris mums neša žinią, kad visuomenė nebenori tylėti, nebenori šitos bejėgystės, kuri truko labai daug metų ir kuri, kaip sakau, labai prisideda prie savižudybių plitimo. Gal žmonės pagaliau pradės sakyti, kad nebenori šitaip gyventi, nebenori šitaip žūti. Tai būtų irgi labai svarbu.
– Kiti taip pat svarbūs skaičiai – tai valstybės skiriami pinigai. Švietimo ir mokslo ministerija savižudybių prevencijos programoms šiemet skyrė 183 tūkst. eurų. Tai yra Valstybės biudžeto ir ES paramos lėšos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apmoka gyventojų skambučius į psichologinė pagalbą. Tam iš valstybės biudžeto skiria 262 tūkst. eurų. Sveikatos apsaugos ministerijos biudžete psichikos sveikatos priežiūrai apskritai skirta 50 mln. eurų, bet tikslingai vien savižudybių prevencijai – tik 115 tūkst. eurų. Iš tų lėšų, kaip suprantu, buvo įkurtas naujas savižudybių prevencijos skyrius prie Psichinės sveikatos centro. Pone Skruibi, jūs antradienį sustabdėte savo dalyvavimą Sveikatos apsaugos ministerijos darbo grupėje dėl savižudybių prevencijos. Kodėl?
– Netikiu ta sistema. Tai yra antras kartas, kai aš dalyvauju tokioje darbo grupėje. Šioje darbo grupėje dalyvauju nuo sausio mėnesio ir iš arti mačiau, kaip vyksta darbas. Mes iš tikrųjų teikėm konkrečius siūlymus tiek psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimui, tiek savižudybių prevencijai, tačiau konstruktyvios diskusijos apie tuos pasiūlymus, deja, nebuvo.
