Tokią situaciją galėtų gerokai pakeisti oficiali partnerystė, kurią Lietuvoje dar tik rengiamasi apibrėžti įstatymu, kuris, tiesa, net valdančiojoje koalicijoje kelia nemažai ginčų, mat nesutariama, ar jį taikyti ir tos pačios lyties poroms.
Heteroseksualiems žmonėms partnerystės sudarymas būtų dar viena pasirinkimo galimybė, o homoseksualiems – vienintelė galimybė įteisinti santykius, teigia socialinių mokslų daktarė, psichologė Juliana Lozovska.
„Tai suteiktų visai kitą svorį ir prasmę partnerystei. Tai būtų ne pasirinkimų įvairovė, o žmogiško orumo ir teisių į šeimą apsauga“, – tvirtina ji.
Dr. J.Lozovska yra viena iš daugiau nei 100 psichologų ir psichoterapeutų, kurie neseniai paragino įteisinti tos pačios lyties partnerystę.
Jie atviru laišku kreipėsi į valstybės vadovus ir Seimo narius, teigdami, kad toks žingsnis pagerintų LGBT+ bendruomenės psichikos sveikatą bei visos visuomenės saugumą.
Laiške visuomenė paraginta reaguoti į labiausiai pažeidžiamų grupių patiriamą diskriminaciją ir imtis aktyvių priemonių, kurios gerintų LGBT+ asmenų psichikos sveikatą.
Anot specialistų, neigiamos nuostatos, diskriminacija ir priekabiavimas didina psichikos sveikatos problemų paplitimą LGBT+ bendruomenėje.
Tokios problemos ypač ryškios visuomenėse, kuriose aukšti homofobijos ir netolerancijos rodikliai.
Įvairių pasaulio valstybių patirtis rodo, kad tos pačios lyties partnerystės įteisinimas ir teisių apsauga tam yra svarbi.
Šalyse, leidžiančiose tuoktis ar sudaryti partnerystę tos pačios lyties poroms, situacija stipriai pagerėja. Pavyzdžiui, įteisinus vienalytes santuokas Danijoje ir Švedijoje, savižudybių tarp homoseksualių vyrų ir moterų sumažėjo beveik perpus.
Paramą tos pačios lyties partnerystėms ir santuokoms anksčiau yra išsakiusios Amerikos psichologų asociacija, Amerikos psichiatrų asociacija, Australijos psichologų sąjunga, Britanijos psichologų sąjunga ir kt.
Dr. J.Lozovska portalui 15min pasakoja, su kokiomis psichologinėmis ir teisinėmis problemomis susiduria homoseksualūs asmenys, kurie visiškai formaliai žiūrint yra to paties buto gyventojai, kaip jų būseną ir statusą visuomenėje keičia valstybės pripažįstama partnerystė ir kaip tuomet pasikeičia pati visuomenė.
– Kuo partnerystės formalizavimas, įteisinimas susijęs su žmonių psichologine būsena?
– Apie tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimą partnerystės ar santuokos forma, sąsajas su psichologine būsena galima kalbėti iš kelių perspektyvų.
Viena vertus, partnerystės ar santuokos sudarymas turi tiesioginių ekonominių, socialinių, teisinių pasekmių tiek tos pačios, tiek skirtingos lyties partneriams ar sutuoktiniams.
Homoseksualių asmenų, gyvenančių santuokoje, santykiai pasižymi didesniu stabilumu, didesniais finansiniais ištekliais, geresniais sveikatos rodikliais.
Šeimos statusą įgijusi pora kartu įgyja daugybę teisių, numatytų Lietuvos įstatymuose. Šeima arba šeimos nariai yra žodžiai, paminėti net 200 Lietuvos įstatymų.
Pavyzdžiui, sutuoktiniai įgyja teisę paveldėti be testamento, teisę būti išlaikomam (-ai) sutuoktinio / partnerio ligos atveju ir pan. Šios teisės ir pareigos partnerystę ar santuoką sudariusiems asmenims suteikia psichologinio saugumo, nuspėjamumo, aiškumo ligų, skyrybų, krizių atveju.
Tyrimai rodo, kad homoseksualių asmenų, gyvenančių santuokoje, santykiai pasižymi didesniu stabilumu, didesniais finansiniais ištekliais, geresniais sveikatos rodikliais nei porų, gyvenančių teisiškai nepripažintuose santykiuose.
Panašias tendencijas galima stebėti ir tarp heteroseksualių žmonių: heteroseksualūs asmenys, gyvenantys santuokoje, pasižymi geresne psichikos sveikata nei nesusituokę.
Partnerystė, suteikianti šeimos statusą, turi tų pačių privalumų kaip santuoka.
Kita vertus, egzistuoja ir netiesioginis ryšys tarp tos pačios lyties santykių įteisinimo bei LGBT+ žmonių psichikos sveikatos.
Lygias galimybes įtvirtinantys įstatymai skatina didesnį LGBT+ žmonių socialinį priėmimą ir pripažinimą visuomenėje, žymi socialinio statuso pokytį.
Valstybėje galiojantys įstatymai, įtvirtinantys lygybę, siunčia aiškią žinutę visuomenei: tos pačios lyties asmenų santykiai yra vertingi, vertintini ir švęstini, kaip ir heteroseksualūs santykiai.
Išorinis santykių pripažinimas ir priėmimas mažina pačių LGBT+ asmenų baimę ir nesaugumą, įgalina gyventi atviresnį gyvenimą. Tai neišvengiamai daro poveikį asmens gerovei ir mažina su seksualine orientacija ar lytine tapatybe susijusią stigmą.
– Žmonės gali palaikyti bet kokius artimus santykius: būti pora, kartu gyventi, vesti bendrą ūkį ir auginti vaikus nesusituokę. Norintieji formalizuoti savo santykius net be minėtų sąlygų gali susituokti (Lietuvoje kol kas – tik heteroseksualios poros). Kam, žiūrint iš psichologinės pusės, to reikia?
Kiek svarbus tas tarpinis žingsnis – partnerystė? Ar jis skirtas vien žmonėms, kurie lyg ir norėtų tuoktis, bet bijo, nori „pasirepetuoti“, o, kita vertus, nori turėti „avarinį išėjimą“ – skyrybos teisiškai būtų sudėtingesnis procesas.
– Apibrėždami partnerystės prasmę ar paskirtį, turime atsižvelgti į tai, apie kokios orientacijos žmones ir poras kalbame.
Heteroseksualiems žmonėms partnerystės sudarymas būtų tik dar viena pasirinkimo galimybė.
Galbūt vieni šią galimybę rinktųsi norėdami pabėgti, kaip sakote, nuo rimtesnio įsipareigojimo, antri – norėdami išbandyti bendrą gyvenimą šeimoje, treti sudarytų partnerystę, maištaudami prieš patriarchalinę istoriją turintį santuokos institutą. Palikime erdvės ir kitokiems partnerystės pasirinkimo motyvams.
Žvelgiant iš tos pačios lyties porų perspektyvos, partnerystės sudarymas būtų vienintelė galimybė įteisinti santykius ir tai suteiktų visai kitą svorį bei prasmę partnerystei. Tai būtų ne pasirinkimų įvairovė, o žmogiško orumo ir teisių į šeimą apsauga.
Mano manymu, galimybė sudaryti partnerystes šiuo metu būtų svarbus tarpinis žingsnis siekiant lygybės įtvirtinimo Lietuvoje. Turime nemažai pavyzdžių, kur ir kaip toliau galime eiti. Ilgainiui partnerystę galėtų pakeisti lyčiai neutralios santuokos institutas, kaip yra Švedijoje, kur šiuo metu gyvenu.
– Ragindami įteisinti partnerystę, psichologai ir psichoterapeutai kalba apie žmonių saugumą. Bet oficialios partnerystės kritikai gali atsakyti, kad yra priešingai: saugumą suteikia santuoka, o partnerystė yra gerokai „palaidesnis“ reikalas, kurį lengviau nutraukti, be to, partneriai kažin ar įvairiose situacijose būtų traktuojami kaip šeima. Tai kur čia saugumas?
– Santuoka nėra gėris vien dėl to, kad ją sunkiau nutraukti nei partnerystes. Priešingai, santuoka, kuriai nutraukti reikia ypatingų priežasčių ir pastangų, virsta kalėjimu, o tai tikrai nesuteikia saugumo jausmo.
Be to, priklausomai nuo konkrečios valstybės įstatymų, partnerystės ir santuokos nutraukimo sąlygos gali būti identiškos, t. y. partnerystė nebūtinai yra „palaidesnis“ reikalas.
Ar partnerystę sudarantys asmenys įgyja šeimos statusą, priklauso nuo to, ką numato partnerystės įstatymas konkrečioje šalyje. Daugelyje valstybių partnerystė yra laikoma šeima. Tikimės, kad, Lietuvoje įteisinus lyčiai neutralią partnerystę, ji suteiks ir šeimos statusą.
Lietuvos psichologų ir psichoterapeutų raginimas įteisinti partnerystę yra susijęs su Lietuvos politinėmis realijomis.
Šiuo metu ruošiamasi Seime registruoti būtent partnerystės, o ne lyčiai neutralios santuokos įstatymo projektą. Esu tikra, kad iškilus galimybei įteisinti tos pačios lyties santuokas, dalis psichologų taip pat užims aktyvią palaikančią poziciją.
– Kiek tikslu sakyti, kad formalios partnerystės reikia būtent LGBT+ žmonėms, nes jiems tai būtų kol kas vienintelis būdas įteisinti savo santykius? Turiu omeny ne teisinę pusę, bet pačius santykius. Nors ir ne santuoka, partnerystė yra tam tikras įsipareigojimas vienam prieš kitą, patvirtinimas oficialiai, kad esame pora / šeima? Susituokę žmonės juk dažnai sako, kad popierius nieko nepakeičia.
– Taip, visai neretai tenka išgirsti heteroseksualius žmones teigiant, kad popierius nieko nepakeičia. Vieni šitaip teigia tuokdamiesi, tarsi nenorėdami sureikšminti santuokos fakto.
Kiti, šitaip teigiantys, galbūt iš tiesų renkasi nesudaryti santuokos. Kartais po tokiu teiginiu gali slypėti ir neapibrėžtas prasmių sluoksnis.
Kad ir kaip būtų, heteroseksualus, cislytis žmogus retai susimąsto, kokias privilegijas jis turi, gyvendamas heteronormatyvioje visuomenėje.
Jis gali tuoktis ar nesituokti, sudaryti civilinę arba / ir bažnytinę santuoką, iškelti didžiules vestuves ar susituokti nedidelėje privačioje ceremonijoje.
Bet kuriuo atveju, visi šie pasirinkimai bus valstybės pripažinti ir gerbiami. Lietuvoje tos pačios lyties poros šių pasirinkimų neturi.
Tikriausiai tiek tarp heteroseksualių, tiek tarp homoseksualių žmonių rasime tiek partnerystės ar santuokos gerbėjų, tiek skeptikų. Visgi prabangios ir daug kainuojančios lietuviškų vestuvių tradicijos rodo, kad žmonėms svarbu atšvęsti savo jungtuves.
Tos pačios lyties asmenims ne mažiau nei heteroseksualiems asmenims norisi švęsti savo meilę, gauti visuomenės pripažinimą, patvirtinimą.
Gali būti, kad tikrai ne visi homoseksualūs asmenys puls sudaryti partnerystę vos atsiradus tokiai galimybei.
Svarbu, kad tokia galimybė, toks pasirinkimas būtų. Tada žmogus gali įvertinti savo norus ir galimybes ir pasirinkti jam labiausiai tinkamą santykių įteisinimo (ar neįteisinimo) formą.
– Akivaizdu, kad galimybės įteisinti savo partnerystę LGBT+ žmonėms reikia visų pirma dėl teisinių aspektų (paveldėjimo, finansų, sveikatos srityje, dėl formalių santykių su partnerio vaikais, šeimos susijungimo ir daugelio kitų dalykų). Kiek tai susiję su psichologine būsena? Ar LGBT+ žmonėms būdingas nerimas dėl problemų minėtais atvejais, kaip su tuo tvarkomasi?
– Galimybės įteisinti savo partnerystę LGBT+ žmonėms reikia tiek dėl teisinių, tiek dėl psichologinių ir socialinių priežasčių. Kaip minėjau anksčiau, teisinės spragos tos pačios lyties santykių srityje lemia psichologinį, ekonominį ir kitą nesaugumą.
Į teisinę nelygybę žmonės gali reaguoti įvairiai.
Jeigu jaučia savo vertę, sąmoningai vertina savo teises, teisinė nelygybė gali kelti neteisingumo jausmą, pyktį, norą pasipriešinti neteisingumui, kovoti už savo teises.
Teisinės spragos tos pačios lyties santykių srityje lemia psichologinį, ekonominį ir kt. nesaugumą.
Savo teises suvokiantys ir vertę jaučiantys žmonės dažnai jungiasi prie LGBT+ judėjimo. Neretai tokia aktyvi pozicija ir savo teisių gynimas gali reikšti ir didesnę homofobinių išpuolių patyrimo riziką, patyčių tikimybę, tačiau kartu tai stiprina galios jausmą ir suteikia bendrumo bei vilties.
Tačiau tam, kad pajustum pyktį ir neteisingumo jausmą, turi jaustis visaverčiu piliečiu.
Dalis žmonių, nuo pat vaikystės susidūrusių su neapykantos kalba, nukreipta į LGBT+ žmones, gali jaustis neverti vienodų teisių, susitaikyti su esama padėtimi, netgi tapatintis su jiems primetama patologizuojančia ir marginalizuojančia nuostata LGBT+ žmonių atžvilgiu. Dažniausiai tai problemų neišsprendžia, o tik jas gilina.
– LGBT+ žmonės dėl savo seksualinės orientacijos Lietuvoje patiria diskriminaciją ir patyčias įvairiose srityse bei dėl įvairių priežasčių (išvaizdos, elgesio, kalbėjimo manieros, jau nekalbant apie tai, kad daugelis įžeidinėtojų nusileidžia iki fiziologijos). Kuo partnerystės įteisinimas jų situaciją pagerintų šiuo požiūriu?
– Galimybė sudaryti partnerystę ar santuoką nėra tik formalus teisinis sprendimas. Šalyje galiojantys įstatymai siunčia visuomenei etinę – vertybinę žinią bei nurodo, kokie santykiai yra vertingi ir vertintini, kas visuomenėje priimtina, o kas – ne.
Taigi šalyje galiojantys įstatymai netiesiogiai apibrėžia ir santykių vertę, jų statusą.
Tos pačios lyties santykių pripažinimas valstybinių mastu, įstatymų lygmeniu darytų poveikį ne tik pačių LGBT+ žmonių savijautai, bet ir visuomenei apskritai. Tyrimai rodo, kad įteisinus tos pačios lyties partnerystę, neigiamos nuostatos LGBT+ žmonių atžvilgiu švelnėja.
Pavyzdžiui, Estijoje Žmogaus teisių centras septynerius metus stebėjo, kaip kito žmonių nuostatos tos pačios lyties partnerysčių ir santuokų atžvilgiu.
2012 m. net 57 proc. apklaustųjų manė, kad tos pačios lyties asmenų santuoka sumažintų santuokos vertę tarp vyro ir moters. 2019 m. taip teigė 45 proc. apklaustųjų.
Lyčiai neutralios partnerystės įstatymas Estijoje priimtas 2014 m. Tikėtina, kad partnerystės įstatymo priėmimas yra susijęs su nuostatų kaita.
Silpnėjant neigiamoms nuostatoms LGBT+ žmonių atžvilgiu, gerėja ir bendras visuomenės klimatas, mažėja patyčių ir diskriminacijos.
– Kiek teisinga sakyti, kad LGBT žmonių partnerystės įteisinimas būtų tam tikras valstybės pripažinimas, kad jie yra lygiaverčiai visuomenės nariai (įstatymiškai žiūrint, jų ir dabar negalima diskriminuoti, bet santykių srityje lygybės vis dar nėra)? Ir priežastis bent jau dėl to jaustis geriau?
– Vien draudimo diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos nepakanka.
Kol nėra galimybės įteisinti tos pačios lyties santykių partnerystės ar santuokos forma, šitas draudimas neužtikrina LGBT+ žmonių teisių įgyvendinimo.
Teisinis tos pačios lyties santykių nepripažinimas yra viena iš institucinės diskriminacijos formų, kuriai panaikinti neužtenka draudimo diskriminuoti. Būtina užtikrinti sąlygas asmenims sudaryti partnerystes ar santuokas, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos.
– Ar psichologai ir psichoterapeutai dažnai sulaukia LGBT žmonių prašymų padėti situacijose, kurios susijusios su partnerystės reikalais? Turiu omeny atvejus, kai žmonės išgyvena, negalėdami garsiai pasakyti, jog jie yra pora, kai nerimauja liksią vieni, nes gyvenant „susimetus“ išsiskirti nesunku, kai jaučiasi prastesni už tuos, kurie gali oficialiai susituokti, ir pan.
– Į psichologus LGBT+ žmonės kreipiasi dėl pačių įvairiausių priežasčių, tarp jų dėl sunkumų priimant savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, mezgant artimus santykius, nerimo ar baimės, kylančios dėl atsiskleidimo artimiesiems ir pan.
Teisinis tos pačios lyties santykių nepripažinimas yra viena iš institucinės diskriminacijos formų, kuriai panaikinti neužtenka draudimo diskriminuoti.
Tikrai nedaugelis savo asmenines problemas tiesiogiai sieja su socialiniais ir politiniais procesais, institucine diskriminacija ar visuomenėje vyraujančiomis neigiamomis nuostatomis.
Tenka pripažinti, kad ir psichologija nemažai prisidėjo prie psichologinių problemų individualizavimo, ignoruojant socialines problemų ištakas.
Dirbant su LGBT+ žmonėmis, gali būti svarbu sudaryti asmeniui galimybes tyrinėti save ir ieškoti sąsajų tarp asmeninių psichologinių problemų ir smurto, diskriminacijos patirčių, dominuojančios ideologijos įtakos, socialinių ir politinių procesų.
Sąsajas tarp asmens psichologinės gerovės ir įstatymų gali būti sunku pamatyti plika akimi, tačiau tyrimai, metaapžvalgos rodo, kad LGBT+ žmonių, kitų, be abejo, taip pat, savijauta yra susijusi su visuomenės klimatu, kurį iš dalies atspindi ir lemia egzistuojantys įstatymai.
Dalį asmeninių problemų galima spręsti psichologo ar psichoterapeuto kabinete, tačiau reikia nepamiršti ir platesnio konteksto, kuriame tenka žmogui gyventi.
Tam, kad LGBT+ žmonės galėtų gyventi labiau pilnavertišką gyvenimą, reikalingi ne tik vidiniai, bet ir išoriniai pokyčiai.
– Laiške valstybės vadovai raginami imtis aktyvių priemonių gerinti LGBT+ asmenų psichikos sveikatą. Kokios bėdos šioje srityje juos labiausiai kamuoja? Gal yra kažkokių specifinių?
– 2020 m. paskelbto Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros tyrimo duomenys leidžia kelti tam tikras prielaidas, kaip jaučiasi ir su kokiais iššūkiais susiduria Lietuvoje gyvenantys LGBT+ žmonės.
Tyrimas parodė, kad LGBT+ žmonių psichologinė savijauta Lietuvoje yra viena prasčiausių visoje Europoje: net 34 proc. apklaustųjų nurodė besijaučiantys nuolatos arba didesnę dalį laiko prislėgti, išgyvena depresyvias nuotaikas.
LGBT+ asmenų pasitenkinimas gyvenimu taip pat vienas žemiausių Europoje, blogiau nebent Lenkijoje ar Makedonijoje.
Dauguma (84 proc.) apklaustųjų slepia savo seksualinę orientaciją ar lyties tapatybę: 60 proc. niekada apie tai nekalba su kitais, o 24 proc. tik retais atvejais. Lietuva ir šiuo atžvilgiu pirmauja Europoje.
Baimindamiesi priekabiavimo dėl seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės, LGBT+ asmenys vengia rodyti savo jausmus viešai, nesilanko ar vengia lankytis tam tikrose vietose.
Net 95 proc. patyrusių priekabiavimą dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės niekam apie tai nepranešė, nesitikėdami pokyčių ar baimindamiesi sulaukti homofobinių ar transfobinių replikų.
Taigi LGBT+ asmenys Lietuvoje dažnai patiria diskriminaciją, priekabiavimą, yra linkę slėpti savo seksualinę orientaciją, siekdami apsaugoti save riboja savo saviraišką, judėjimą. Visa tai sukelia LGBT+ žmonių patiriamą mažumos stresą.
Mažumos stresas veikia asmens psichikos ir fizinę sveikatą.
Yra tyrimų, rodančių, kad LGBT+ asmenys, gyvenantys mažiau tolerantiškose visuomenėse, gyvena 12 metų trumpiau.
Nebegalima ilgiau atidėlioti LGBT+ asmenų teisių užtikrinimo, pasiteisinant kitomis opiomis problemomis. LGBT+ žmonių gyvenimai yra ne mažiau vertingi.
