„Paramos vaikams centro“ psichologė ir programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė įsitikinusi, kad tai – brandesnės Lietuvos pasiekimas.
– Žmonės rinkosi į paramos akcijas, žygiavo eitynėse, peticiją „Užtikrinkime saugią vaikystę kiekvienam vaikui!“ rėmė beveik 70 organizacijų, pasirašė daugiau nei 32 tūkst. Lietuvos gyventojų. Ar šį reiškinį galima pavadinti sąjūdžiu už vaiko teises?
– Manau, kad galima vadinti ir sąjūdžiu už vaiko teises, judėjimu už vaikystę be smurto bei vaiko teisių revoliucija – visi pavadinimai tinka. Ši Seimo sesija – šventinė akimirka, tikrai džiugu, nes nueitas ilgas kelias. Svarbu ne tik pats balsavimas, bet ir visas procesas, kurio link ilgai ėjome. Buvo pasitelkta daug priemonių: profesionalų diskusijos, politiniai debatai, kampanijos, plakatai, mitingai, eitynės ir peticija, kurią pasirašė 32 253 žmonės, atstovaujantys įvairioms sritims ir visuomenės sluoksniams. „Paramos vaikams centras“ su smurto aukomis dirba jau dvidešimt dvejus metus. Nuo nepriklausomybės atgavimo būta nemažai bandymų atnaujinti įstatymą ir uždrausti smurtą prieš vaikus.
– Dar visai neseniai atsirasdavo įvairių kliūčių, trukdžiusių tai padaryti. Kodėl šios pataisos pagaliau priimtos?
– Tai priklauso nuo visuomenės brandumo. Kai šalis įsipareigoja ginti vaikus nuo smurto, ji tampa laisvesnė. Labai svarbu, kad visuomenei ir politikams pavyko diskutuoti, tartis, o ne tik kovoti. O ir neseniai mus visus sukrėtusi Mato mirtis padėjo atsimerkti. Žmonės nebegalėjo apsimesti, jog smurtas prieš vaikus nėra problema. Ilgą laiką gali išsisukinėti, kad ne tu, ne tavo namuose, bet smurtaujama ten toli. Tada paaiškėjo, kad tai liečia mus visus. Tikrai manau, kad žiniasklaida, nušviesdama smurto prieš vaikus atvejus, atliko didelį vaidmenį. Žurnalistai atskleidė pavyzdžius, kurie nei politikams, nei visuomenės nariams nebeleido apsimetinėti, jog smurtas tėra keleto ar poros šimtų vaikų klausimas.
– Buvo sakiusių, jų bus ir toliau, kad reglamentavimas ir taip pakankamas, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos tėra perteklinis kišimasis į šeimos gyvenimą. Kuo šios naujos nuostatos iš tiesų tokios svarbios?
– Sakymas, kad reglamentavimas buvo pakankamas skamba paradoksaliai. Iš vienos pusės teigiama, kad reglamentavimo užtenka, iš kitos pusės baiminamasi baudžiamosios atsakomybės. O juk tik Baudžiamajame kodekse ir buvo aiškus kraštutinio smurtavimo arba vaiko palikimo be priežiūros draudimas. Smurtas prieš vaikus – ne tik baudžiamosios teisės klausimas. Jis turi būti apibrėžtas ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, kuris yra pagrindinis teisės aktas, skirtas vaiko teisėms užtikrinti ir organizuoti reikalingą pagalbą. Jame iki šiol buvo kalbama apie seksualinį išnaudojimą, psichologinį bei fizinį kankinimą, bet nebuvo aiškaus nei psichologinio smurto, nei nepriežiūros, nei fizinių bausmių apibrėžimo bei draudimo. Todėl neregistruojami atvejai ir šeimos laiku negauna pagalbos. Tai svarbu įstatymų, moralinio įsipareigojimo prieš vaikus bei visuomenę ir politinės valios prasme.
Žengtas didelis žingsnis, suvienijęs daug žmonių. Pradžioje buvo dvi opozicinės pusės. Vieni pasisakė už tai, kad smurtas turi būti uždraustas, o ką palaikė kiti nelabai buvo aišku. Bet visi pasiekėme tą tašką, kai pasakėme, jog smurtas yra neleidžiamas. Buvo likęs tik apibrėžimo ir įstatymo klausimas.
– Įstatyme draudimas įtvirtintas. Kas toliau?
– Ruošiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo paketas, poįstatyminiai aktai. Mūsų šalyje parengta įvairių metodinių priemonių, jos turėtų būti apibendrintos, susistemintos ir suvienodintos, situacija bus išsamiai įvertinta. Svarbu, kad įstaigos mokėtų reaguoti ir suteikti pagalbą. Reikės daug pastangų prevencijai ir švietimui, kad visi visuomenės nariai žinotų, kas yra netinkamas elgesys su vaikais, mokėtų tai atpažinti ir nebijotų kreiptis pagalbos. Liūdniausios tragedijos įvyksta būtent užsitęsusiose situacijose. Didelę jų dalį būtų galima išspręsti laiku sureagavus. Suprantama, jog būna ir krizių, ir sudėtingesnių gyvenimo laikotarpių, tai normalu, svarbiausia, jog tuo metu žmonėms būtų suteikta pagalba ir žmonės patys nebijotų dėl jos kreiptis.
Auklėjant vaikus labai svarbus lygiavertiškumas, pagarba, klausymas ir pastangos suprasti. Jeigu, nuskriaudęs vaiką, jautiesi netinkamai pasielgęs, svarbu pasakyti, kad apgailestauji.
– Pataisomis siekiama ne bausti tėvus, bet jiems padėti. Kokius praktinius vaiko auklėjimo patarimus galėtumėte duoti?
– Tai priklauso nuo dviejų dalykų – mūsų požiūrio į vaiką ir konkrečių priemonių išmokimo. Smurto draudimo įstatyme atsiradimas rodo, kad į vaiką mes pradedame žiūrėti kaip į lygų suaugusiam. Jis nebėra kažkoks mažesnis su mažesnėmis savo teisėmis. Iki šiol suaugę žmonės nuo tiesioginio smurto buvo ginami labiau.
Auklėjant vaikus labai svarbus lygiavertiškumas, pagarba, klausymas ir pastangos suprasti. Jeigu, nuskriaudęs vaiką, jautiesi netinkamai pasielgęs, svarbu pasakyti, kad apgailestauji. Dalis tėvų tikrai ir patys prastai jaučiasi, kai ką nors daro negerai, patys nori išmokti labiau suprasti savo vaiką ir auginti jį be fizinių bausmių. Tam yra pozityviosios disciplinos mokymai, žmonės lanko kursus. Suprantama, kad intuityviai pavyksta ne visiems. Tėvai domisi, skaito medžiagą ir išmoksta tinkamai pagirti vaiką, įvertinti jo pastangas, kalbėti taip, jog vaikas jaustųsi išgirstas, geba jį nuraminti, kai šis, pavyzdžiui, supyksta ar susierzina.
Kai kurie žmonės baiminasi, kad dabar negalės patys auklėti vaikų. Mes niekada taip nesakėm. Žinoma, kad šeima yra atsakinga už vaiko ugdymą, kiekviena jų yra individuali ir turi savo tradicijas. Viskas šioje vietoje tvarkoj, tačiau tu negali žaloti vaiko. Jeigu taip darai, turi mokytis elgtis kitaip.