Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centro projektas „Bendradarbiavimu pagrįsto savižudybės rizikos įvertinimo ir valdymo (CAMS) metodo diegimas sveikatos priežiūros įstaigose“ yra finansuotas Sveikatos apsaugos ministerijos administruojamo Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo 2017 metų lėšomis. Projektas įgyvendinamas 10 savivaldybių, kurios pasižymi didžiausiais savižudybių rodikliais Lietuvoje.
- Papasakokite, kas yra CAMS metodas?
- Šis metodas – savižudybės rizikos vertinimas ir valdymas bendradarbiaujant, arba trumpiau CAMS (angl. Collaborative Assessment & Management of Suicidality) – tai būdas, kaip įvertinti savižudybės riziką ir sudaryti planą, padėsiantį tokiam žmogui, kuris galvoja apie savižudybę arba ketina nusižudyti. Šis metodas labai skiriasi nuo anksčiau populiarių savižudybės rizikos skalių, kai žmogus užpildydavo tas skales, o specialistas – psichiatras ar psichologas – kaip ekspertas “nustatydavo” savižudybės riziką.
CAMS išsiskiria tuo, kad čia bendradarbiauja specialistas kartu su žmogumi, kuris išgyvena krizę. Ilgainiui, besikeičiant psichiatrijai ir psichologijai, buvo suprasta, kad pats žmogus yra savo gyvenimo ir išgyvenamos krizės ekspertas ir be jo pagalbos neįmanoma įvertinti, kokia yra ta situacija, kokios pagalbos reikėtų. Be to, suprasta, kad reikia ne kažkokį rizikos lygį nustatyti, bet įvertinti situaciją, kad būtų aišku, kokie sunkumai sukelia nenorą gyventi ir kaip geriausia juos spręsti.
Pats žmogus yra savo gyvenimo ir išgyvenamos krizės ekspertas ir be jo pagalbos neįmanoma įvertinti, kokia yra ta situacija, kokios pagalbos reikėtų.
Tad jau minėtas metodas leidžia specialistui bei žmogui svarstančiam apie savižudybę peržiūrėti pagrindinius dalykus, susijusius su savižudybės rizika, žmogaus būsena, rizikos veiksniais. Tai padeda kartu nuspręsti, ką daryti toliau, kokia pagalba būtų tinkamiausia, nes pacientas ir jam padedantis specialistas yra visiškai lygiaverčiai.
- Kuo šis metodas efektyvus ir svarbus palyginti su kitais savižudybių valdymo metodais?
- Šiuo atveju jis išsiskiria tuo, kad į viską įtraukiamas pats žmogus, su juo glaudžiai bendradarbiaujama. Ankstesni metodai, kurie buvo taikomi visame pasaulyje, ir dabar yra Lietuvoje populiarūs, tačiau ne tokie efektyvūs dėl to, kad trūko glaudesnio santykio su žmogumi, linkusiu į savižudybę, sprendimų priėmimas krito daugiau ant klinicisto pečių.
Svarbu suvokti, kad tie dalykai, kurie susiję su savižudybės rizika, žmogaus mintys, emocijos yra žmogaus galvoje ir be paties žmogaus pasakojimo neįmanoma įsivaizduoti, ką jis patiria, kas jam skaudžiausia, sunkiausia, sukelia daugiausiai emocijų. Tas bendradarbiavimo momentas yra vienas iš esminių dalykų, kodėl šis metodas yra efektyvus. Galiausiai įsivaizduokite, kad žmogus patiria krizę, o atėjęs pas specialistą gauna ne primetamus sprendimus, o specialistas reaguoja ir dirba kartu, tariasi – kaip tau geriausiai padėti. Tai jau motyvuoja žmogų stengtis ir įsitraukti į patį procesą.
Specialistas reaguoja ir dirba kartu, tariasi – kaip tau geriausiai padėti. Tai jau motyvuoja žmogų stengtis ir įsitraukti į patį procesą.
Savižudybės rizikos valdymo situacijos yra stresas bet kuriam psichiatrui ar psichologui. O šis metodas suteikia tam tikrus žingsnius, į ką atkreipti dėmesį, į ką atsižvelgti, kokia būsena, rizikos veiksniai, kaip geriausia apie tai kalbėtis ir visa tai suteikia pasitikėjimo tiek specialistui, tiek pacientui, kad krizės įveikiamos.
- Kiek laiko šis metodas taikomas Lietuvoje?
- Šis metodas Lietuvoje taikomas neseniai, pirmieji specialistai Vilniuje apmokyti praėjusiais metais, o šiemet šio projekto metu apmokyti specialistai dirbantys dešimtyje rajonų, pasižyminčių didžiausiais savižudybės rodikliais.
Jau pastebime teigiamų pokyčių, pavyzdžiui, apmokyti specialistai džiaugiasi tuo, kad šis metodas įkvepia drąsos, jie jaučia žinantys, ką daryti ir tai padeda spręsti šias jautrias problemas. Tolimesnių pokyčių reikės palaukti, iki kol šis metodas išplis sveikatos priežiūros sistemoje, tačiau jau žengiami pirmieji žingsniai, yra specialistų, į kuriuos galima kreiptis, kurie gali padėti, kurie kelia pasitikėjimą.
- Tačiau ne visi išdrįsta kreiptis pagalbos, o artimieji dažnai sako nepastebėję nerimą keliančių savižudybės ženklų. Į ką patartumėte atkreipti dėmesį?
- Pirmiausia, ką pastebi artimieji, kad su žmogumi yra kažkas ne taip: jis tapo liūdnesnis, uždaresnis, irzlesnis, atsiribojo, pakito mitybos, miego įpročiai, atsirado elgesio pokyčiai, pavyzdžiui, nesirūpinimas savimi. Gali būti, kad žmogus visiškai nesaugo savęs, jo elgesys tapo rizikingas, keliantis pavojų. Rimti ženklai yra tada, kai žmogus tarsi ryžtasi atsisveikinimui, tvarko testamentą, atiduoda skolas, pasirūpina, kad kažkas prižiūrėtų jo augintinius ir pan. Galiausiai, asmuo gali lyg atsisveikinti, kartoti, kad myli, jog ir kas benutiktų arba kalbėti apie mirtį, sakyti, jog niekas nepasikeis, jeigu jis numirs, kad yra niekam nereikalingas. Priklausomybė taip pat gali būti savižudybės rizikos faktorius, tačiau tikrai ne vienintelis.
Visais atvejais reikia ieškoti pagalbos, kadangi savižudybės krizės gali būti įsisenėjusios, tęstis metų metus. Artimieji turėtų nenuleisti rankų, nepraleisti pro ausis nerimą keliančių žodžių, o būtinai ieškoti pagalbos, tiek apie savižudybę galvojančiam artimajam, tiek sau, nes tokios situacijos tikrai sekina.
- Kaip manote, ar CAMS įdiegimas gali padėti sumažinti savižudybių statistiką Lietuvoje?
- Kiekvienu individualiu atveju CAMS taikymas gali sumažinti savižudybių riziką. Tyrimai rodo, kad žmogus, galvojantis nusižudyti, gaudamas pagalbą naudojant šį metodą, gali būti apsaugotas nuo savižudybės.
Šio metodo mokymai specialistams padeda užtikrinti, kad žmonės gautų kokybišką pagalbą. Tačiau taip pat svarbu, kad tokia pagalba pasiektų tuos, kuriems jos reikia. Visų pirma, labai svarbu tai, kad žmonės esantys krizėje būtų atpažįstami ir būtų paraginti kreiptis pagalbos.
Visų pirma, labai svarbu tai, kad žmonės esantys krizėje būtų atpažįstami ir būtų paraginti kreiptis pagalbos.
Šio projekto rėmuose mes konsultavome dalį savivaldybių, kaip rajone sukurti sistemą padedančią reaguoti į savižudybės riziką, kaip atpažinti ženklus ir kaip tokius žmones identifikuoti, kad jie būtų nukreipti ieškoti pagalbos. Svarbu, kad tokios sistemos pradėtų veikti.
Antra, atpažintus riziką svarbu turėti kur nukreipti ir specialistai turi turėti pakankamai laiko taikyti šį metodą. Pagalbos pasiekiamumas pastaraisiais metais tikrai didėja, bet, deja, ypač regionuose, jis vis dar nepakankamas. Pasiekti ženklaus savižudybių statistikos pokyčio tikrai reikia viso komplekso priemonių ir valstybinės savižudybių prevencijos strategijos, vieno metodo čia neužtenka. Bet CAMS diegimas neabejotinai yra viena iš svarbių sudedamųjų dalių.
