„Buvome Norvegijoje. Ten dirbome su dviem norvegų terapeutais. Jie dirbo kaip tokie terapeutai, kurie teikia konsultacijas sudėtingoms šeimoms, turinčioms daug problemų. Realiai, problemos labai panašios kaip ir Lietuvoje: alkoholio, tarpusavio santykių, nesusikalbėjimo, nemokėjimo įsiklausyti, palaikyti, išgirsti, pamatyti ir suprasti vaikus. Tada, žinoma, kyla bėdos dėl vaikų agresijos mokykloje“, – teigia I.Šidlauskaitė.
– Kokį modelį planuojama taikyti?
– Šį modelį geriausiai apibūdina žodžiai sisteminis šeimos konsultavimas. Dar jis vadinamas „į šeimą orientuota praktika“.
– Ką tai reiškia?
– Tai yra tam tikras būdas, kai dirbama su visa šeima kaip vienetu. Dažniausiai įsvaizduojama, kad psichologo konsultacijos – tai bendravimas su vienu žmogumi. Kitas paplitęs variantas, kad psichologas konsultuoja du žmones kaip porą.
Šis metodas, kurį norvegų terapeutai taiko gana ilgai, yra darbas su visa šeima. Visa šeima ateina pas terapeutą. Su ja dirbama kaip su vienetu. Pavyzdžiui, ateina tėtis, mama ir trys vaikai. Yra tam tikros metodikos ir praktikos, kaip padėti šeimai atrasti savo stipriąsias puses, lavinti bendravimą, palaikyti ir suprasti vienam kitą.
– Tai vyksta tiesiog pas psichologą kabinete ar psichologas ateina pas šeimą?
– Bent jau tie norvegai, iš kurių mokėmės šio metodo, jį taiko pakankamai lanksčiai. Dažniausiai konsultacija vyksta kabinete, bet būna atvejų, kai terapeutai atvyksta ir į šeimos namus. Metodas gali būti taikomas ir tam tikroje struktūrizuotoje aplinkoje, pavyzdžiui, kabinete, bet lygiai taip pat terapeutas gali atvykti į šeimos namus, jeigu tam yra priežastis.
Realiai, problemos labai panašios kaip ir Lietuvoje: alkoholio, tarpusavio santykių, nesusikalbėjimo, nemokėjimo suprasti ir palaikyti vienam kitą, išgirsti, pamatyti vaikus
–Sakėte, kad metodas taikomas pakankamai ilgą laiką.
– Tai priklauso nuo turimų konsultavimo galimybių. Jeigu terapeutas gali su šeima dirbti ilgiau, šį modelį galima taikyti ir ilgesnį laiką. Iš pradžių, taikomas kaip keičiamasis modelis, o paskui – kaip palaikomasis, terapinis modelis. Tai priklauso nuo to, kas dirba ir kokios finansinės galimybės dirbti su šeima.
– Minėjote Norvegijos pavyzdį, kad ten konsultacijos kartais vyksta kabinete, kartais – šeimos namuose. Kaip įsivaizduojama tai vykdyti Lietuvoje?
– Lietuvoje šis modelis bus pilotinis. Tai bus kaip ir taikomasis modelis. Dabar Lietuvoje vyksta mokymai. Terapeutai, kurie dalyvauja šiuose mokymuose, važinėja po Lietuvą, ten kur vyksta socialinių darbuotojų ir psichologų mokymai, pristatant būtent šį modelį.
Mes prašome, kad mokymų dalyviai bent su viena šeima pabandytų taikyti šias metodikas, o paskui įvertintų, kiek tai pritaikoma jų darbe. Turėsime lietuvių specialistų, socialinių darbuotojų, psichologų įvertinimą, kiek šios metodikos pritaikomos Lietuvoje ir ar jos veiksmingos.
– Kiek psichologų, socialinių darbuotojų ir šeimų dalyvauja tame pilotiniame modelyje?
– Iš viso planuojama įtraukti 200 dirbančių specialistų. Kadangi jie pabandytų modelį taikyti bent su viena šeima, būtų apie 200 šeimų.
– Kokioms šeimoms šis modelis galėtų būti taikomas?
– Realiai tai yra šeimos, kurios susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais. Tai gali būti didesnių arba mažesnių sunkumų turinčios šeimos. Manau, kad socialiniai darbuotojai dirbs su didesnių sunkumų turinčiomis šeimomis. Pas psichologus dėl vienokių ar kitokių bėdų ateina įvairiausios šeimos. Nesame labai aiškiai apibrėžę, kokioms konkrečiai šeimoms tai yra taikoma. Tai gali būti šeima, norinti ką nors keisti savo gyvenime, norinti gerinti tarpusavio santykius, padedant specialistui.
– Tai nebūtinai yra socialinės rizikos šeimos, kurios įrašytos į įskaitas?
– Ne, bet dalis jų bus, nes dauguma socialinių darbuotojų dirba būtent su tokiomis šeimomis. Kita dalis bus tiesiog tokios šeimos, kurios susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais.
– Kiek norvegiškos patirtys yra pritaikomos kitoje kultūroje?
– Šis modelis puikiai pritaikomas todėl, kad jis yra pakankamai lankstus. Jį lengva pritaikyti kitose kultūrose, o mūsų kultūra ne itin skiriasi nuo norvegų kultūros.
Modelis dar yra vadinamas eklektiniu modeliu. Jo pagrindinė esmė ta, kad terapeutas turi panaudoti savo patirtį, kurią jis gavo dirbdamas su sunkumų turinčiomis šeimomis, be to yra dar siūlomi vienokie ar kitokie papildomi metodai, kaip dirbti geriau. Pavzdžiui, yra toks vienas iš papildomų metodų, kuris vadinasi „Gyvenimo dialogas“. Jam naudojamos figūrėlės. Vaikas iš jų dėlioja šeimos santykius. Iš sustatytų figūrėlių ir vaiko elgesio su figūrėlėmis tėvai gali aiškiai, tarsi iš šono pamatyti savo šeimą.
Šis modelis geras tuo, kad jis siūlo papildomus resursus. Juo nesiūloma – dirbti tik taip arba kitaip. Šis metodas siūlo, dirbant su šeimomis vadovautis įvairiomis metodikomis, net jei jūsų naudojamas metodas geras, vis dėlto verta išbandyti dar vieną ar kitą metodiką ir taip sulaukti daugiau naudos.
– Pati lankėtės Norvegijoje. Ten turėjote mokymus. Su kokiomis patirtimis susidūrėte ten? Kiek jos panašios į lietuviškas?
– Buvome Norvegijoje. Ten dirbome su dviem norvegų terapeutais. Jie dirbo kaip tokie terapeutai, kurie teikia konsultacijas sudėtingoms šeimoms, turinčioms daug problemų. Realiai, problemos tokios kaip ir Lietuvoje: alkoholio, tarpusavio santykių, nesusikalbėjimo, nesugebėjimo suprasti ir palaikyti vienam kitą, nemokėjimas įsiklausyti ir išgirsti, pamatyti vaikus. Tada, žinoma, kyla problemų dėl vaikų agresijos mokykloje.
– Anksčiau žiniasklaidai minėjote, kad daugiausia Norvegijoje, naudojant šį modelį, dirbama su emigrantais.
– Ne, emigrantai yra tik viena dalis, su kuria dirbama.
– Kad Lietuvoje būtų pritaikyta ši metodika, matyt, reikės papildomų lėšų. Iš kur tie pinigai?
– Realiai žmonės, kurie ateina į mūsų mokymus, jau dirba vienokiose ar kitokiose organizacijose. Šis projektas yra skirtas nevyriausybininkams – žmonėms, kurie jau dirba ir teikia įvairias paslaugas. Jie šį modelį galės naudoti savo darbe, kaip papildomą stiprybės šaltinį arba papildomą priemonę geriau dirbti, ieškoti neišbandytų priėjimo būdų, papildomai pasinaudoti kitokia metodika.
