„Noriu pabrėžti, kad labai svarbu nors kiek laiko per dieną neveikti visiškai nieko, nemąstyti apie tai, kokie darbai laukia. Tai yra poilsis“, – pastebi J.Almonaitienė.
– Kaip tingėjimą vertina psichologai?
– Tinginystė siejama su emocijomis, motyvacija ir valia. Valią dabar žmonės labai retai prisimena. Galbūt čia sovietmečio padarinys, kai buvo gal net per daug apie ją kalbėta. Valia – tarsi tinginystės priešingybė. Taip pat kai kurie psichologai sako, kad tinginystę galima laikyti gyvenimo būdu, noru sulėtinti gyvenimo tempą.
– Internete pilna tekstų, kuriuose apie tingėjimą kalbama kaip apie ligą. Ar tinginystę galima laikyti liga?
– Viena vertus, tai tikrai nėra liga, kai žmogus tiesiog nusprendžia, kad nori sulėtinti tempą, nori nepasiduoti greitam ir vartotojiškam gyvenimui. Reklamos nuolat skelbia, kad mes turime gyventi sėkmingą gyvenimą, būti vis laimingesni. Bet kai žmogus nuolat ima atidėlioti savo darbus, delsti, dėl to ima kankintis, jausti stresą, įtampą, tai jau gali būti liga.
Prieš ateidama į laidą šiek tiek domėjausi statistika. Pasirodo, savo darbus atidėlioja apie 20 proc. visų pasaulio žmonių. Tarp studentų šis skaičius siekia net 70 proc.
– Galbūt žmonės atidėlioja, nes jų veikla jiems neįdomi?
– Dažniausiai žmonės atidėlioja tai, kas jiems kelia neigiamas emocijas. Tokiu atveju visada reikia paklausti savęs kodėl. Atidėliojimas, žinoma, priklauso ir nuo asmenybės – natūralu, jog kai kuriems žmonėms yra daugiau dalykų, keliančių įtampas ir baimes, o kiti žmonės į situacijas žvelgia paprasčiau ir mažiau jaudinasi.
– Mokslininkai iš Naujosios Zelandijos teigia, kad tinginiais gimstama, nes besilaukiančios moterys netinkamai maitinasi. Ar sutiktumėte su šia mintimi?
– Su motinos mityba nėštumo metu galima sieti daug ką: intelektą, temperamentą... Vis dėlto manyčiau, kad tai daugiau įprotis.
– Kartais ryte visai nesinori lipti iš lovos, nesinori eiti į darbą, vesti šunį į lauką. Apskritai nesinori niekur eiti iš namų. Ir tai nebūtinai yra sąmoningas mūsų pasirinkimas...
Psichologai tikriausiai tai pavadintų depresija. Jei kokia nors veikla mums tiek nemaloni, kad nenorime keltis iš ryto arba apskritai gyvenimas pasidaręs nebeįdomus, vėl reikia klausti kodėl.
– Psichologai tikriausiai tai pavadintų depresija. Jei kokia nors veikla mums tiek nemaloni, kad nenorime keltis iš ryto arba apskritai gyvenimas pasidaręs nebeįdomus, vėl reikia klausti kodėl.
Noriu pabrėžti, kad labai svarbu nors kiek laiko per dieną neveikti visiškai nieko, nemąstyti apie tai, kokie darbai laukia. Tai yra poilsis.
– Mums, lietuviams, tinginystė nuo seno yra nepriimtina, juk net „duonelė verkia tinginio valgoma“. Pietiečiams tikriausiai viskas visiškai kitaip. Kaip Jums atrodo, kiek tinginystei palanki kultūra, kurioje gyvename?
– Taip, kultūra daro didelę įtaką mūsų gyvenimo būdui. Pietiečiai gyvena ten, kur viskas savaime užauga, jiems nereikia rūpintis dėl būsto apšildymo ir kitų su klimatu susijusių dalykų. Mūsų gyvenimo būdas ir tempas nuo seno kitoks.
– Dažnai tingėjimas vertinamas kaip neigiamas dalykas. Katalikybėje tinginystė yra viena didžiųjų nuodėmių. Kokią įtaką tinginystė gali padaryti žmogui ir jos kasdienybei?
– Jei kartais sustojame ir leidžiame pamiršti sau įvairiausias kasdienybės smulkmenas, leidžiame sau pasvajoti apie savo norus – tai nėra blogai. Toks laikas yra be galo svarbus ir naudingas. Juk ir kūrybiškumas dažnai siejamas su nieko neveikimu. Bet reikia nepamiršti, kad vertinga ne tinginystė, o gebėjimas sustoti ir į save pažiūrėti iš šalies.
Reikia nepamiršti, kad vertinga ne tinginystė, o gebėjimas sustoti ir į save pažiūrėti iš šalies.
Vis dėlto tie žmonės, kurių gyvenimo būdas yra nuolatos ką nors atidėlioti tikriausiai negalėtų užimti vadovaujamų pareigų. Jų darbas būtų neefektyvus, o gal net ir nuostolingas.
– Kaip reikėtų save motyvuoti?
– Motyvacijos klausimas yra be galo svarbus. Vis prisimenu Editos Mildažytės pasakymą, kad ji pirmiausia stengiasi padaryti tuos darbus, kurie yra patys nemaloniausi. Manau, kad tai labai geras požiūris. O jei yra koks nors didelis darbas, kurį ruošiamės padaryti, bet žinome, kad jis bus sunkus ir atims daug laiko, galime po truputį jį įveikti – reikia išmokti dalinti didelius darbus.
Taip pat kai kurie kolegos psichologai pataria nelaukti įkvėpimo, nes laukimas nėra pagalbininkas tiems, kurie siekia suplanuoti savo laiką.
