– Per metus Lietuvoje išgirstame apie bent kelis atvejus, kai motinos nužudo savo naujagimius. Šalia tokių atvejų susiduriame ir su kitokiais – kūdikiai miršta gimdymo metu, pagimdomi negyvi, tačiau motinos jų nepalaidoja, o, kad ir kaip nejautriai tai skambėtų, išmeta. Nejučiomis tokius faktus susieji su asocialumu. Ar toks požiūris nėra klaidingas?
– Galbūt ir ne visai klaidingas, nes tokie poelgiai leidžia spėti apie žmogaus asmenybę. Ne vienas tokių atvejų atsitiko tada, kai motinos būdavo prasigėrusios. Tačiau būna ir taip, kad tos motinos, kaip asmenybės, yra labai nebrandžios.
Tarkim, kaimynams gali atrodyti, kad tokia moteris gyvena normaliai, ji nėra turėjusi reikalų su teisėsauga, bet, kaip asmenybė, ji yra nebrandi, negebanti pasirūpinti nei savimi, nei savo vaikais. Tokiu atveju ir pats mąstymo būdas yra labai primityvus – sunaikinti kūdikį ir taip išspręsti rūpesčius, problemas, kurių galbūt sukeltų jo buvimas.
– Naujausia tokia istorija neseniai įvyko Alytuje. Jauna moteris, per visą nėštumo laikotarpį nė karto nesikreipusi į medikus, gimdžiusi namuose viena, teigia neatsimenanti, ar naujagimis buvo gyvas. Vėliau jį išmetė į konteinerį. Kalbant apie sąmoningą ir nesąmoningą elgesį, jo motyvus, kaip galima paaiškinti tokius moters veiksmus?
– Kiekvienu atveju viskas yra labai individualu, reikia žinoti žmogaus gyvenimo istoriją, tačiau jeigu moteris nė karto nesikreipė į medikus, galima įtarti, kad jos jausmai, požiūris į savo nėštumą ir būsimą vaiką – labai prieštaringas. Lietuvoje įstatymai nedraudžia atlikti valymo iki tam tikro laikotarpio. Jeigu motina kūdikio nenorėjo, buvo galima tai spręsti kitaip...
Jūsų išvardyti faktai rodo, kad galbūt pati moteris nežinojo, ko nori. Be to, ši istorija rodo, kad tokios moters jausmai sutrikę ne tik kūdikio, bet ir visos aplinkos atžvilgiu. Nebrandžios asmenybės nepasitiki kitais, turi didelį nesaugumo jausmą, kartais tiesiog laukia ir tikisi, kad „viskas kažkaip išsispręs“.
– Visi žinome, kad tarp pagrindinių žmogaus instinktų – apginti save ir artimą. Atrodytų, kad motinai ginti, saugoti savo vaiką turėtų būti svarbiausia. Galbūt kažkas įvyksta nėštumo metu ir toks instinktas yra užslopinamas?
– Yra toks sutrikimas, vadinamas pogimdyvine depresija, atsirandantis dėl pakitusios moters hormonų pusiausvyros. Ji pasireiškia įvairiai, tačiau būna ir taip, kad pati motina ima galvoti apie savižudybę, nenori būti su kūdikiu, kaltina save... Tačiau žmogaus elgesį, šiuo atveju motinos santykį su vaiku, lemia ne instinktai, o emocinė branda, gyvenimiška patirtis, pačios motinos santykis su savo tėvais. Jeigu ji užaugo šeimoje, kurioje patyrė nepriežiūrą, smurtą, tuomet tai gali lemti elgesio atsikartojimus ir su savo vaikais. Keliu prielaidą, kad jeigu mes pasižiūrėtume į savo vaikus nužudžiusių motinų vaikystės patirtį, pamatytume, kad kažkas kartojasi.
Keliu prielaidą, kad jeigu mes pasižiūrėtume į savo vaikus nužudžiusių motinų vaikystės patirtį, pamatysime, kad kažkas kartojasi.Grįžtant prie pogimdyvinės depresijos, paprastai moteris nėra viena, ji turi ryšių, santykių su kitais žmonėmis, kurie ir padeda įveikti šį sutrikimą, padeda rūpintis vaiku. O moteris, kuri savo vaiką nužudo, galbūt nemoka pasirūpinti net savimi, nėštumo laikotarpis jai sukelia didžiulę sumaištį. Turėčiau pasakyti ir tai, kad vaikžudystės atveju labai didelė atsakomybė tenka vyrui.
Tyrimai rodo, kad jeigu moteris nužudo savo kūdikį, dažniausiai ji yra patyrusi fizinį vyro smurtą. Naujagimius nužudžiusios moterys dažniausia savo vyrų yra užguitos, nuo jų labai priklausomos. Vyras agresorius atriboja moterį nuo pasaulio, atsakomybę už nėštumą ir kūdikio gimimą perkelia tik ant jos pečių. Jis pats dažniausiai nesisaugo, pasitaiko ir atvejų, kai prievartauja, o jeigu moteris pastoja, ji iškart išgirsta – „tai tavo problema“. Bijodama moteris gali imti slėpti savo nėštumą, kol galiausiai jai ima atrodyti, jog geriausias būdas visa tai išspręsti – sunaikinti kūdikį.
– Kaip ir sakote, kiekvienas turime ryšių su kitais žmonėmis – ne tik šeimos nariais, bet ir, pavyzdžiui, kaimynais. Kalbant apie pastarąjį atvejį, jie sako matę, kad moteris nėščia, tačiau nekreipę dėmesio, jog vėliau ji buvo be kūdikio. Galbūt tai mūsų visų atsakomybės trūkumas?
– Tai priklauso nuo to, kokia yra ta vadinamoji norma. Esame išmokyti, kad kištis ne į savo reikalus nereikia. Tačiau, atrodo, atsiranda vis didesnis socialinis interesas, atsakomybė už tai, kas vyksta ne tik su mūsų pačių, bet ir su kaimynų, pažįstamų vaikais.
– Didžiuosiuose šalies miestuose įrengti gyvybės langeliai, kuriuose galima palikti kūdikį. Kaip jums atrodo, kodėl vis dar susiduriame su naujagimių nužudymais, nors ir egzistuoja galimybė gyvybę išsaugoti?
– Vėlgi tai gali būti susiję su didele baime. Žmogui gali atrodyti, kad naujagimį geriau sunaikinti nei kam nors atiduoti. Gali atrodyti, kad, jeigu vaiką paliksi, apie tai kas nors sužinos, pasmerks. Galiausiai moteris gali būti labai sutrikusi, būdama tokios būsenos net nepagalvoti apie gyvybės langelį arba net nežinoti, kad tokia galimybė yra.
