Kodėl iš tiesų mušami išaugome „žmonėmis“
Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė, paklausta, kodėl visuomenėje vyksta tokios diskusijos, paminėjo net keletą veiksnių.
„Pirmasis – asmeninė vaikystės patirtis, kurią norisi legalizuoti ir pasakyti, kad ji nebuvo tokia baisi ir skausminga. Tačiau pastaruoju metu populiarus teiginys „esą mane mušė, bet štai išaugau žmogumi“ iš tiesų reiškia, kad nuvertiname visa kita, ką dėl mūsų darė mūsų tėvai. Tėvų auklėjimą, ugdymą, meilę mes suvedame vien į mušimą.
Mes nebuvome užmušti savo tėvų ir greičiausiai neaugome nuolat žalojančioje aplinkoje. Tačiau sakyti, kad tai geriausias dalykas, kurį tėvai davė, yra mažų mažiausiai nepagarba jiems.
Vis dėlto mes nebuvome užmušti savo tėvų ir greičiausiai neaugome nuolatinėje žalojančioje aplinkoje. Tačiau sakyti, kad tai geriausias dalykas, kurį tėvai man davė, yra mažų mažiausiai nepagarba tėvams. Geriausias būdas išreikšti jiems meilę – pripažinti, kad tėvai man labai daug davė, bet kartais jie būdavo pasimetę, labai supykę, nežinojo patys, ką darė ir man užvoždavo. Bet šitą smūgį jie kompensavo daugybe kitų gerų dalykų. Taip mes įvardintume, kad šis metodas nei buvo būtinas, nei padedantis, nei reikalingas, o tik viena iš nevilties akimirkų“, – teigė pašnekovė.
Bijo, nes nori su vaikais elgtis kitaip
Be to, dauguma mūsų visuomenės žmonių vis dar išaugę ribotame emociniame pasaulyje. Kuriame būdavo draudžiama jausti ir nuolat kartojama – nebijok, neliūdėk, nepyk, nesinervuok. Pasak psichologės, neigdami savo jausmus, mes neišmokstame jų valdyti, ir kai mus ištinka pyktis, bejėgystė, baimė, šie jausmai mus visiškai užvaldo. Tuo tarpu pripažinus, kad aš pykstu ant savo vaiko, jau atsiranda galimybė spręsti, ką daryti su savo pykčiu, kaip jį išreikšti.
„Tačiau jeigu sakau, kad vaikas mane varo iš proto, žinia, išprotėjęs žmogus gali padaryti daug keistų dalykų. Taigi emocinis visuomenės neišprusimas sukuria diskusiją ten, kur diskusijos nėra. Man regis, kad mes visi norime, kad vaikai augtų saugūs. Tačiau, užuot sutarę dėl to, pradedame kelti idėjas, kad tas saugumas gali būti didesnis arba mažesnis. Kaip nustatyti, kiek kartų trenkti yra saugu? Dauguma atvejų tai net nėra šaltas baudimas, tai tikrai įniršio, pykčio, bejėgystės iškrova, kuri išgąsdina patį suaugusįjį. Ir tie tėvai, kurie dabar nerimauja, kad iš jų kas nors atims vaikus, iš tiesų turi sąžinę ir nenori taip elgtis su savo vaikais“, – svarstė A.Kurienė.
Kai nežinai, kaip elgtis, lieka išbandytas būdas
Pagaliau trečia priežastis, kodėl visuomenėje vyksta tokia diskusija, yra ta, kad dauguma žmonių nežino, kaip elgtis kitaip.
„Juos augino tik drausdami, nes tuo metu niekas negyveno dabartinės gausybės sąlygomis, kai galima rinktis iš daugybės dalykų. Buvo daug sunkaus gyvenimo, nepriteklių ir vaikai pradėdavo dalyvauti suaugusiųjų pasaulyje labai anksti. Tėvai nežino, kaip auklėti vaikus demokratiniame pasaulyje, nežino, kaip su jais kalbėtis, kiek jiems leisti ar neleisti. Todėl lieka senas išbandytas metodas – „dėjai per ausį ir vaikas nurimo. Iš karto pradėjo mokytis“.
Mes nematome, kas atsitiko jo viduje. Gal tą pačią minutę jis davė įžadus, kad daugiau niekada tėvams nesakys, kad kažko nesupranta ir jam sunku. Taigi mes darome pasirinkimą – norime auginti vaikus baimėje ir besąlyginiame paklusnume ar norime auginti vaikus, kurie yra laisvi, moralūs, orūs, demokratiški, priimantys atsakomybę, suprantantys, kas yra jų pačių saugumas ir žmogaus vertė. Tokio žmogaus negali užauginti daužydamas ir plekšnodamas, elgdamasis su juo kaip su mažiau vertingu“, – teigė psichologė.
Kodėl švedai su vaikais elgiasi kitaip nei mes
Taigi ko trūksta mūsų visuomenei, kad su vaikais elgtumės taip, kaip, tarkime, švedai? Pasak A. Kurienės, Švedijoje šis įstatymas taip pat nenusileido iš dangaus. Tiesiog visuomenė vieną dieną susitarė dėl to, kad visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, ūgio, metų, išsilavinimo. Tai reiškia, kad prieš jokį žmogų negali būti smurtaujama. Susitarę pradėjo mokytis teikti vienas kitam pagalbą.
Mes norime auginti vaikus baimėje ir besąlyginiame paklusnume ar norime auginti vaikus, kurie yra laisvi, moralūs, orūs, demokratiški? Tokio žmogaus negali užauginti daužydamas ir plekšnodamas.
„Manau, kad ir mes dabar esame revoliuciniame etape, kai jaučiamės pakankamai brandūs susitarti, kad saugosime mažiausius ir silpniausius, ginsime juos. Ir tuomet galime pradėti daugiau kalbėti ne apie tai, kokie blogi mūsų vaikai ir kaip išveda iš pusiausvyros suaugusiuosius, o kaip mes, suaugę žmonės, galime išmokti naujų dalykų – pozityvių ugdymo metodų, bendradarbiauti su savo vaikais ir pan. Reikia suprasti, kad smurtas neturi nei socialinio cenzo, nei išsilavinimo cenzo, nei turtinio cenzo.
Viską lemia konkretaus žmogaus būsena – ar jis depresiškas, piktas, sergantis, apkvaitęs, ar nesugeba kontroliuoti savo impulsus ir pyktį. Šie įgūdžiai nepriklauso nuo socialinio statuso, bet jų galima išmokti. Taigi, viena vertus, reikia teikti pagalbą šeimoms, kurioms jos reikia, kita vertus, apskritai reikia šviesti visuomenę, kaip auklėti ir auginti vaikus. Beje, kai lietuviai išvyksta į Švediją, jie atranda būdų, kaip suvaldyti savo impulsus ir pyktį ir neskriausti savo vaikų. O jei neišmoksta, nustemba, kodėl į jų gyvenimą kišasi tarnybos, neleisdamos jiems daryti tai, ką jie net nelaiko blogiu“, – tikino pašnekovė.
Reikia keisti požiūrį
A.Kurienės manymu, pirmasis prevencijos laiptelis – ginekologas, kuris mato būsimos mamos būseną. Gal ji jauna, nepatyrusi, gal depresiška, palikta vyro, gal nėštumas šiuo gyvenimo laikotarpiu jai atrodo tragedija ir pan. Suteikus pagalba moteris gal bus laimingiausia ir geriausia motina pasaulyje, nesuteikus pagalbos bus pavojinga savo vaikui. Todėl gydytojas turėtų prisiimti atsakomybę informuoti apie galimą riziką.
Kitas etapas – pediatrai. Deja, nebėra kūdikius namuose lankančių slaugytojų, kurios daug ką galėtų pastebėti, bet ir pediatras gali pasidomėti, kur yra vaikas, kurio tėvai neatveža planinei apžiūrai. Toliau seka darželis.
„Taigi labai anksti galima pastebėti, kad vaikas auga žalojančiame, o ne ugdančiame santykyje. Jei mes visi būsime budrūs ir suvoksime, kad pranešti atitinkamoms tarnyboms nėra apskųsti, o kaip tik – suteikti pagalbą, tai gali išgelbėti ne vieną keturmetį“, – teigė psichologė.
Pasak jos, tėvai gali būti mylintis ir atsakingi, bet pasimetę, pervargę, išsigandę. Ir tuo metu jiems tiesiog reikia padėti, užuot gąsdinus persekiojimais ir moralės policija. Turi būti prieinamas paslaugų spektras ir formuojama nuostata, kad specialistai padeda šeimai, o ne persekioja ją.
„Jei vaikus gąsdinsime psichologais, o tėvus – vaiko teisių apsaugos tarnybomis, būsime paranojiška visuomenė, kurioje bijoma ir pranešti apie smurtą, ir kreiptis pagalbos. Dar ir dabar siuntimas pas psichologą prilyginimas pasiuntimui į drakono gūžtą“, – sakė pašnekovė.
