Apie alkoholio vartojimo priežastis ir priemones, kuriomis reikėtų mažinti rekordinį alkoholio suvartojimą Lietuvoje – pokalbis LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ su Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atstovybės Lietuvoje vadove Ingrida Zurlyte, psichiatre Vilma Andrejauskiene ir Kauno apskrities priklausomybės ligų centro Stacionarinio priklausomybės ligų skyriaus vedėju Leonu Kačinsku.
– Ponia Zurlyte, lietuviai, jūsų organizacijos duomenimis, yra daugiausiai alkoholio pasaulyje vartojanti tauta – 16 litrų grynojo alkoholio per metus. Tai yra daugiau nei 100 gramų gryno alkoholio kasdien kiekvienam vyresniam nei 15 m. asmeniui. Skamba neįtikėtinai. Iš kur tokie skaičiai?
I.Zurlytė: Mes irgi bandėme skaičiuoti taip, kad visi suprastų kuo paprasčiau. Šis kiekis gautųsi kasdien išgeriant maždaug pusę standartinio butelio vyno vienam suaugusiam žmogui. Mes kalbame apie rodiklį, kuris yra skaičiuojamas vyresniems negu 15 m. žmonėms.
– Jūs pati tikite, kad žmonės tiek išgeria?
I.Zurlytė: Aš tais duomenimis pasitikiu. Neturiu pagrindo jais netikėti. Organizacija remiasi oficialiomis šalių statistikos institucijomis ir jų teikiamais duomenimis. PSO neatsižvelgia į turistų suvartojamą alkoholį, nors tai šiuo metu daro mūsų Statistikos departamentas. Tik dėl šios priežasties ir skiriasi šiek tiek PSO duomenys ir mūsų Statistikos departamento duomenys. Taip pat PSO įtraukia ir „neapskaitomo“ alkoholio duomenis, t. y. šešėlinio.
– Pone Andrejauskiene, ar jūs matote tendenciją, kad žmonės vis daugiau ir daugiau geria?
V. Andrejauskienė: Iš gydytojos pozicijų vertinant, pagal „lovadienius“ ligoninėse matome, kad viskas yra užimta. Tai reiškia – daug. Bet dar dalis žmonių nesikreipia, užsiima savigyda ar slepia savo problemą po kitų ligų pavadinimais. Ta gausa yra didelė, bet liūdniausia net ne gausa, o uždaras ratas – tai vis tie patys žmonės. Jeigu pacientai turėtų galimybę neribotai būti gydymo įstaigoje ar bet kada į ją sugrįžti – beveik visi ja vėl ir vėl naudotųsi. Dabar per metus leidžiama gydytis 3 kartus toje pačioje įstaigoje. Bet nemažai pacientų kreipiasi ir į kitas ar net kitų miestų gydymo įstaigas ir taip gaunasi užburtas ratas. Nuolat gydosi vis tie patys žmonės.
– Iš tų skaičių, kurie pateikiami, galima sakyti, kad mes – girtuoklių tauta, tik ne visi suvokia ir pripažįsta, kad yra girtuokliai ir juo labiau – ne visi gydosi. Juk suvartojami kiekiai – sunkiai suvokiami. Kaip jūs manote, pone Kačinskai?
L.Kačinskas: Pagal kasdienio darbo patirtį ryte sulaukiu apie 40–60 skambučių žmonių, kurie nori gultis į mūsų centrą. Kolegė užsiminė apie besisukantį tų pačių žmonių ratą, bet aš pastebėjau, kad pas mus tiek ambulatorijoje, tiek stacionare yra apie 40 proc. pirminių atvejų, t. y. kai žmogus pirmą kartą kreipiasi gydytis. Iš vienos pusės džiugina, kad galbūt žmonės tampa sąmoningesni ir drąsiau kreipiasi pagalbos, tai daro anksčiau, kai dar galime padėti. Iš kitos pusės ir liūdna, nes atsiranda vis naujų pacientų. Labiausiai glumina atsakymai, kiek laiko žmonės geria: 4–5 mėnesius be sustojimo, 4 metus su sustojimais po savaitę. Tai skamba žiauriai.
– Lietuviai viena iš pagrindinių gėrimo priežasčių įvardina „kad užsimirščiau“. Ką tai reiškia? Geri tol, kol pamiršti viską ar bent kažką, kas sunku?
V.Andrejauskienė: jeigu žiūrime į alkoholį kaip į legalią priemonę, kurią galime įsigyti, tai yra greičiausias būdas pakeisti savo būseną. Nereikia nei nubėgti maratono, nei iškasti didelio ploto žemių – alkoholis leidžia labai greitai pakeisti būseną iš, tarkim, streso, adrenalino į slopinimą, malonų sujaudinimą. Tai yra kaip masalas. Neveltui alkoholizmas turi ir dar vieną pavadinimą – neigimo liga. Neigiu tai, kas taip akivaizdu. Narkomanas neneigia, kad jis narkomanas, kad turi priklausomybę. O alkoholikas dažniausiai neigia net tada, kai liga akivaizdžiai matoma ir yra visi jai būdingi simptomai. Užsimiršimas yra viena pozicija. Dalis pacientų didina gėrimą bandydami save įbauginti. Tai reiškia, kad geria kelias dienas būtent tam, kad atsidurtų ligoninėje ir jau iš jos išėjęs neva surimtės.
– Daug diskutuojama apie valdžios siūlomas priimti alkoholio kontrolės priemones. Pone Kačinskai, ar, jūsų nuomone, tokios priemonės, kaip reklamos draudimas, amžiaus cenzo didinimas, draudimas prekyba masiniuose renginiuose, yra efektyvios priemonės? Ar jos pasieks tikslinę auditoriją?
V.Andrejauskienė: Dėl reklamos aš sutikčiau, nes tai aiškiai skatina vartoti. Ypač jaunimą. Dėl amžiaus žiūriu atsargiau, nes tas argumentas, kad 18-metis gali tuoktis ar ginti Tėvynę, o vartoti alkoholio ne – yra logiškas. Jeigu mes nepasitikime tuo jaunu žmogumi, tai kodėl patikime jam ginklą? Galiausiai jei netikime devyniolikmečiu, kodėl tuomet pasitikėti dvidešimtmečiu ar dar vyresniu? Kai išgirdau idėją apie draudimus renginiuose, iš pradžių apsidžiaugiau, bet po to pamąsčiau, kad draudimas suveiks taip, jog tiesiog į renginį žmonės ateis jau girti. Ir dar nežinia, kas blogiau, ar renginyje gerti alų, ar prieš renginį greitai išgerti stipresnių gėrimų.
– Pasaulio sveikatos organizacija taip pat turi įvairių matymų, kaip turi būti sprendžiama ši problema. Ponia Zurlyte, valdžia eina teisingu keliu, jūsų manymu?
I.Zurlytė: Pagal PSO duomenis ir remiantis kitų šalių patirtimi, efektyviausios priemonės yra prieinamumo mažinimas, kaina ir reklamos draudimas. Tai, žinoma, ne vienintelės priemonės, bet efektyviausios greituoju laikotarpiu, jas lengviausia įgyvendinti ir jos duoda greitą pastebimą efektą. Ypač tose šalyse, kur vartojimo lygis yra tikrai didelis, tarp jų, žinoma, ir Lietuvoje. Prieinamumo mažinimui taip pat daug būdų. Vienas iš jų – mažinti vietų, kuriose parduodamas alkoholis, skaičių. Lietuvoje tokių vietų yra tikrai labai daug. Kuo tokių vietų bus mažiau, tuo turėtų būti geriau. Žinoma, visos priemonės turi „eiti“ kartu su atitinkama kontrole ir tinkamu teisės aktų įgyvendinimu. Neužtenka tik priimti įstatymus, reikia, kad jie iš tikrųjų veiktų.
– Ponia Andrejauskiene, kodėl mes tiek daug geriam? Gal jūs turite atsakymą?
V.Andrejauskienė: Vienas mano klientas neseniai taip „juodai“ pajuokavo, kad bent vienoje vietoje mes, lietuviai, pirmaujam. Kodėl? Todėl, kad tai labai patogu. Kol iš alkoholio vartojimo žmogus mato daugiau privalumų nei trūkumų, tol yra patogu gerti. Ir kol šalia esantys žmonės gaili, toleruoja, slepia, nes gėda kitiems sakyti, tol žmogus nesuinteresuotas kažką daryti. Jam yra patogu: ir gerti, ir būti aplinkoje, kuri jį užjaučia. Kalbant apie draudimus – tai tik pirminis planas. O kas toliau? Kas tam geriančiam žmogui pasiūloma mainais, jeigu taip galima sakyti. Žmogui turi būti verta negerti ir dar jei tai jam atsipirks – bus daugiau pagalvojančių apie alkoholio atsisakymą. Juk alkoholio atsisakymas iš tiesų yra požiūrio keitimas. Ir būtent tai yra vienas iš sudėtingiausių dalykų.
– Pone Kačinskai, kuo jūs aiškinate tokį lietuvių alkoholizmą? Tai sovietmečio palikimas, ar jau visai kitos priežastys? Juk daug kur pasaulyje žmonės blogai gyvena, bet ne daug kur geria tiek, kiek mes.
L.Kačinskas: Dabar atsirado priežasčių vardinimas: sunku gyventi, mažai uždirbu, didelis stresas ir t. t. Bet tai yra tik priežasčių ieškojimas ir bandymas pateisinti savo elgesį. Aš matau didžiules auklėjimo šeimoje problemas, tėvų pavyzdį vaikams. Iš tikrųjų juk mūsų pačių elgesys sukuria stereotipus, pagal kuriuos elgiasi mūsų vaikai.
