Taip ne tik įžodino veikimo būdą, bet ir patvirtino jį savo gyvenimu. Tėvo Jurgio įkvėpimas – gyvas, užtarimas – realus, veikimas – juntamas, – liudija pal. J.Matulaitį atrandantys ir seniai pažįstantys žmonės: diakonas Arūnas Kučikas, gydytoja Margarita Sriubienė, seminaristas Donatas Jurevičius, sesuo Jolita Matulaitytė ir Vilniaus Arkikatedros bendruomenės narė Linita Žebrauskienė.
Susiskaldymą Bažnyčioje ir visuomenėje švelnintų įsiklausymu ir dialogu
Kokios pal. Jurgio asmens savybės labiausiai „kalba“ diakonui Arūnui Kučikui, kaip karitiečiui, vadovaujančiam Kauno arkivyskupijos Caritui ir Lietuvos Carito Tarybai? Pasak Arūno, visų pirma tai sąmoningai pasirinktas paprastas pal. J.Matulaičio gyvenimo būdas (nors būtų galima manyti, jog vaikystėje netekus tėvų, gyvenus gana kukliai, bet asmeninių gabumų ir darbštumo dėka „išėjus į didelius žmones“, norėtųsi likti tokiose aukštumose ir toliau kopti akademinio pasaulio ir bažnytinės hierarchijos karjeros laiptais, kitaip sakant, ganyti liaudį iš viršaus).
Kita A.Kučikui ypač imponuoja pal. Jurgio drąsa rūpintis sunkioje padėtyje atsidūrusiųjų reikalais, nepaisant dominuojančio visuomenės požiūrio ir socialinio spaudimo. „Turiu galvoje dėmesį darbininkų reikalams, nors dėl to jam buvo klijuojama socialisto ir modernisto etiketė“, – paaiškina diakonas. Trečioji nuostata – apsisprendimas darbuotis dėl Dievo karalystės, nepasiduodant politiniam spaudimui ir pranokstant tautiškumą: vienodai rūpintis žmonėmis, ar jie būtų lietuviai, lenkai, gudai, ar žydai.
Jei šiuo metu gyventų pal. Jurgis, diakono A.Kučiko nuojauta, pirmiausiai jis mėgintų atkreipti dvasininkų dėmesį į tai, kad Bažnyčia (parapija), turi ieškoti ir atrasti, kaip prisidėti prie asmens ir visuomenės gėrio (pagal Bažnyčios socialinį mokymą). Taip pat ragintų bažnytinę bendruomenę ir ypač Caritą darbuotis su tomis žmonių grupėmis, kurios yra atskirtyje ir kurias nenoriai priima (ar net atmeta) visuomenė.
„Tikiuosi, pal. Jurgis palaikytų nuolatinių diakonų rengimo idėją, ypač kreipiant jų tarnystę į pagalbą vargstantiems, bendruomenės telkimą ir teisingumo didinimą“, – sako diakonas Arūnas. – Taip pat skatintų pastoracinę veiklą grįsti malda, Šv. Rašto ir „laiko ženklų“ refleksija, o susiskaldymą Bažnyčioje ir visuomenėje švelnintų įsiklausymu ir dialogu. Manau, kad pal. Jurgis tikrai būtų sinodinio proceso Bažnyčioje šalininkas“.
Proga pažinti
Liepos 6–14 dienomis Marijampolėje organizuojamas pal. Jurgio Matulaičio minėjimas ir atlaidai – proga geriau pažinti, o kai kam galbūt naujai atrasti pal. Jurgį. Šiųmetinių atlaidų tema – „Kad nei viena diena nepraeitų be maldos“.
Kaip sakė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos sesuo Jolita Matulaitytė, malda suteikia dienai kryptį: „Žinoti, kur einu ir ko siekiu palaimintojo pavyzdžiu – labai svarbu. Tik maldoje galiu būti pripildyta vilties, meilės, drąsos. Tik maldoje galiu būti pakelta iš nusivylimų, nepasisekimų. Ir kaip išaušus rytui kas kartą pradedu dieną iš naujo, taip kas kartą iš susitikimo su Dievu maldoje keliauju į dienos susitikimus, užduotis, tarnystę.
Kaip tūkstančiai tikinčiųjų, seserys meldžia ir tiki pal. Jurgio paskelbimu šventuoju. Tačiau koks pal. J.Matulaičio asmenybės bruožas labiausiai atskleistų šventumą? Atsakydama ses. Jolita dalijasi nuostaba, kaip palaimintasis Jurgis gebėjo išlikti šviesiu, viltingu ir mylinčiu žmogumi gyvenimo išbandymuose: „Dešimties tapo našlaičiu, paauglystėje susirgo kaulų tuberkulioze, liga kankino jį visą gyvenimą.
Būdamas Vilniaus vyskupu nebuvo nei lietuvių, nei lenkų mylimas, nei suprastas nuolat besikeičiančios valstybės valdžios, laikraščiai spausdino šaržus, jis sulaukė grasinimų... Kažin kokių minčių ir jausmų keldavo žinojimas ir patirtis, kad esi ne tik nemylimas, bet ir nepageidaujamas? Kaip tokiose situacijose netapti piktam, pagiežingam, nelaimingam? Atsakymą randu palaimintojo dienoraštyje. Svarbiausia – Dievo meilė, troškimas ir pastanga visur ieškoti Dievo, Jo valios išpildymo ir Jo garbės, gelminis tikėjimas ir pasitikėjimas, kad viskas yra niekai prieš Dievo meilę.
Palaimintasis Jurgis kiekvieną užduotį, pareigą vykdė tikėdamas, kad tik meilė daro stebuklus. Žinoma, galim tik bandyti įsivaizduoti, kiek jam pačiam reikėjo pastangų ir darbo ugdantis nuolankumą, kantrybę, romumą, gerumą,.. kad į kiekvieną žvelgtų ambicijas, nesusipratimus praaugančiu meilės žvilgsniu.“
Kaip brangaus draugo aplankymas
Linitai Žebrauskienei iš Vilniaus piligrimystė į Marijampolę prie pal. Jurgio palaikų – kaip brangaus draugo aplankymas. „Skaitome palaimintojo Jurgio mintis, laiškus, meldžiamės jo litaniją. Tai proga daugiau pagalvoti, koks jis galingas užtarėjas pas Viešpatį“, – dalijosi Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros bendruomenės narė.
Linita pal. Jurgį atrado rašydama magistro darbą apie pasauliečių pašaukimą Bažnyčioje. Buvo nuoširdžiai nustebinta jo „pranašiškų įžvalgų apie pasauliečius, kurios tik po gero pusšimčio metų buvo išsakytos Vatikano II susirinkime“, o dabar – aptariamos diskusijose apie sinodinę Bažnyčią.
Taikdarys, taikintojas, gebantis išklausyti ir sutaikinti prieštaraujančias puses bei skirtingų požiūrių žmones. Šios pal. Jurgio dorybės, Linitos nuomone, aktualios šiandien, kaip jai reikšmingas kasdienis palaimintojo relikvijų Vilniaus Arkikatedroje lankymas, prašant jo užtarimo Arkikatedros bendruomenei – pasauliečiams ir kunigams.
Kurso „gelbėjimo ratas“
Pal. J.Matulaitį kurso globėju yra pasirinkę Kauno kunigų seminarijos pirmakursiai. Kaip pasakojo vienas jų – Donatas Jurevičius, dar parengiamajame kurse pasirenkamas globėjas lydi ne tik seminarijos studijų laikotarpiu, bet ir, jei Dievas duoda, kunigystės keliu.
„Ilgai galvojome, ką čia pasirinkus? Mes keturiese esame iš Vilniaus ir Vilkaviškio vyskupijų, tarp mūsų yra ir tautinių mažumų atstovų, ir lietuvių. Tada ir supratome, kad reikia globėjo, kuris apjungtų. Ir radome. Palaimintąjį Jurgį, kuris gimė prie Marijampolės, Vilkaviškio vyskupijoje, buvo Vilniaus vyskupu, yra ir lietuvių, ir lenkų gerbiamas palaimintasis. Būtent tuo jis mus pirmiausia patraukė“, – prisiminė D.Jurevičius.
Pal. Jurgis, Donat žodžiais, tapo savotišku „gelbėjimosi ratu“. Po vieno sunkesnio laikotarpio seminaristas ieškojo įžvalgų, kurios galėtų padėti jam ir kurso draugams. Rado. Ir jos iki šiol kabo ant tvarkaraščio lentos. „Pal. J.Matulaičio žodžius pasirinkome kaip mūsų kurso šūkį: nieko nebijok, dirbk, aukokis ir stipriai tikėk. Tikėk, kad gėris triumfuos ir nugalės blogį. Juk kas turi Dievą, kas turi Jėzų, tas turi viską. Šie žodžiai mums tapo kelrode žvaigžde. Kiekvieną vakarą kalbama malda į pal. Jurgį – ne formalumas, bet iš tiesų gyvas santykis“, – dalijosi seminaristas.
Donatas negalėtų rasti gražesnio pal. Jurgio asmens apibūdinimo, kaip jo paties žodžiai apie Katalikų Bažnyčią, kuri jam yra vienintelė tėvynė, o jis – tik jos patriotas: „Būtent tai man yra palaimintasis Jurgis. Ir jis iš tikrųjų veikia“.
Liga ir stebuklas
Gydytoja, dėstytoja Margarita Sriubienė pal. J.Matulaitį neseniai „atrado“ kelionėje į Lenkiją. Jos dėmesį patraukė liga – kaulų tuberkuliozė arba kaulų džiova, kuria jis sirgo nuo paauglystės ir su kuria pragyveno beveik 56 metus. „Anuomet tai buvo mirtina liga. Vien tai, kad kęsdamas jos keliamus skausmus pal. Jurgis pragyveno beveik 56 metus, yra Dievo stebuklas bei Švč. M. Marijos užtarimo vaisius“, – mano gydytoja.
Žvelgiant į pal. Jurgį jai akivaizdu, kokie mes dabar laimingi ir kaip pažengusi medicina: „Pal. J.Matulaičio mirties priežastimi buvo trūkęs apendicitas. Tuomet tai taip pat buvo mirtina liga, nes nebuvo antibiotikų. Juos Aleksandras Flemingas išrado dar po gerų dešimties metų. Vadinasi, tėvas Jurgis anuomet neturėjo jokių pasveikimo galimybių. Ir jis tą suprato, priėmė ramiai, be panikos ar baimės. Argi ne malonė priimti viską ramiai ir iškeliauti pas Tėvą?“
Žavi pal. Jurgio gebėjimas žvelgti į paprastus gyvenimo įvykius malonės šviesoje. „Pilkoje kasdienybėje jis sakydavo: „Ir mane visokie darbai trukdo ir slegia. Ką darysi? Dievo valia. Viskas Dievo rankose. Tegu Jo šventa valia įvyksta visame kame“. Painiose situacijose jis dalijasi savo patikimiausiu ginklu sunkiais atvejais: „Aš beveliju pasimelsti, kad mums visiems Dievas duotų Šventąją Dvasią“. Šiomis mintimis ir aš pradėjau remtis savo gyvenime. Kiekvieną dieną jas prisimenu. Ir tikrai, kai viską taip paprastai, aiškiai priimi į sielą, ateina ramybė, ir, atrodo, problemos išsisprendžia pačios“, – dalijosi gydytoja.
Vyskupo moto „Vince malum in bono“ (Nugalėk blogį gerumu) per šiuos kelis mėnesius tarsi tapo ir jos moto. „Toliau gilinuosi į jo gyvenimo detales, į biografijos faktus ir tikiu, kad laukia dar daug pažinimo malonumo“, – sako gydytoja, dėstytoja M.Sriubienė.
Pasimatymas Marijampolėje
„Susitikimui“ su palaimintuoju Jurgiu skiriama kiekvieno mėnesio 12 diena, mažuosiuose atlaiduose Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje paminint palaimintojo beatifikaciją. Na, o kiekvieną liepą iš visos Lietuvos ir aplinkinių kraštų maldininkus sukviečia pal. J.Matulaičio atlaidai, šiemet Marijampolėje vyksiantys liepos 6-14 dienomis.
Kaip liudija maldininkai, tai ne tik puiki proga geriau pažinti tėvą Jurgį, aplankant jo gimtinę Lūginėje, palaimintajam skirtą ekspoziciją Marijampolės marijonų vienuolyne, pagerbiant palaimintojo relikvijas Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje, bet ir sutikti bendraminčių, įdomių, atvirų žmonių. Atlaidų programą rasite paspaudę šią nuorodą.
Teologas, profesorius, diplomatas
Jurgis Matulaitis gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės kaime, netoli Marijampolės, ūkininkų šeimoje. 15-os sirgęs kaulų tuberkulioze ir išvykęs į Lenkiją pas pusbrolį Kelcuose jis pora metų mokėsi privačiai. Gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.
1891 m. įstojo į Kelcų kunigų seminariją. Caro valdžiai ją uždarius, studijavo Varšuvos seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Fribūre, Šveicarijoje įgijo teologijos daktaro laipsnį.
Paūmėjus ligai, Jurgis Matulaitis nutraukė darbą Kelcų kunigų seminarijoje. Prisiėmė kapeliono pareigas mergaičių amatų mokykloje, nes tai derėjo su seserų jam tuo metu teikiama slauga. Įsitraukė į plačią krikščionišką socialinę veiklą, organizavo darbininkus, steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams.
1907–1911 m. profesoriaudamas dėstė Petrapilio dvasinėje akademijoje, apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. 1911 m. tapo marijonų vienuolijos generolu, po kelerių metų įsteigė vienuolyną Bielianuose, globojo našlaičių prieglaudą, pats rinko jai aukas.
1918 m. grįžęs į Lietuvą Marijampolėje sutvarkė karo nuniokotą marijonų vienuolyną, įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregaciją. Tų pačių metų gruodį paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šias pareigas uoliai ėjo septynerius metus, sykiu vadovaudamas marijonams, įsteigė Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregaciją.
1925 m. atsisakė Vilniaus vyskupo pareigų. Popiežiaus Pijaus XI paskirtas tituliniu Adulio arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi daug prisidėjo prie Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu pagerinimo, bažnytinės Lietuvos provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo.
Mirė Kaune 1927 M.Sausio 27 dieną. Jau per arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuves kanauninkas Juozas Tumas–Vaižgantas prabilo apie jį kaip apie šventąjį. „Tikrai šventu vyru“ Jurgį Matulaitį pavadino ir Popiežius Pijus XI.
