Šis reabilitacijos centras įsikūręs išties sveikatą gerinančioje vietoje – jo teritorija didelė, aplinkui miškas, grynas oras. Čia sveikti sąlygos pačios geriausios, tikina „Pušyno kelyje“ dirbančios reabilitacijos specialistės.
Darbuotojų informuoti nesivargino
Kalbamės su keliomis medikėmis, kurios centre užima skirtingas pareigas, dirba skirtingus darbus, tačiau visos pasakoja tą patį – apie nerimą, kurį jaučia jau ne vieną savaitę laukdamos oficialių žinių apie reabilitacijos centro, dabar priklausančio Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (RVUL), uždarymą.
„Kol kas girdime gandus. Skambina pacientai ir teiraujasi, ar jau tikrai negali pas mus atvykti reabilitacijai, nes jiems vienoje ar kitoje gydymo įstaigoje taip sakė. Atvažiuoja ligoninių vairuotojai, atveža pacientus ir sako – na štai, paskutinis kartas, nebevažinėsim. Kai paklausiam kodėl, nustemba dėl klausimo, juk, sako jie, „Pušyno kelią“ uždaro.
Taip atrodo, kad visi viską žino apie tai, tik ne mes, reabilitacijos centro darbuotojai. Mums niekas neatsiuntė įspėjimo, nepranešė, kur tiksliai persikelsime, kada tai įvyks, ar visi turėsime darbo vietas. Net kai mėginame oficialiai sužinoti, ar galime registruoti pacientus vasarai, girdime – sprendimo dar nėra“, – taip skundžiasi darbuotojos, prašydamos saugoti jų anonimiškumą.
Jos atviros – kalbėti viešai iš esmės uždrausta. Arba tiksliau – jos pačios baiminasi, kad už problemų kėlimą žiniasklaidoje sulauks ligoninės vadovybės nemalonės, bus kaltinamos pakenkus įstaigai, tad galbūt neteks ir darbo.
Šis reabilitacijos centras per pastaruosius metus stipriai sumažino savo paslaugų apimtis. Dar 2019 metų vidurvasarį centre dirbo 120 darbuotojų, dabar – nė 60-ies nelikę. Anksčiau veikęs vaikų skyrius uždarytas, dalis jo buvo pradėta remontuoti, tačiau remontai net neįsibėgėję nutrūko. Uždarytas ir vienas suaugusiųjų korpusas.
„Tačiau nuostolius mums skaičiuoja, lyg būtume vis dar toks pats didelis centras su veikiančiais visais trimis korpusais“, – piktinasi darbuotojai.
