Premjeras rizikuoja žadėdamas kainų revoliuciją, švietimo ministrė degina savo pasitikėjimo procentus, vykdydama švietimo reformą. Kone visi švietimo reforma pavadinti žingsniai nebuvo priimti džiaugsmingai, tačiau etatinis mokytojų darbo apmokėjimas sukėlė ypač didelį nepasitenkinimą, kuris išvirto į streiką.
Taip, iš 7 švietimo profsąjungų streikuoja tik viena. Iš maždaug 2 tūkst. švietimo įstaigų streikuoja, pasak ministerijos, apie 40, nors jų turėtų padaugėti nuo pirmadienio, tačiau nepatenkintų, nors ir nestreikuojančių, žymiai daugiau.
Įvedus etatinį apmokėjimą, sako švietimo ekspertai, patys dirbantys šioje srityje, atlyginimai nepadidėjo tiek, kad būtų orūs, jaunų mokytojų prisikviesti nepavyksta, o sumaišties – per akis. Ji vienintelė nuolatinė. Ministerija kritikuojama, nes nesikalba su mokytojais, nediskutuoja pertvarkos klausimais, todėl reforma įgyvendinama „nuleidžiant ją iš viršaus“ principu. Pokalbis apie tai su pramonininkų konfederacijos prezidentu R.Dargiu.
– Noriu jus pacituoti: „Mokytojai – vieni svarbiausių visuomenės narių – turi kalbėti patys, o ne tik deleguoti savo balsą siauromis interesų kategorijomis mąstančioms profsąjungoms. Kai didžioji dauguma mokytojų patys ims kalbėti, kaip reikia reformuoti sistemą, kad jie galėtų ugdyti ir parengti ateities iššūkiams mūsų vaikus, tik tuomet išsijudinsime iš sąstingio ir turėsime realią galimybę keisti sistemą iš esmės.“ Suprantu, kad nepasitikite švietimo profsąjungomis, kaip ir medikai, savo profsąjungomis prarado pasitikėjimą ir sukūrė medikų sąjūdį. Kodėl nepasitikite profsąjungomis?
– Profsąjunga – tik iš viena atstovavimo galimybių. Mes puikiai žinome, kad dar yra asociacijos, mokytojų asociacijos – ir pradinių mokyklų mokytojų asociacija, yra ir vidurinės, progimnazijos direktorių asociacija, taip pat gimnazijų direktorių asociacija, kuri vienija turbūt daugiau nei 240 direktorių. Ir man tenka susitikti su jais, aš dažnai dalyvauju pokalbiuose su tų asociacijų vadovais, jų susitikimuose ir aš pats užduodu jiems klausimą: „O kaip jūs manote, kaip reikėtų reformuoti švietimo sistemą?“ Ir, deja, nė vienoje tokioje grupėje nėra jokių diskusijų ir nėra jokių siūlymų.
Mes kol kas turime sistemą tokią, kokią turėdavome anksčiau, tik demokratija leidžia garsiau kalbėti ir streikuoti. Tai kažkas „nuleidžia“ politiką, kažkas yra nepatenkinti. Demokratinėje sistemoje turbūt turėtume visi kurti ją, visi, turiu omenyje, proceso dalyviai, ir tada galėtume žiūrėti, kas nepatinka, kas nepasisekė, kaip koreguoti ir judėti į priekį.
Aš dažnai sakau, kad svarbiausias dalykas – judėti į priekį, daryti reformas, nes eidamas pamatai, kas netinka ir keiti ją. Aš manau, kad yra daug nesusikalbėjimo.
– Ar tai reiškia, kad ir patys mokytojai nelabai žino, ko jiems reikia?
– Mokytojai nėra susisteminę savo matymo, kaip reikėtų keisti švietimą, ir, jeigu mes šiandien paliksime tiktai kažkuriai siaurai grupei, tarkim, kurie Seime sėdi ir ją diktuoja, švietimo politikos reforma, aš manau, vis tiek nebus tokia, kokios reikia – valstybinės.
Negana to, šiandien jau ne tik švietimo ekspertai nebegali pasakyti, kaip reikėtų reformą daryti. Aš manau, kad visos visuomenės grupės, suinteresuotos valstybės ateitimi, turi jungtis. Aš įsitikinęs, kad valstybės ateitis absoliučiai priklauso nuo to, kokį mums pavyks šiandien mokytoją suformuoti, nes jis formuos žmogų, kuriam reikės gyventi XXI amžiaus viduryje ir gebėti su visais tais iššūkiais kovoti.
– Aš to paties ir norėčiau jūsų paklausti. Kai mes dabar kalbame apie etatinį mokytojų apmokėjimą, tarsi jis – didžiausia problema, bet iš tiesų jau ir iš jūsų paties kalbos aišku, kad ne tai yra didžiausia problema, tai – tik viena maža dalelė. Ar mokykla atitinka šiandienos lūkesčius? Ar jose auginamas ir ugdomas tas ateities žmogus, t. y. aš noriu jūsų paklausti, kokia mūsų mokyklos ugdymo kokybė, kaip jūs ją vertinate?
– Na, kol kas labai, sakykime, didelės pažangos po to, kai mes buvome mokykloje, turbūt ir jūs, ir aš, neįvyko. Iš esmės mes tebeturime šiek tiek reformuotą tą pačią sistemą, kur mes vaikus pakartojimo metodu mokome: mokytojas pasakė, vaikas atkartojo. Jeigu jis atkartojo, kaip mokytojas pasakė, vertinamas gerai, jeigu pakartojo ne taip – blogai.
Aš manau, kad iš esmės pati mokykla turi pradėti klausimus uždavinėti vaikui. Mums reikia, kad iš mokyklos išeitų kūrybingas, gebantis su savo žiniomis kurti pridėtinę vertę, žmogus. Pridėtinę vertę turiu omenyje labai plačiai, ne vien tik kaip versle – matuojamą pinigais.
Ar šiandien jūs galite pasakyti, kad mokykla taip ir išugdo vaikus? Deja, kol kas ne. Ir mums reikia pradėti nuo mokytojų mokymo. Kai mes turėsime tinkamas ugdymo programas mokytojams, tada galėsime kalbėti apie tai, koks vaikas turėtų išeiti iš mokyklos.
– Bet ministerija daug kalba apie tai, kad mokytojas irgi turi keistis. Ir netgi, kaip suprantame, įvyko lūžiai mokytojų rengime, nebeliko Edukologijos universiteto.
– Aš manau, kad šiandien ko iš tikrųjų trūksta, tai rimtų ugdymo programų. Kalbant apie tai, koks tas mokytojas turėtų būti ir kaip jis turėtų būti parengtas, dar mes esame pradiniame etape.
Aš manyčiau, kad čia reikėtų daug daugiau pastangų, daug daugiau ekspertų-specialistų, pasaulinės patirties, žinojimo, kaip turėtų mokytojas būti parengtas. Tada galime tikėtis, kad kažkas įvyks.
Bet noriu ne taip „juodai“ čia kalbėti, kad viskas čia pas mus yra blogai. Reikia suprasti, kad dabartinį technologinį lūžį ketvirtoji pramoninė revoliucija iš esmės kelia švietimo klausimą apskritai pasaulyje, koks jis turi būti. Ir ta problema, apie ką mes kalbame šiandien, apie mokytojų ugdymą, apie vaikų, žmonių ugdymą mokyklose, ji ne Lietuvos problema yra. Lygiai taip pat visose Europos valstybėse yra sprendžiamas klausimas, lygiai taip pat yra pasaulio išsivysčiusiose valstybėse. Ir čia mokytojas yra pirmas atsakymas, ką reikės labiausiai sutvarkyti.
– Ar ministerija suvokia, kokią ji nori mokyklą palikti po savęs, kelią, kuriuo mokykla turi eiti? Kokį mokytoją ji nori išugdyti? Vis tiek viskas prasideda ir tose ministerijos galvose?
– Taip, man tenka bendrauti daug su švietimo ministre ir aš pasakysiu, kad to supratimo yra. Ministrė pati supranta, kiek supranta ministerija toliau, kaip jie pasiruošę keistis, ar jie tikrai yra pribrendę šiandien tuos pokyčius atnešti gyvenimą, čia klausimas.
Ir dar didesnis klausimas, kiek yra pati švietimo sistema, turiu omenyje, mokykla pasiruošusi keistis. Nepamirškime, kad švietimas yra labai sunki sritis, iš tikro yra daug žmonių joje, ir ji keičiasi labai lėtai. Esu įsitikinęs, kad jūs skaitėte Stefaną Zweigą ir skaitėte apie austrų mokyklą, kurią jis aprašo amžių lūžyje, XIX–XX amžių. Kas labiausiai krito į akis, skaitant S.Zweigo knygas, kad tokia stagnaciška, konservatyvi, sunkiai pasiduodanti pokyčiams švietimo sistema, o jis ją kritikuoja.
Prisiminkime, čia 1900 metai. Ir perkeliame save dabar per 120 metų į priekį... Tas pats iš esmės. Sunkiai pasiduodanti sistema dėl to, kad ji labai inertiška, bet mums reikia šiandien lyderių ir reikia, aš įsivaizduoju, įsipareigojimų šios vyriausybės šiam klausimui, nes, man atrodo, kad jis yra šitoje vietoje esminis.
– Klausau jūsų ir galvoju, kad dabar pats metas pranešti apie savo kandidatavimą.
– Kur?
– Pavyzdžiui, į prezidentus. Negalvojote?
– Tai tiek yra kandidatų.
– Neturite planuose?
– Ne neturiu tikrai.
– Bet dar yra ir kitų: ir merų, ir savivaldybių, ir Europos Parlamento rinkimai.
– Kandidatavimą mero rinkimuose jau čia visi apsiskelbę. Aš manau, kad aš savo vietoje galiu būti naudingas. Tai, ką darau, aš nuosekliai darau. Jūs mane pažįstate senai, daug metų nekeičiu savo įsitikinimų, bet šiandien visuomenės augimo tempas manęs dar kol kas netenkina. Ji turėtų iš tikrųjų greičiau keistis.
– Ką gi, ačiū jums.
