Kitą savaitę „valstiečiai“ žada balsavimą dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio atstatydinimo, o opozicijos atstovai ragina R.Karbauskį siekti vadovauti parlamentui.
Į tai jis atsakė: „Ne“. Esą postas pagal koalicinę sutartį priklauso socialdarbiečiams, ir apskritai tokias kalbas pavadino juokavimu.
Tiesa, ketvirtadienį žurnalistų Seime paklaustas, ar pats svarsto galimybę kandidatuoti į šią poziciją, R.Karbauskis atsakė: „Galvoju.“
Taip pat „valstiečių“ vadovas teigė, jog šį klausimą svarstys valdančioji koalicija.
„Koalicija nutars, kai ateis laikas. (...) Koalicija svarstys tą klausimą, mes girdėjome opozicijos labai didelį norą, kad aš tą klausimą svarstyčiau, mes šnekėsimės apie tai. Tai yra svarstomas klausimas ir šiandien aš nenoriu pasakyti, kad jis neįmanomas“, – R.Karbauskį cituoja naujienų agentūra BNS.
2016 metais LVŽS laimėjus rinkimus jis nesiekė Seimo pirmininko posto.
Ragina persėsti nuo galinės džipo sėdynės
Apie tai, kad Seimo pirmininko pareigas dar 2016 metais, iš karto po rinkimų, turėjo užimti R.Karbauskis, LRT Televizijos laidoje „LRT forumas“ pareiškė parlamento vicepirmininkė konservatorė Irena Degutienė.
„Seimo pirmininku mažų mažiausiai tada turėjo tapti R.Karbauskis, jeigu sąrašo lyderis buvo Saulius Skvernelis ir jam buvo pažadėta, kad jis bus ministras pirmininkas. Šiandien mes tokioje situacijoje nebūtume“, – laidoje sakė ji.
Seimo pirmininku mažų mažiausiai tada turėjo tapti R.Karbauskis.
Opozicija dabar ragina „valstiečių“ lyderį pasiryžti vadovauti Seimui.
„Gal geriau ponas R.Karbauskis tegu prisiima atsakomybę, pasiryžta nebevadovauti Seimui nuo galinės džipo sėdynės, o pretenduoja į Seimo pirmininkus“, – antradienį aiškino parlamento opozicijos lyderis Julius Sabatauskas.
Juolab kad ir Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas (LSDDP) Gediminas Kirkilas tikino manantis, kad opozicijos siūlymas yra logiškas.
Trečiadienį premjeras Saulius Skvernelis patikino, kad palaikytų „valstiečių“ lyderio kandidatūrą į Seimo pirmininkus, jei ji būtų teikiama.
„Jei reikėtų balsuoti, žinoma, tikrai balsuočiau už R.Karbauskį Seimo pirmininko poste vienareikšmiškai“, – sakė jis.
Jei reikėtų balsuoti, žinoma, tikrai balsuočiau už R.Karbauskį Seimo pirmininko poste vienareikšmiškai.
Kai kurie kiti Seimo LVŽS frakcijos nariai irgi tvirtino, kad jie palaikytų lyderį.
Parlamentaras Antanas Baura aiškino, kad jeigu būtų atstatydintas V.Pranckietis ir kandidatuotų R.Karbauskis, jis tikrai balsuotų už jį.
„Aš bent galvoju, kad mūsų frakcija tikrai visa palaikytų“, – mano „valstietis“.
Tačiau kartu jis pridūrė, kad viešojoje erdvėje matė pranešimus, jog R.Karbauskis į tokį opozicijos siūlymą reagavo sakydamas, kad jie juokauja.
Seimo LVŽS frakcijos narė Agnė Širinskienė priminė romėnišką posakį: Pacta sunt servanda – sutarčių turi būti laikomasi.
„Šiuo atveju greičiausiai reikėtų žiūrėti į tai, kokia sutartis yra pasirašyta su koalicijos partneriais ir, manau, tame taške diskusija ir pasibaigia“, – pabrėžė ji.
Anot A.Širinskienės, kitaip elgtis šioje situacijoje neišeina.
„Sunkiai įsivaizduojama situacija, kad būtų galima kažkaip kitaip svarstyti“, – pakartojo parlamentarė.
Sunkiai įsivaizduojama situacija, kad būtų galima kažkaip kitaip svarstyti.
Atitoltų nuo partijos ir pasmerktų ją
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Lauro Bielinio teigimu, apie priežastis, kodėl R.Karbauskis nenori siekti Seimo pirmininko posto, reikėtų klausti jo paties. Tačiau galima daryti tam tikras prielaidas.
„Viena iš tokių prielaidų, mano galva, yra ta, kad R.Karbauskis, ko gero, jaučia arba numano, kad partijos padėtis nėra tokia tvirta, kad ją būtų galima pastumti į antrą planą. Ko gero, jam labai svarbu organizuoti partijos veiklą taip, kad ji galėtų kažkaip energingai gyventi tą politinį gyvenimą, kurį ji privalo gyventi.
Tapdamas Seimo pirmininku, jis atitoltų nuo partijos ir, ko gero, taip pasmerktų partiją jeigu ne suirimui, tai bent jau kažkokiam suskilimui“, – svarstė politologas.
Tapdamas Seimo pirmininku, jis atitoltų nuo partijos ir, ko gero, taip pasmerktų partiją jeigu ne suirimui, tai bent jau kažkokiam suskilimui.
Klausiamas, gal R.Karbauskis baiminasi nesulaukti paramos balsavime net iš savo frakcijos narių, L.Bielinis mano, kad tai antraeilis dalykas. Galbūt ir iš savų kas nors balsuotų prieš jį.
„Bet tuo pačiu iš opozicijos atstovų mes girdime palaikymą jam ir supratimą, kad, o kas gi kitas gali tapti Seimo pirmininku? Taip kad šiuo atveju, aš manau, R.Karbauskis nelabai bijo. Jis geras taktikas ir puikiai supranta, kad, ko gero, daugumą galėtų surinkti. Man atrodo, kad pagrindinė priežastis yra būtent partija. Jis puikiai supranta, kad, tapęs Seimo pirmininku, prarastų partiją, o praradus partiją, galbūt prarastų ir galimybę „valstiečiams“ dominuoti rinkimuose į Seimą po metų“, – sakė VDU profesorius.
Jis puikiai supranta, kad, tapęs Seimo pirmininku, prarastų partiją, o praradus partiją, galbūt prarastų ir galimybę „valstiečiams“ dominuoti rinkimuose į Seimą po metų.
L.Bielinio nuomone, balsavimas dėl V.Pranckiečio atstatydinimo – nuspėjamas reikalas. Pasak jo, tiek valdantieji, tiek opozicija išnaudos Seimo pirmininko problemą maksimaliai ir pasistengs, kad jos eksponavimas būtų jiems naudingas.
„Apie tai bus daug kalbama, bus daug įvairiausių versijų. Tačiau išties supraskime vieną paprastą dalyką. Tiek didžiajai daliai valdančiųjų, tiek opozicijai V.Pranckietis kaip asmenybė yra nereikšmingas. Jis jiems reikšmingas kaip elementas politiniam žaidimui šiandien ir dabar, kai galima savotiškai dirginti visuomenę ir vienas kitą: opozicijai valdančiuosius, valdantiesiems – sakykime, nesutinkančius.
Štai čia V.Pranckiečio tragedija, aš manyčiau. Jis tampa ne politine figūra, o, sakykime, kitų stumdoma šaške, kurią galima pastatyti ten, kur nori“, – komentavo L.Bielinis.
Atgraso viešumas
Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektorė Rima Urbonaitė irgi sakė, kad geriausiai priežastis, kodėl nenori vadovauti parlamentui, galėtų pakomentuoti pats R.Karbauskis.
„Aišku, Seimo pirmininkui turbūt frakcijos reikalus tvarkyti yra gerokai sudėtingiau. Kitaip tariant, jis turi papildomas funkcijas ir laiko prasme nėra taip lengva ganyti frakcijos narius – galbūt šiek tiek šaržuojant, žinoma, sakau. Bet vis dėlto tokių procesų valdymas, būtent kalbant apie frakciją, tam tikrų sprendimų derinimą, būnant frakcijos seniūnu, galbūt yra lengvesnis“, – pabrėžė politologė.
Kitas dalykas, kaip akcentavo R.Urbonaitė, dirbant Seimo frakcijos seniūnu nėra vadinamojo oficiozo ir paradinės, protokolinės dalies.
Ji, panašu, R.Karbauskiui nėra labai priimtina, jis nelabai nori dar didesnio viešumo.
MRU dėstytoja pastebėjo, kad turime Seimo Kultūros komiteto pirmininką, kurį sutikti kultūros renginiuose yra gana sudėtinga.
„Bent jau niekas nėra to užfiksavęs. Ar tai būtų premjeros, ar parodos, ar dar kažkas – mes jo tiesiog nematome, išskyrus renginius, kurie yra Naisiuose. Panašu, kad visi tie dalykai, kurie tikrai yra susiję su tam tikromis viešosiomis pareigomis, jam yra nepriimtini.
Tai akivaizdu, kad jis nemato šiame poste prasmės, jog galėtų vykdyti kitas funkcijas, kurios jam atitinkamai yra svarbios, ir galų gale jam tai yra labiau kliuvinys. Valdyti „iš šono“, iš Kultūros komiteto pirmininko posto, manau, šiuo metu ir tuo metu atrodė pakankamai gera pozicija, kuri nėra pernelyg apkrauta tais protokoliniais, oficioziniais dalykais“, – komentavo ji.
Panašu, kad visi tie dalykai, kurie tikrai yra susiję su tam tikromis viešosiomis pareigomis, yra jam nepriimtini.
R.Urbonaitė nemano, kad R.Karbauskį nuo vieno svarbiausių postų valstybėje galėtų stabdyti baimė išbandyti pasitikėjimą per balsavimą Seime.
„Nors, aišku, jeigu jis vis dėlto ryžtųsi tai padaryti ir galiausiai tą balsavimą pralaimėtų, žinoma, šis smūgis nebūtų labai malonus. Tai labai rimtai iškeltų klausimą, o kokia jo tikroji pozicija. Vis dėlto jo frakcija yra didžiulė ir jeigu tos frakcijos bei apskritai valdančiosios koalicijos nepakanka, kad tu taptum Seimo pirmininku, tai, žinoma, yra smūgis, rodiklis ir tam tikra prasme kažkoks lakmuso popierėlis, kai tu suvoki, jog tavo galbūt įsivaizduojamas palaikymas nėra toks, kokį jį įsivaizdavai. Tai būtų labai nemaloni situacija. Bet nesu tikra, kad būtent tai yra pagrindinis dalykas, kodėl jis šito posto vengia“, – sakė MRU dėstytoja.
R.Urbonaitė pastebėjo, kad politikų pastangų dėka pastaraisiais metais (ne tik šios Seimo kadencijos) parlamento pirmininko postas yra gerokai devalvuotas.
Anot politologės, matome ne pirmą ir galbūt ne paskutinį Seimo pirmininką, kuris institucijos įvaizdžio nestiprina.
Parlamento vadovas tampa nepakankamai svarbia figūra, nepaisant to, kad pažvelgus į Konstituciją, atsižvelgus į vykdomas funkcijas, šio posto tikrai negalima nuvertinti.
„Bet politikai, kurie kartais pasiūlo tas kandidatūras, panašu, kad to nesuvokia, tos reikšmės šitam postui nesuteikia. Ir mes turime tokią situaciją, kai tikrai tas postas yra visiškai devalvuojamas. Iš esmės net jeigu ir turime lyderius, tai jie tikrai nėra tie „patys, patys“, – pažymėjo R.Urbonaitė.
