„Ir šios tragedijos kaltininkai – ne piktas kaimynas ar priešas iš už jūrų marių, o tik mes patys. Maža to, ta juoda reiškia ir kai ką kito, apie ką kol kas mažai kalbama. Tai galimas sveikatos apsaugos sistemos paralyžius, reiškiantis ir perteklines mirtis.
Taip, būtent jas. Mirtis visų tų, kurie laukia planinių operacijų ar kitos medikų pagalbos. Tik, deja, jos gali taip ir nesulaukti. Ir ne todėl, kad jie jos neverti, o tik todėl, kad tie, kurie galėtų jais pasirūpinti, šiandien vėl priversti stovėti fronto linijoje ir kautis su mirtis nešančiu priešu, kurį mes patys įsileidom į savo teritoriją, savo miestus, savo kiemą ar savo namus“, – toliau rašo ji.
R.Lingienės žodžiais tariant, virusas atkeliavo pas mus su draugais, artimaisiais ar giminėmis. Galų gale, svarsto ji, gal ir su mumis pačiais, būtent tuo metu, kai nusprendėme, kad turime teisę gyventi laisviau.
„Ar tuomet, kai patikėjome, kad tą vieną kartą nenusiplovus rankų ar neužsidėjus kaukės, nieko tokio neatsitiks. Deja, tai nutiko. Lietuva juoduoja. Tik priminsiu, kad prieš daugiau nei metus, neturėdami kitos išeities, nes dar nebuvo vakcinų, uždarinėjom miestus tam, kad neleist virusui kirsti mūsų apsaugos zonų. Aptikę jo auką mes atkurdavome jos kelią, buvimo vietas, elgesį ir dėjom visas pastangas, kad užkardytume galimybes kitiems tapti jo aukomis.
O dabar vėl su neviltimi galime žiurėti į juoduojančią Lietuvą ir sekti pranešimus apie kas parą mirštančias kelias dešimtis mūsų šalies gyventojų, sulaukti liūdnų žinių iš artimųjų apie dar vieną, išėjusį per anksti...“
Toliau R.Lingienė rašo: „Tad kreipiuosi į kiekvieną su didžiausiu prašymu – mūsų gyvenimą šiandien aš lyginu su gyvenimu karo metu, todėl kaip niekada turim būti supratingi. Turim pagaliau pradėti elgtis kitaip. Turim pakeisti savo elgseną, išmokti gyventi, kai virusas yra ne kažkur, o prie mūsų namų slenksčio. Gyvename sąlygomis, kai priešas yra ne ginkluotos pajėgos, o velniškai gerai prisitaikantis virusas, keliaujantis pačiais įvairiausiais mūsų kasdienybės greitkeliais – nuo mokyklos suolų, biurų patalpų oro, parduotuvių lentynų, treniruočių ar koncertų salių, prekybos centrų vežimėlių ar benzino kolonėlių čiaupų.
Šis priešas – tai velniškas užkratas, daužantis visą pasaulį jau antrus metus, sėjantis mirtis nuo Italijos, JAV, Izraelio ar Lietuvos. Bet jį galima įveikti, kaip jau įveikėme anksčiau. Tai padaryti galime ir turime tik mes patys. Tam nereikia ginklų, bet reikia šalto ir sveiko proto.
Todėl labai prašau visų:
- susimildami skiepykitės, jei dėl vienų ar kitų priežasčių to dar nepadarėte;
- nekelkite nė kojos iš namų, jei negaluojate, kol nesulaukėte savo tyrimo atsakymo;
- reguliariai testuokitės profilaktiškai ir leiskite tai daryti savo vaikams;
- teisingai dėvėkite kaukes ar FFP2 respiratorius. Laiku juos keiskite;
- dažnai plaukite ar dezinfekuokite rankas;
- laikykitės saugaus atstumo;
- sumažinkite nebūtinus kontaktus su žmonėmis, su kuriais įprastai nesimatote;
- jei įmanoma, kurį laiką dirbkite nuotoliniu būdu;
- apsipirkite internetu;
- kas esate pasiskiepiję, jei tik jau galima, registruokitės sustiprinančiai vakcinos dozei.
Artimiausios kelios savaitės Lietuvai bus itin sunkios. Jei prieš metus užsidarėm namuose dėl kelių šimtų sergančiųjų, šiandien jų per parą turime tūkstančius, bet kažkodėl einame kelis kartus per dieną į parduotuves, prekybos centrus, neretas būna be kaukės ir tikrai ne visi tinkamai plauna rankas.“
