Pasigirdusius kaltinimus, kad policija nesiėmė aktyvių veiksmų prieš minią tik prasidėjus bruzdėjimui, R.Požėla atrėmė teigdamas, jog taip elgtasi siekiant padėtį deeskaluoti.
„Atsakymas yra toks, kad pirminis tikslas yra nesileisti, jog situacija labiau eskaluotųsi, kad visi tie veiksmai maksimaliai yra fiksuojami ir žmonės, kurie elgiasi neteisėtai, jie anksčiau ar vėliau tiesiog gaus pakvietimą atvykti į policiją ir mes ten išsakysime savo pretenzijas“, – interviu 15min aiškino policijos generalinis komisaras Renatas Požėla.
Stigo pajėgumų
– Po rugpjūčio 10-osios riaušių jau praėjo daugiau nei dvi savaitės, galime į viską pasižiūrėti iš dabartinės perspektyvos, ką darytumėte kitaip?
– Ką darytume kitaip, tai turbūt labai tiesiogiai nesirištumėme prie tos išankstinės informacijos, online gaunamos informacijos apie galimas grėsmes, nes, kaip ir spaudos konferencijoje sakiau, – turbūt neįmanoma, prie visų pastangų, surankioti visos informacijos ir todėl kiekvienu atveju, kai renginys yra protesto, ir kai yra nors menkiausia abejonė dėl to renginio saugumo, vis tik tarnybų darbas ir pasirengimas turi būti maksimalus.
Tam tikra problema buvo, kad tą dieną mes (aišku, tam buvo ir objektyvios priežastys) čia ir dabar neturėjome pajėgumų, kurie galėjo jau veikti ir taikyti intervencinius metodus.
Mums buvo reikalingas laikas juos pasikelti iš rezervo, juos instruktuoti, atvežti prie Seimo ir tada suorientuoti į tą aktyviąją operacijos fazę.
Ateityje, čia vėlgi – išmokta pamoka, mes telksimės iš kitų teritorinių policijos įstaigų pajėgumus, kad būtume pasirengę veikti tiek proaktyviai, kad neįvyktų riaušės, tiek reaktyviai, jeigu jau tektų vykdyti antiriaušines priemones.
– Pats pasakojote, kad pradėjus situacijai kaisti buvo kuriama ir planuojama speciali operacija, gal galite papasakoti plačiau, kas dalyvavo šiame procese?
– Pirmiausia, tai aišku buvo policijos sprendimas.
Mes nesakėme sau, kad būtinai mums reikės intervencinių veiksmų taikymo, bet mes ruošėmės ir mes iki pat galo vis tiek bandėme veikti proaktyviai, siekiant deeskaluoti situaciją, nors buvo vykdomi akivaizdūs administraciniai teisės pažeidimai – to paties atstumo nesilaikymas, pagal Susirinkimų įstatymą yra privalomas reikalavimas, kad būtų atlaisvintas įvažiavimas, išėjimai ir praėjimai – mes matėme akivaizdžius pažeidimus, bet, nepaisant to, mes bandėme.
Aišku, fiksavome visą tą situaciją tam, kad ateityje pradėtume tyrimus atitinkamus, bet iki paskutinės minutės bandėme deeskaluoti situaciją ir bendrauti su minia, kad jie gera valia priimtų tam tikrus sprendimus ir įvykdytų mūsų teisėtus reikalavimus.
Kai ministrė šiandien minėjo apie tą skandinavišką patirtį, tai iš tikrųjų mes po 2009 metų riaušių prie Seimo labai daug investavome į įvairius mokymus ir tame tarpe buvo mokymai Danijoje, Švedijoje, skandinavų šalyse.
Jų specialistai, ekspertai tiesiog perteikė savo patirtį ir mes labai daug ką perėmėme.
Kai vyksta renginys, policija demonstruoja tą norą bendrauti, norą komunikuoti, paaiškinti kažką, padėti žmogui, daryti viską, kad situacija nesieskaluotų link tokių veiksmų, kai reikia naudoti jau antiriaušines priemones.
Tai, iš esmės visa apimtimi mes bandėme daryti ir tą antradienį, aišku, ne viskas mums pavyko, mes tai savikritiškai įsivertinome.
Buvo tam tikras laikotarpis, kai mums sunkiai sekėsi valdyti situaciją ir ten buvo užgauliojimai ir žurnalistų, ir Seimo narių, ir kitų asmenų, ir ne tik užgauliojimai.
Mes tikrai kritiškai vertiname tą periodą ir sakėme, kad reikia išvengti tokių situacijų, kai mes renginio eigoje matome, kad kažko mums reikia daugiau, mes ruošiamės, rengiamės, keliame iš rezervo ir tam tikras laikotarpis yra toks, na, kai mes negalime šimtu procentų pasakyti, kad mes valdome situaciją.
Čia yra pamoka išmokta, bet mūsų tas darbas pagal skandinavišką modelį iki antiriaušinių pareigūnų aktyvavimo, jis turbūt yra teisingas.
Minioje veikė dialogo grupės, kurios bando žmonėms paaiškinti, patarti, nuraminti, čia jau ilgametė mūsų patirtis.
Galbūt tie žmonės nesimato plika akimi ir galbūt mūsų oponentai pasakys, kad per tiek metų nebuvo riaušių, tų dialogo grupių žmonių veiksmai yra pertekliniai, bet galbūt tų riaušių ir neįvyko, nes šitie žmonės savo darbą padarė.
Yra buvę įvairių situacijų ir anksčiau, po 2009 metų, kai tikrai tos įtampos kunkuliavo ir virė, bet jos neišvirto į langų daužymą ar aktyvų pasipriešinimą policijos pareigūnams.
Šioje vietoje irgi yra tam tikras atsakymas toms karštoms galvoms, kurie mus jau kaltino anksčiau, kodėl mes nesiėmėme aktyvių veiksmų prieš minią, kai vyksta tam tikri negeri dalykai.
Atsakymas yra toks, kad pirminis tikslas yra nesileisti, jog situacija labiau eskaluotųsi, kad visi tie veiksmai maksimaliai yra fiksuojami ir žmonės, kurie elgiasi neteisėtai, jie anksčiau ar vėliau tiesiog gaus pakvietimą atvykti į policiją ir mes ten išsakysime savo pretenzijas.
Kai ta fazė jau prasideda, kai matome, kad į mus jau pradeda skristi akmenys, tai be abejo tada visos skandinaviškos ar kitos gerosios patirtys, jos padedamos į šoną ir tada yra veikiama tam, kad proporcingai naudojant jėgą, teisės aktų nustatyta tvarka, ta situacija normalizuotųsi, būtų atkurta viešoji tvarka.
– Kaip suprantu, ta pirmoji dalis policijos darbo, ta prevencinė dalis, joje viskas yra tvarkoje iš esmės, bet ta antroji dalis, kai jau reikia panaudoti jėgą, ten yra daugiau problemų – kaip greitai mobilizuoti pajėgas, kaip greitai pasitelkti Viešojo saugumo tarnybą (VST).
Ar manote, kad rugpjūčio 10 dieną VST sureagavo pakankamai greitai?
– Norėjosi, be abejo, ir kad mes greičiau būtume reagavę, bet buvo tos objektyvios priežastys, kurias aš jau minėjau.
Problema buvo, kad tų pajėgumų nebuvo čia ir dabar, kad mums reikėjo laukti, kol jie atvyks ir tik jiems atvykus mes galėjome pradėti aktyvią fazę, o, kad jie buvo reikalingi, tai vis tik parodo toliau sekę įvykiai.
Nepaisant to, kad atvyko antiriaušiniai pareigūnai, specialiai parengti, jūs matote, koks skaičius pareigūnų sužalotų vis tiek yra.
Tai kas būtų buvę, jeigu mes su tomis kitomis pajėgomis, kurių irgi buvo nemažai, bet tikrai nepakankamai, būtume pradėję vykdyti aktyvią fazę?
Aš nenoriu net pagalvoti apie pasekmes, kokios galėjo kilti.
Dabar mums išmokta pamoka, kad maksimalūs mūsų pajėgumai būtų renginio vietoje ir kol renginys vyksta taikiai, tvarkingai, dirba iš esmės prevenciniai mūsų darbuotojai, tos pačios dialogo grupės.
Bet, jeigu matome, kad situacija eskaluojasi, tada mes jau čia ir dabar turime kitą pareigūnų rūšį, kurie būtų pasirengę vykdyti ir kitas funkcijas.
– Viešosios tvarkos užtikrinimas yra policijos prerogatyva, bet viešosios tvarkos atkūrimas yra VST reikalas – turime situaciją, kai iš esmės reikia upės viduryje keisti arklius.
Ar tas perdavimas operacijos yra pakankamai sklandus, ar viskas jus tenkina jame?
– Konkrečiai kalbant apie planą „Vėtra“, kuris reglamentuoja šiuos taktinius dalykus – iki kada veikia policija, kada jau į aktyvią fazę įsitraukia VST , kuri iš esmės vadovauja tai finalinei daliai, 2012 metais tas pakeitimas tikrai buvo žingsnis į priekį.
Visų pirma, ir „Vėtros“ paskelbimas iki 2012 metų buvo vidaus reikalų ministro prerogatyva, bei, matome, kad tai yra taktinis sprendimas – ne politinis ir ne strateginis, o taktinis sprendimas, ir šiuo metu, pagal galiojančią tvarką, operacijų vadovas, tai yra – apskrities policijos komisariato viršininkas iš esmės priima tokį sprendimą.
Ačiū dievui, kad pasikeitė ta reglamentacija.
Teisėsaugos pareigūnų funkcija yra ne tik numalšinti čia ir dabar riaušes, mums labai svarbus yra dokumentavimo dalykas, ikiteisminio tyrimo priemonių taikymas.
Aš tikrai pritariu, kad žiūrint taktiškai, jūs tikrai labai teisingai pastebėjote, aš tą pačią retoriką ir pats vartoju kalbėdamas su kolegomis, tik ne arklių, o žirgų pakeitimas, yra turbūt ne pats geriausias sprendimas ir šioje vietoje tikrai mes matome tobulintinus dalykus.
Mano giliu įsitikinimu, operacijos vadovas turėtų būti vienas.
Tas, kuris pradeda operaciją, tas, kuris galbūt vadovauja pajėgoms, kai dar nėra riaušių situacijos, jis ir turėtų vadovauti finalinei daliai.
Aš manau, kad tai turėtų būti policijos pareigūnas ir vėlgi aš atsakau, kodėl – policijos ar teisėsaugos pareigūnų funkcija yra ne tik numalšinti čia ir dabar riaušes, mums labai svarbus yra dokumentavimo dalykas, ikiteisminio tyrimo priemonių taikymas.
Svarbu yra išskaidyti minią ir eliminuoti tolimesnes pasekmes, bet tuo pačiu reikia ir tinkamai dokumentuoti viską, kad paskui būtų galima spręsti apie individualių asmenų atsakomybę.
Šioje vietoje mes esame ikiteisminio tyrimo įstaiga ir mūsų antrasis interesas, lygus pirmajam interesui suvaldyti situaciją, yra toks pats svarbus – dokumentuoti pažeidėjų veiksmus.
Kai veikia dvi tarnybos ir keičiami žirgai viduryje, kartais ta antra funkcija gali turėti tam tikrų ne visai teigiamų dalykų.
Čia irgi dar vienas argumentas, kodėl galbūt vienose rankose turėtų būti visų ikiriaušinių ir poriaušinių veiksmų atlikimas.
Dabar mes kalbame ir su mūsų partneriais, ir su Vidaus reikalų ministerija apie teisės aktų tobulinimus.
– Jūs turite omenyje VST prijungimą prie policijos?
– Ne, ne, aš kalbu, kad mes veiktume kartu, išvien, nes iš tikrųjų riaušių malšinimo funkcija arba viešosios tvarkos atkūrimas yra numatytas Viešojo saugumo tarnybos įstatyme, tik tiek, kad šitai „Vėtros“ operacijai turėtų pradėti vadovauti ir baigtų tas pats vadovas.
Tai turėtų būti operacijų centro vadovas, o pagal dabartinį reglamentavimą yra šiek tiek kitaip – tam tikroje fazėje įsijungia aktyviai VST, ji perima vadovavimą dėl taktinių dalykų ir šioje vietoje, vadybiniu požiūriu, bent jau aš taip galvoju, tai nėra pats teisingiausias sprendimas.
Tai yra diskutuotini dalykai, bet šiandien mes turime reglamentavimą tokį, koks jis yra.
– Kalbant apie tai, kad per riaušes pareigūnų trūko – sakėte, kad kitiems renginiams ruošiantis reikia imti iš regionų ir anksčiau esate minėjęs, kad šiuo metu pareigūnų skaičius yra, ko gero, mažiausias istorijoje.
Dabar esame tokioje situacijoje, kad turime riaušes, turime migrantų krizę, turėjome visus karantino ribojimus, kur policija labai daug papildomų funkcijų atliko.
Kokias pamokas iš šios situacijos pasiimate – ar kažkaip kitaip reikia mobilizuoti pajėgas ar tiesiog reikia daugiau pareigūnų?
– Ir nesant visoms šioms situacijoms, aš esu kalbėjęs tiek į išorę, tiek į vidų, kad policija kaip organizacija turi stiprėti tiek kokybiškai (šioje vietoje mums geriau sekasi), tiek kiekybiškai, nes iš tikrųjų šiandien mes turime turbūt mažiausią visų laikų mūsų organizacijos istorijoje pareigūnų ir tarnautojų skaičių.
Panaikinus Policijos akademiją mes turime tam tikrą skylę ir ta skylė tikrai labai stipriai muša mus.
Aš esu net skaičių paminėjęs, tą vadinamą mūsų nekomplektaciją ir tai yra arti pusantro tūkstančio pareigūnų trūkumas.
Aišku ir buvusios vadovybės viską darė, kad ta situacija nebūtų tokia, ir ši vadovybė lygiai tą patį daro – antrus metus mes didiname kvotas dėl naujai priimamų darbuotojų, kursantų į Policijos mokyklą, didiname kvotas asmenų, kurie yra baigę kitas aukštąsias alma mater ir turi universitetinį išsilavinimą.
Kviečiame juos prisijungti prie mūsų ir siūlome šešių savaičių pagreitintą kursą, kurį pabaigę jie tampa policijos pareigūnais.
Antrus metus iš eilės mes didiname fiziškai priimamų žmonių skaičių, bet situacija yra tokia, kad vis dar daugiau pareigūnų palieka mūsų gretas, nei ateina.
Turime ir kitą pakankamai sudėtingą situaciją, kad daugiau nei 40 proc. mūsų pareigūnų iš esmės yra jau pensijinio amžiaus.
Čia turbūt reikia retrospektyviai atsigręžti atgal ir pasakyti, kad Policijos akademijos panaikinimas, jos nebebuvimas, na, tai turbūt klaida buvo.
Aš suprantu, kad tokia Policijos akademija, kokia ji buvo, kai aš ją baigiau ar į kurią aš įstojau 1992 metais, ji galbūt tokia šiandien nebeturėtų būti, bet panaikinus policijos akademiją mes turime tam tikrą skylę ir ta skylė tikrai labai stipriai muša mus.
Yra ir kitos mūsų iniciatyvos, kad vietoje Policijos mokyklos mes turėtume Policijos kolegiją, kur galėtume ruošti ne tik pirminį parengimą pareigūnams, bet ir profesinį bakalaurą.
Mums šioje situacijoje to pakaktų, bet, deja, tie sprendimai, jie yra užstrigę Seime ir šiandien mes turime tik tą pirminį parengimą, kai žmogus baigęs ne pilnus metus mokslo, įgyja policininko kvalifikaciją, pirminę grandį, o paskui jau prasideda kiti reikalai, kur žmogus toliau turi stoti, ką jis turi pabaigti.
Mes neturime aiškiai sutvarkytos mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo piramidės, va čia turbūt yra pagrindinė problema, kodėl mes taip sunkiai šlubuojame su naujų kadrų įsiliejimu į mūsų organizaciją.
Nepaisant to, mes verčiamės iš situacijos su dabartiniais pareigūnais ir, kaip parodė pandeminis laikotarpis, manau, pakankamai efektyviai tvarkėmės.
Aišku, didžiulis ačiū mūsų visiems socialiniams partneriams, Šaulių sąjungai, be kurių mes tikrai būtume ne tokie stiprūs, kokie buvome.
Aišku, neapsieiname be viršvalandinio darbo organizavimo.
Taip, krūviai, įtampos yra jaučiamos organizacijoje, bet noriu pasidžiaugti, kad kitų metų biudžetas tikrai leis mums jau judėti į priekį, leis labiau motyvuoti mūsų darbuotojus ir bus pasiųsta žinutė į išorę, kad daugiau jaunuolių norėtų rinktis policininko profesiją.
– Kitų metų biudžetas padidės?
– Jis padidėja ir mes galėsime didesnę sumą lėšų skirti tiek naujų pareigybių komplektavimui, tiek dabartinių mūsų darbuotojų finansiniam motyvavimui, darbo užmokesčio didinimui.
„Nuopelnai“ bus įvertinti
– Pabėgome truputį į šoną, bet dar sugrįžkime truputį prie renginių. Rugpjūčio 10-osios išvakarėse pasikeitė dalyvių skaičius – buvo tūkstantis, o tada staiga tapo penki tūkstančiai.
Ar tai jums apsunkino darbą? Ir taip pat – ar nemanote, kad toks metas pasikeitimui buvo pasirinktas specialiai?
– Ar tai buvo specialiai padaryta tikrai nesiimsiu vertinti neturėdamas kažkokių objektyvių faktų.
Ar tai mums apsunkino, ar palengvino, be abejo, kad apsunkino, nes pirmadienį ryte buvo viena informacija, o vis tik žmonių skaičius irgi daug ką lemia – mūsų pasirengimus, mūsų pareigūnų skaičiaus nustatymą.
Pirmadienį ryte mes ruošėmės vienam scenarijui, o pirmadienį į darbo pabaigą pasirodė, kad mes turime labai greitai pasirengti kitam scenarijui ir iš tikrųjų, tas laikas nuo pirmadienio vakaro iki antradienio ryto buvo pakankamai trumpas, kad persiorientuotume, kad prisitrauktume papildomus pajėgumus iš kitur.
Tačiau, jeigu ryte mūsų pajėgumai buvo vieni, tai nuosekliai per dieną, matant emocionalias kalbas, tam tikrus simbolius, na, vis tiek pojūtis kuždėjo, kad vis tik galimi įvairūs scenarijai ir galbūt šitas mitingas baigsis ne visai taikiai.
Aišku, niekada nesitiki specialiai, kad būtinai kiekvienas mitingas baigsis riaušėmis, bet visada tas vidinis balsas sako, kad turi ruoštis bet kam, todėl iš tikrųjų dienos eigoje, nuolat, mes turime chronologine tvarka susidėlioję – kaip, kokią valandą prisijungdavo papildomi mūsų ekipažai tam, kad tarnautų situacijos deeskalavimui.
Tas vyko visą dieną, bet kai prasidėjo tas momentas, kai žmonės buvo vieno iš asmenų garsiai paraginti: „Eikime prie Seimo, apjuoskime Seimą“, tai irgi buvo toks jau neramus signalas.
Tada mes pradėjome matyti koncentraciją žmonių ir turbūt antro apėjimo aplink Seimą metu, prie vartų, pamatėme karingas nuotaikas, kurias pakurstė, deja, ir kai kurie Seimo nariai.
Aišku, čia yra ikiteisminio tyrimo dalykas ir, manau, kiekvieno asmens „nuopelnas“, nesvarbu, kokias jis pozicijas užima, bus įvertintas.
Manau, kiekvieno asmens „nuopelnas“, nesvarbu, kokias jis pozicijas užima, bus įvertintas.
Pamatėme, kad į šitą minią jungiasi nauji asmenys, kurie ir nedalyvavo mitinge, kai kurių skandalingai ir prieštaringai vertinamų asmenų atsirado.
Iš tikrųjų tada jau buvo prasidėjęs mūsų pasirengimas aktyviai fazei, bet vėlgi, ruošdamiesi tai aktyviai fazei, mes tikėjomės, kad to mums pavyks išvengti ir iki pat galo bandėme komunikuoti su minia.
Kai buvo paskutinis mūsų prašymas, kad, gerbiamieji, pasitraukite nuo vartų, atsitraukite 75 metrus, kaip to reikalauja įstatymas tam, kad būtų atlaisvintas praėjimas, mes buvome neišgirsti ir tuomet proporcingai naudodami kūno fizinę jėgą mes pradėjome atstūminėti žmones.
Turbūt tai buvo momentas, kai buvo suprasta, kad mes vykdome prievartą, agresiją ir tada – pirmi akmenys, pirmi sužalojimai.
Tada prasidėjo ta aktyvioji policijos operacijos fazė, kurios mes iki pat galo tikėjomės išvengti.
– Artimiausios savaitės irgi laukia įtemptos – šeštadienį yra Kaune renginys (LGBT eitynės), policijos atstovai irgi sakė, kad mato jame daugiau grėsmių nei kituose renginiuose, kurie galėtų vykti Laisvės alėjoje. Kokios tos grėsmės?
– Matome ir proklamacijas įvairias, matome visokius epitetus, kuriais yra įžeidinėjami asmenys, kurie galbūt turi kitokį mąstymą, kitokią elgseną, kitokią seksualinę orientaciją, mes tuos dalykus matome, vertiname ir darbas tikrai vyksta.
Aišku, pagrindinis dalykas turbūt, kad laukiame galutinio verdikto apskritai dėl renginių legalumo.
Vienas dalykas, jeigu bus išduoti aiškūs sprendimai, leidimai, bus rastas bendras vardiklis su renginių organizatoriais, tai mūsų bus vieni veiksmai, vienas pasiruošimas.
Kita situacija, jei, deja, įvyks blogiausia, ką mes dabar girdime, kad nepaisant to, bus ar nebus leidimas, mes vis tiek rinksimės, mes vis tiek eisime.
Bet kokiu atveju, policijos pareiga yra užtikrinti viešąją tvarką, mes neturėsime tokios galimybės ir tikrai renginių organizatoriams nepasakysime, kad jeigu jūs norite be leidimo eiti, tai gal patys ir viešąja tvarka pasirūpinkite.
Deja, mes to pasakyti negalime ir mes privalėsime užtikrinti, kad viskas vyktų saugiai, tad mūsų pasiruošimui irgi turi įtakos savivaldybės sprendimai ir mes norėtume, kad idealiuoju atveju būtų maksimalus sutarimas tarp savivaldybės, leidimą išduodančių institucijų ir renginių organizatorių.
– Yra skirtingi atvejai – renginys Vilniuje ir renginys Kaune. Vienas yra, kai policijai reikia saugoti nuo mitingo dalyvių turtą, žmones, o kitas yra atvirkščias, kai reikia saugoti mitingo dalyvius. Kaip jūsų darbas keičiasi ir kuris atvejis jums yra lengvesnis?
– Kalbant apie artėjančiąją rugsėjo 10 dieną mes turbūt turėsime ir dar vieną iššūkį, kadangi dar viena organizacija yra pasiprašiusi leidimo, kuri atvirai oponuoja tiems kitiems renginio organizatoriams, kuri pasisako už teisėtumą, už nustatytos tvarkos laikymąsi.
Matyt, kad tai bus dvi oponuojančios pusės.
Policijos funkcija būtų ir atskyrimą padaryti, ir užtikrinti tvarką tarp mitingo ir antimitingo, jeigu taip galima sakyti.
Tad rugsėjo 10 dieną mes dar vieną iššūkį turėtume.
Kiekvienas renginys turi savo spalvą, atspalvį, savas grėsmes ir tikrai aš dabar nepasakyčiau, kuris renginys, mūsų požiūriu, yra mums sudėtingesnis, nes kol kas dar daug turime nežinomųjų.
Aš labai noriu tikėti, kad ta žinutė, ir mano pasakyta, bus išgirsta – kad teisėtų tikslų būtina siekti teisėtomis priemonėmis.
Nesvarbu, kokia tai būtų organizacija ar asmenys, jeigu jie mano, kad gali neteisėtais būdais siekti teisėtų tikslų, tai yra ne tas kelias.
– O kas ta kita organizacija, kuri norėtų antimitingą organizuoti?
– Lietuvos liberalus jaunimas.
– Jūs, kaip suprantu, įsitraukiate šiek tiek aktyviau į savivaldybių sprendimus išduodant leidimus, tai kokios jūsų rekomendacijos yra dėl rugsėjo 10-osios – tiek dėl mitingo, tiek dėl antimitingo?
– Pirmiausia, atstovaus policijos pozicijai arba policijos įstaigos vadovas, arba jo pavaduotojas.
Dėl mitingo vietos prie Seimo aš esu pasisakęs, labai aiškiai, kad, deja, geras ar blogas, bet Susirinkimų įstatymas reglamentuoja tam tikrus reikalavimus.
Ir tą, ką dabar mes turime, kreipimąsi nuo 7 iki 15 tūkstančių žmonių, fiziškai niekaip negali sutilpti, nepažeidžiant Susirinkimų įstatymo nuostatų, tai mes tikrai siūlysime, kad renginio vieta būtų alternatyvi, kitoje Vilniaus miesto vietoje.
– Tarkime, Vingio parke, kaip Didysis šeimų gynimo maršas?
– Per tą patį šeimų maršą, kuris sutraukė 10 tūkstančių ar daugiau žmonių, niekas čia tiksliai dabar nesuskaičiuos, matėme, kad tai tikrai yra gera vieta ir turbūt istoriškai mitingams ta vieta gera.
Eismo saugumo atžvilgiu ji gera, nes šalia nėra gatvių, kur zuja mašinos.
Tikrai gera tokia vieta ir tie reikalavimai, kad ir kokie jie bebūtų, gali būti išsakyti ir iš vietos, kuri nėra betarpiškai prie Seimo.
Mūsų tokia pozicija.
Na, o dėl antimitingo, jie prašo iki šimto žmonių, tai toks kiekis žmonių iš esmės galėtų susirinkti ir prie Seimo.
Aš bandau būti nuoseklus – kalbu, kad tam tikra žmonių dalis, ji gali prie Seimo susirinkti, nes ji ten sutilptų.
Bet kita žmonių dalis, kuri būtų skaičiuojama tūkstančiais, ji turėtų mitinguoti ir protestuoti kitose vietose.
Jeigu anksčiau į darbą būdavo paleisti kumščiai, tai dabar vis dažniau yra naudojami peiliai
Įtampos visuomenėje
– Šiuo metu visuomenėje yra susikaupę labai daug įtampų, jūs ir pats esate apie tai kalbėjęs, o protestai, matyt, gali irgi būti jų išdava tam tikra.
Lygiai taip pat jūs kalbėjote, kad yra išaugęs ir smurto, nusikaltimų skaičius. Ar vis dar stebite tokias tendencijas?
– Skaičių kalba galbūt mes nematome tokio drastiško ar dramatiško išaugimo, tačiau matome nusikaltimų pobūdį.
Iš tikrųjų, buitinėje, artimoje aplinkoje tikrai matome padidėjusį smurtą.
Jeigu anksčiau į darbą būdavo paleisti kumščiai, tai dabar vis dažniau yra naudojami peiliai, visi kiti žmogaus žalojimui priskirtini įrankiai ir tie nužudymai būna tikrai pakankamai brutalūs, kai peiliu subadoma tiesiog ar panaudojamas šaunamasis ginklas, kaip nesenu Vilniaus atveju.
Protu nesuvokiama paleisti kulkas vidury miesto centro, automobilyje, į savo artimą žmogų.
Mes nuo pat pandemijos pradžios nuolat kalbame apie tai, o žiūrint į mūsų nusikaltimų suvestines, matome tendencijas ir su kuo policijos pareigūnai susiduria.
Štai, trečiadienį, Vilniaus mieste, buvo ginkluotas pasipriešinimas prieš policijos pareigūną, kai atvyko mūsų ekipažas į iškvietimą artimoje aplinkoje – buvo naudojamas peilis.
Mes suprantame, ką reiškia, kai yra naudojamas peilis, tai yra labai siaura riba tarp gyvybės ir mirties.
Na, ačiū Dievui, kad viskas pavyko sėkmingai, pavyko šitą asmenį nuginkluoti, bet tokio smurto, tokio kvailo ir perteklinio smurto atvejų tikrai mes matome didėjimą nuo pat pandemijos pradžios.
-
Įkalintas Seime mitinguotojus rėmęs M.Puidokas ne kartą skambino policijos komisarui
-
Į laisvę paleisti beveik visi suimtieji dėl riaušių prie Seimo, yra naujų įtariamųjų
-
R.Požėla: didelis mitingas prie Seimo fiziškai negalimas, policija siūlys jį rengti kitur
-
Seimo vadovybė aptars riaušių pamokas, tarsis dėl rugsėjo 10-osios mitingo
Mes nesame unikalūs šiame pasaulyje.
Kiek kalbame su savo kolegomis, tai panašūs dalykai vyksta ir kitose šalyse.
Taip, galbūt žmonės yra pervargę nuo tam tikrų reikalavimų, žmonės yra praradę darbus, galbūt daugiau laiko namuose praleidžia, atsiranda įvairių trinčių, bet vis tik smurto naudojimas, peilio naudojimas, tai yra nepateisinami dalykai.
Deja, tie dalykai vyksta kasdien.
– Ta įtampa yra ne tik tarp paprastų žmonių, namuose ar kur kitur, bet ir tarp žmonių, ir policijos. Jūs ir pats paminėjote pasipriešinimą pareigūnams, o aš irgi matau suvestines ir tų atvejų yra ir daugiau. Riaušės lygiai taip pat yra vienas įtampos pavyzdžių.
– Geriausias pavyzdys.
Žmonės ten ne prieš policiją protestavo, bet policija tapo taikiniais, kadangi jie neleido kažko daryti.
Mes esame toks lakmuso popierėlis, kuris nuolat jaučia tas įtampas visuomenėje.
Ir, deja, dažnai tampam tuo pagrindiniu taikiniu.
– Šitame kontekste man kyla dar vienas klausimas. Neseniai policijos feisbuke buvo paskelbta žinutė, kai po riaušių vienas vyras sakė, kad jam ašarinių dujų papurškė su kovidu, į tai policija atsakė, kad jeigu reikės, papurkšime dujų su vakcina.
Kaip jūs vertinate tą įrašą? Jis susilaukė daug palaikymo, bet, turint omeny, šią įtampos atmosferą, ar nemanote, kad šiek tiek per laisvai pasižiūrėta į prievartos veiksmus?
– Mes tiesiog atsakėme į visišką absurdiškumą paskleistos žinutės, nes turbūt kiekvienas sveiko proto žmogus suvokia, kad policija niekada dujų nepurkš su kažkuo, kas sukeltų kažkokias komplikacijas.
Taip, dujos sukelia šiaip pasekmes ir buvo nukentėjusiųjų nuo dujų, akių tinklainės buvo galbūt išdegintos žmonėms, bet tai yra kitas dalykas. O toks pasakymas, tai čia aš matau arba visišką kvailystę, arba kažkokį bandymą sąmokslo teoriją sukurti.
Aišku, buvo žmonių ir aš pats asmeniškai į messengerį gavau krūvą pasipiktinimų juodžiausių.
Bet aš sakau, kad kartais į labai rimtus dalykus reikia ir su šypsena pažiūrėti, o ta šypsena galbūt irgi tarnauja įtampos deeskalavimui.
Mes tokį sprendimą padarėme, aš manau, kad jis buvo teisingas.
Tai dar kartą parodė, kad policija yra tokie pat žmonės ir su humoro jausmu, ir, kad į viską žiūrime ne vien per rūsčius ūsus, bet tiesiog vertiname adekvačiai.
Deja, dalis mūsų pareigūnų serga tomis pačiomis ligomis, kuriomis serga ir visuomenė
– Akivaizdu, kad policininkai irgi yra žmonės ir tos įtampos, kurios yra tarp visuomenės narių, jos turėtų būti ir tarp policijos pareigūnų. Jie irgi yra pervargę, jie darbo labai daug turėjo.
Ar jūs atliekate papildomus kažkokius veiksmus, kad tą įtampą šiek tiek išvalytumėte?
– Pagal galimybes, nežiūrint į tai, koks sudėtingas laikotarpis, mes tikrai ir leidome, ir leidžiame pareigūnams pasinaudoti turima teise į atostogas.
Čia išimtis turbūt tik generalinis policijos komisaras, bet jau tiek to.
Suprantame, kad žiema, pavasaris buvo tikrai, jau kam kam, bent policininkams, labai įtempti ir buvo tokių išvis apokaliptinių minčių, kad jūs čia tiek ilgai nepatempsite tokiu ritmu dirbant, tačiau mes patempėme.
Negana to, mes atėjome į pagalbą ir daugeliui kitų institucijų, valstybiškai žiūrėjome, žiūrime ir žiūrėsime į tuos procesus, kurie vyksta šalyje.
Ir ta pati nelegalios migracijos situacija, mes negalime likti nuošalyje ir esame delegavę pakankamai didelį pareigūnų kiekį dirbti kartu su pasieniečiais.
Tai yra natūralus dalykas ir mes, kaip organizacija, tiesiog neturime teisės likti nuošalyje ten, kur, nors ir nėra tiesioginė policijos funkcija, bet valstybei yra problema.
Taip, mes ruošiamės rudeniui, taip, mes jaučiame įtampas, tai persiduoda ir pareigūnams.
Stengiamės komunikuoti, stengiuosi ir aš pats važiuoti į konkrečius kolektyvus, į komisariatus.
Mes turime ir vidinį savo socialinį pokalbių kambarį, kuris vienija apie septynis tūkstančius pareigūnų ir tarnautojų, tam tikros žinutės būna, diskusijos.
Diskusijos irgi būna aštrios, nes, deja, dalis mūsų pareigūnų serga tomis pačiomis ligomis, kuriomis serga ir visuomenė.
Aš kalbu apie tą patį požiūrį į skiepus.
Čia nieko naujo nepasakysiu turbūt, nes mes esame tos pačios visuomenės ląstelė ir bandome kalbėtis, bandome aiškinti, bandome motyvuoti papildomai pareigūnus.
Tas veikia, nors, aišku, tų nuotaikų įvairių būna ir išgirsti kritinius pasakymus, kritinius pastebėjimus.
Policijos organizacija yra gyva organizacija ir natūralu, kad žmonės turi savo matymus, mąstymus, patarimus, bet, aš manau, kad tie procesai, kurie vyksta policijos organizacijos viduje, tai jie vyksta tikrai ne kumščio principu, o pakankamai demokratiškai.
Aš laikau, kad mūsų organizacija yra pakankamai įtraukta į sprendimų priėmimo procesą, jiems sprendimai yra paaiškinami, tačiau čia nuo žmogaus priklauso ar jis pats nori būti įtrauktas, ar jis nedalyvauja proceso priėmime, o paskui tik kritikuoja.
Kaip ir visuomenėje, visko pas mus yra, bet tikrai sąlygos yra kiekvienam pareigūnui sudarytos prisidėti prie tų sprendimų priėmimo ir gauti atsakymą, kodėl vienoks ar kitoks sprendimas priimtas ir tai tarnauja gero mikroklimato kūrimui.
Kas yra be galo svarbu organizacijos viduje, nes ne vien tik finansinis atlygis motyvuoja žmogų tinkamai vykdyti funkcijas, bet labai svarbu su kokia nuotaika jis eina į darbą, koks yra mikroklimatas, kokios yra vertybės organizacijos, kokios yra tradicijos, užklasinė veikla.
Mes tuos dalykus tikrai suvokiame ir bandome daryti, kad mūsų darbuotojas gautų maksimalų pasitenkinimą.
Žvilgsnis į saugos tarnybas
– Būtų įdomu pasikalbėti ir apie migrantų krizę bei policijos vaidmenį joje. Yra tie baziniai dalykai – apsauga ir kitos funkcijos, bet, matyt, kad ir policijos kriminalistai dirba, prisideda prie to.
Ar matote organizuotų nusikalstamų grupių, kurios naudotųsi ta krize?
– Labai čia neblogai gavosi, kad dar ką tik, neseniai, aš vadovavau Valstybės sienos apsaugos tarnybai ir tikrai man labai puikiai pažįstamos tam tikros situacijos ir grėsmės, suprantami darbai, ką daro ir ką privalo padaryti pasieniečiai.
Todėl mes labai ilgai neraginami iškart pasiūlėme savo įvairaus pobūdžio pagalbas – dirbant ant pačios sienos ir kituose formatuose.
Atsakant į jūsų klausimą dėl organizuoto nusikalstamumo, tai šiuo metu su pasieniečiais mes vykdome pakankamai didelės apimties kriminalinės žvalgybos tyrimą, jame dalyvauja turbūt apie 50 pareigūnų iš abiejų tarnybų ir tas tyrimas apima tikrai nemažai krypčių.
Tyrimo metu mes taip pat bandome sau atsakyti į klausimą, kiek organizuotas nusikalstamumas čia irgi yra prisidėjęs, kiek jis veikia, kiek jam įdomu kas vyksta.
Dabar tikrai nenorėčiau dalintis tomis žiniomis, kurias turiu, nes, natūralu, kad mus skaitys ne tik pilietiški Lietuvos piliečiai, bet ir tam tikri asmenys, kurie turi kitų reikalų.
Noriu pasakyti, kad tas vaizdas, ta mozaika yra aiški – kas vyksta, kaip vyksta ir jau kam kam, policijai, ta pirminė, prioritetinė tyrimo kryptis yra būtent pamatyti tuos procesus, pamatyti, kas tuose procesuose veikia, ar tai ONG, ar kiti dalykai.
Tiksliai, tiesmukiškai neatsakysiu į jūsų klausimą – taip ar ne, bet tikrai mes daug ką matome ir sau bent jau informaciją tikrai turime.
– Jūs esate kalbėjęs, kad būtų gerai, jei dalį policijos ir VST funkcijų perimtų privačios saugos tarnybos. Ar ši idėja buvo daugiau plėtota dar?
– Plėtojama yra dėl kai kurių objektų ir mes tikrai matome, kad objektų, kuriuose yra apgyvendinti migrantai, jeigu tie objektai nėra žinybiniai, apsaugą galėtų perimti.
Kuo daugiau funkcijų vykdome, tuo labiau kažkas nukraujuoja, kažkas yra silpniau.
Natūralu, kad pasienio užkardos turbūt nesaugos privati saugos tarnyba.
Tačiau tas pats Rūdninkų poligonas, mokyklos, savivaldybių objektai, tai tikrai turėtų juos šimtu procentu saugoti saugos tarnybos ir mūsų veikimo bendras principas turėtų būti toks, kaip mes kartu su saugos tarnybomis veikiame per sporto renginius – viduje veikia saugos tarnybos, jos tvarkosi ir jei jos pakankamai gerai tvarkosi, tai policija tiesiog nesikiša, tačiau, kai iškyla problemos, kai reikia mūsų pagalbos, policija atsiranda čia ir dabar.
Toks pats principas turėtų būti ir su šitais objektais – viduje ir ties perimetru dirba saugos tarnybos ir jeigu saugos tarnybos nebesusitvarko su savo funkcijomis arba joms reikia pagalbos, tada mes visada ateiname į pagalbą.
Taip būtų tikrai racionalu ir efektyvu, o statutinės tarnybos galėtų iš esmės savo pajėgumus nukreipti savo pagrindinių funkcijų vykdymui.
Mes nesuprantame, kad kuo daugiau funkcijų vykdome, tuo labiau kažkas nukraujuoja, kažkas yra silpniau, kažkur mes pajėgumų negalime skirti ir valstybėje gali susidaryti įvairios situacijos, kai mūsų žmogus gali nesulaukti greitos, operatyvios ir, svarbiausia, kvalifikuotos pagalbos.
– O ar jūs jaučiatės, kad šiuos lūkesčius politikai girdi?
– Taip, išgirsta ir mes turime jau keletą objektų, dėl kurių pradėti viešieji pirkimai, tai aš manau, kad tie procesai ne tik, kad judės į priekį, bet išvysime ir galutinį sprendimą.
