Interviu su portalu LRT.lt Vilniaus meras kalbėjo ne tik apie partijos reikalus, bet ir apie situaciją sostinėje.
– Neseniai grįžote po atostogų. Kokių darbų ėmėtės pirmiausia?
– Atostogos buvo geras laikas susikaupti ir atsipūsti. Grįžau į naują, karštą darbų ir politinį sezoną. Puikiai suprantu, kad sezonas bus gerokai įtemptesnis.
Viena vertus, yra labai daug darbų, kurie yra finalinėje, paskutinėje stadijoje – ar tai būtų dideli projektai, jų statyba, ar derybų pabaiga, ar konkursų skelbimas. Kita vertus, aišku, yra politinis sezonas, jis taip pat darys įtaką. Matau suaktyvėjimą šioje srityje. Esu nusiteikęs darbingai.
– Kokie yra šiuo metu Vilniuje „degantys“, svarbiausi darbai?
– Reikia atskirti „degančius“ ir svarbius. „Degantys“ darbai – tai nebūtinai patys svarbiausi darbai. Kalbant apie strateginius, svarbius darbus, tai išskirčiau keletą, pradedant nuo didelių objektų.
Tai, visų pirma, daugiafunkcio komplekso, t.y. nacionalinio stadiono ir susijusių objektų reikalai. Šiuo metu yra intensyvių derybų stadija ir mano siekis, kad šiais metais „išeitume“ į sutarties pasirašymą ir, atitinkamai, į darbus, neatsilikdami nuo grafiko, net gal ir greičiau nei pagal grafiką.
Tai yra strategiškai svarbus projektas Vilniui. Atsimenu, prieš kelerius metus buvo darytas subjektyvus Europos Sąjungos tyrimas, tai kur mes blogiausiai Europos kontekste atrodome – tai sporto infrastruktūros, pirmiausia – nacionalinio stadiono, nebuvimas.
Taip pat laukia koncertų salės ant Tauro kalno darbai. Tikiuosi, kad su Kultūros ministerija toliau sklandžiai dirbsime, jie užbaigia galimybių studiją ir mes tada skelbiame architektūrinį konkursą ir visus darbus dėliojamės, žemės paėmimas jau sutvarkytas. Yra daugybė kitų statybinių darbų, pavyzdžiui, Lazdynų [baseino – LRT.lt] kompleksas, mokyklos, infrastruktūrinių objektų pakeitimas.
Reikia paminėti ir švietimo pokyčius. Nuo rugsėjo 1-osios startuojame su svarbiu projektu – galimybe pradinukams mokykloje būti iki 18 val. Aišku, kad tai padaryti yra rimtas iššūkis. Reikia kelių šimtų naujų darbuotojų, o pritraukti tiek darbuotojų mokykloms yra rimtas uždavinys. Galiu pasakyti, kad kur nors mokinių mažėja, bet yra kūrybingų pedagogų, tai mes jų laukiame Vilniuje.
– Prieš porą savaičių viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjo savivaldybės ir prodiuserio Olego Šurajevo įmonės sudaryta sutartis dėl jūsų veiklos viešinimo. Buvo įvairių vertinimų, komentarų. Kaip jūs vertinate šią situaciją ir triukšmą, kuris dėl jos kilo?
– Po atostogų grįžęs aiškiai matau, kad prasideda tas politinis sezonas, kai bus ieškoma kabliukų, kur kas nors yra negerai, nesvarbu, pagrįstai ar ne. Bus ieškoma klaidelių, pavėlavimų ar dar ko nors.
Tai yra du procesai. Vienas – natūralus savivaldybės darbo procesas. Natūralu, kad dalį darbų daro patys savivaldybės tarnautojai, dalis jų yra perkama kaip paslaugos. Šiuo atveju tai buvo normalus, skaidrus, aiškus procesas, kuris įvyko.
Kitas dalykas buvo politinė diskusija aplinkui ir daliai žmonių pasirodė, kad čia yra kažkokia sąsaja. Aš esu visiškai tikras, kad tos sąsajos nėra. Olegas yra karštas ir teisingas žmogus, kartais nuo jo tekdavo ir man malkų susilaukti, mano oponentams dar dažniau. Neabejoju, kad visada savo nuomonę pasakys, kad ir kas bebūtų, ir mano, ir kitų žmonių atžvilgiu.
Esu visiškai ramus, kad viskas padaryta sąžiningai ir pagal įstatymą. O kad šį rudenį bus aktyviai bandoma ieškoti panašių istorijų, aš net neabejoju.
– Itin dėmesio sulaukė ir iki šiol sulaukia naujoji reklama „Vilnius – Europos G taškas“. Ar tikėjotės, kad ji sulauks tokių reakcijų?
– Tikėjausi labai gerų ir plačių reakcijų, bet jos įvyko dar didesnės ir geresnės, nei tikėjausi. Dėl to reikėtų padėkoti ir tos reklamos kritikams. Tarptautinėje žiniasklaidoje nebūtų tos istorijos, kad Vilnius įdomią, inovatyvią ir drąsią reklamą pateikė, jei ne bažnyčios kuris nors žmogus kažką pasakęs, kad tai susiję su popiežiumi, nors tai nieko bendro neturi. Tai ne kažką leptelėjusi opozicija, kuri pabandė surasti kabliukų.
Tai sukūrė intrigą, kuri 30–40 procentų padidino reklamos pasiekiamumą tarptautinėse auditorijose. Tai labai geras rezultatas. Žiūrint skaičius, net pasiekiant ne visus žiniasklaidos kanalus, yra daugiau nei tūkstantis pranešimų ir vien tik teigiamų ar neutralių žinučių. Labai svarbu, kad tą teigiamą susidomėjimą Lietuva išnaudotume.
Prieš keletą metų buvo bandoma daryti reklamą, kad Lietuva yra drąsi šalis, bet to drąsumo nesimatė. Turbūt dabar nereikia sakyti žodžio „drąsus“, bet reklama sukuria aurą, kad štai – čia gyvena kūrybingi, nebijantys eksperimentuoti ir rodyti drąsos žmonės.
– Ne paslaptis, kad didelį gyventojų nepasitenkinimą sukėlė neseniai įvestos atliekų išvežimo naujovės. Kaip sekasi spręsti šią krizę?
– Pagal įstatymą, ši reforma turėjo būti padaryta dar 2014 metais. Ji buvo vilkinama dėl daugybės priežasčių, kurių pagrindinė turbūt ta, kad ir atliekų vežėjams, ir daugiabučių namų administratoriams apsimokėjo ankstesnė sistema, nes buvo surenkama daug lėšų, o netvarka vis tiek buvo.
Tą sistemą mes įdiegėme po viso teismų maratono, nes vežėjai bandė skųsti konkursą ir įvairias jo sąlygas. Pirmas mėnuo buvo ypač sunkus, tą reikia pripažinti ir atsiprašyti tų, kas patyrė nepatogumus. Dabar sistema sklandumo prasme veikia kaip ir anksčiau, žmonės moka mažiau ir tai sukuria sąlygas ateityje turėti aukštesnę kokybę.
Dabar mes matome, kad vežėjai tiek sukonkuravo ir nuleido kainas žemyn, kad akivaizdu, jog sistema veikia tiek skaidriai, kad save nuspaudė privačios įmonės, kad galvoja, jog reikia pasitraukti. Gerai, kad mes tą procesą valdėme nuo pat pradžių. Pavyzdžiui, viena iš viešųjų pirkimų sąlygų, dėl kurios buvo bylinėjamasi, tai sutarties nutraukimo sąlygos.
Jos yra sunkios ir užtikrinančios saugumą, sklandumą. Galiu nuraminti, kad tas perėjimas, kuris buvo numatytas įstatymuose, įvyko. Dabar planuojama ir vyksta daug kitų darbų.
– Pažvelgęs į savo laiką einant mero pareigas, ką norėtumėte pakeisti arba ką būtumėte daręs kitaip?
– Dažnai sulaukiu šio klausimo. Iš tikro turbūt kiekviename darbe norėtųsi dar didesnio tempo ir greičio. Net jei kažkas ir padaryta, visada atrodo, kad gal buvo galima tai padaryti truputį anksčiau.
Prieš tris su puse metų trūko beveik 7 tūkst. vietų, o dabar visi patenka į darželius. Kai sakiau, kad išspręsiu tą problemą, manęs klausinėjo, ar tikrai. Dabar imamės kito lygio problemų – kad vaikai į juos patektų arčiau namų ir kad būtų geresnė kokybė.
Kalbant apie investicijas į gyvenamuosius rajonus, tai taip, norėtųsi, kad tie kiemai atrodytų dar geriau ir gražiau, bet iš tiesų įvažiavimai į kiemus, asfaltavimai, kurie seniai nematė ūkiškos rankos, didžioji dalis to yra sutvarkyta ar baiginėjama.
– Kalbant ne apie Vilniaus, bet apie politikos reikalus, – kokia dabar yra jūsų situacija Liberalų sąjūdyje – ar jūs dar esate aktyvus narys, ar jau pasitraukėte iš jos branduolio?
– Praėjusiais metais, kai buvau partijos pirmininkas, aš turėjau daugiau laiko skirti partijos gyvenimui nei tada, kai iš tos pozicijos pasitraukiau. Partiniam kasdieniam gyvenimui skiriu mažiau laiko ir tai yra privalumas, nes galiu daugiau dėmesio skirti miestui. Praėję metai buvo sunkūs, kai sprendžiau įvairias krizes, kurias ne pats sukėliau, bet man teko su jomis susidoroti.
Esminis dalykas yra ne partija, o vertybės. Aš buvau, esu ir numirsiu būdamas liberalu. Tos vertybės man yra labai svarbios. Žiūrėdamas į partijos poziciją, aš, kaip asmuo, pilietis, Vilniaus meras, norėčiau aktyvesnės, labiau savo vertybes ginančios partijos. Partijos, kuri yra labiau liberali ir labiau kovojanti už tas vertybes. Man trūksta to.
Tai nėra priekaištas Eugenijui Gentvilui, kaip partijos pirmininkui, bet aš matau tam tikrą sąstingį ir tai man nepatinka. Aš asmeniškai padarau, kad laisvės idealas būtų apgintas Vilniaus mieste ir manau, kad tai yra Vilniaus misija.
– O ar nesigailite atsisakęs partijos pirmininko posto?
– Ne, iš tikro nesigailiu. Po sėkmingų Seimo rinkimų, į kuriuos vedžiau partiją, galbūt reikėjo anksčiau tų pareigų atsisakyti. Galvoju, kad tai būtų buvęs logiškesnis žingsnis, bet nutiko taip, kaip turėjo būti.
Tai leido man susikoncentruoti į Vilniaus miestą ir galiu pasakyti, kad dabar galiu padaryti daugiau negu būdamas partijos pirmininku.
– Jūs minėjote, kad partija šiuo metu nėra tokia, kokia galėtų ir turėtų būti, kad trūksta kovojimo už liberalias vertybes. Galbūt jūs matote savo narystės Liberalų sąjūdyje pabaigą?
– Narystės pabaigos nematau, nors po Valstybės saugumo departamento paviešintos informacijos, kai paaiškėjo tam tikros aplinkybės, kodėl kai kurie bendražygiai taip nenorėjo, kad būčiau partijos pirmininku, kad buvo kai kurie iš jų tam tikrų koncernų pasirinkti lyderiais, kai kurie dalykai man tapo aiškesni.
Paaiškėjo, kad koncerno atstovai įvardijo, jog kai kurie asmenys būtų gerai, kad būtų pirmininkais, bet Šimašius kažkoks keistas – ar palei plauką, ar prieš plauką glostai, vis tiek nieko neišpeši. Tas įvardinimas man atvėrė akis.
Tačiau šiandien tai yra politinė jėga, kuri atstovauja toms vertybėms, kurias aš turiu, ir tikiuosi, kad tas įrankis, kuris dabar truputį atšipęs, įgaus tinkamą formą ir atliks savo vaidmenį.
– Manote, kad partija dar gali atsigauti?
– Manau, kad gali. Tai tikrai neįvyks savaime ir aš manau, kad reikia naudoti kiek įmanoma inovatyvesnę strategiją. Natūralu, kad 2019 metais reikia susikoncentruoti į savivaldos rinkimus, galbūt decentralizuoti tam tikrą partijos veiklą, tam, kad ji atsinaujinusi 2020 metų Seimo rinkimuose atliktų tą vaidmenį, kurį turi atlikti. Dabartinė situacija manęs netenkina.
– Jūs jau paskelbėte, kad dar kartą sieksite Vilniaus mero posto. Kaip vertinate savo šansus?
– Vertinu gerai. Tai įvertins prie balsadėžių atėję rinkėjai. Mano tikslas yra parodyti jiems, kad esu tas žmogus, kuris atsako už savo žodžius, bei turi viziją ir kryptį ateičiai.
– O kaip manote, ar partijos situacija gali pakišti jums koją?
– Akivaizdu, kad šiai dienai tai yra veiksnys, kuris neprideda stiprumo ir svorio. Jei prieš keletą metų partija buvo tokia, su kuria žmonės siejo lūkesčius, tai šiandien yra visiškai priešinga situacija. Tai yra tam tikras iššūkis, bet tai tikrai nereiškia, kad aš kažką metu.
Tai yra tokia situacija, su kuria reikia dorotis. Galiausiai, žmogus atsakingas už savo pasiekimus.
