„Kyla nepasitenkinimas“
Po susitikimo R.Šimašius sakė, kad situacija sudėtinga – vyksta karas Ukrainoje, Rusijos invazija į Ukrainą, o Maskvos patriarchas laimina Rusijos karius ir tą ideologiją, kuri skirta sunaikinti ukrainiečių tautą.
„Aš nenoriu kalbėti už kunigus stačiatikių cerkvės, bet ir iš apačios kyla bruzdesys, nepasitenkinimas. Aš matau, kad Bažnyčios viduje yra įvykęs susidorojimas su dalimi kunigu. Mano asmenine nuomone, aš tai vertinu kaip Lietuvos stačiatikių cerkvės skilimas. Mūsų kunigai rūpinasi daugiau dvasiniais dalykais, aš juos raginu pažiūrėti ir rimčiau į tuos dalykus.
Man kaip Lietuvos piliečiui yra apmaudu, kad Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus menančios cerkvės priklauso, šiandien galėčiau pasakyti netgi – neteisėtai priklauso, organizacijai, kuri inicijuoja karą ir taikių gyventojų žudymą. Mano siūlymas yra, kad mes turime grįžti į laikus iki 1686 metai, kai mūsų Stačiatikių cerkvę perėmė Maskvos patriarchatas. Manau, tam yra visos prielaidos, bet apie tai turi kalbėti istorikai, bažnytinės ir civilinės teisės specialistai“, – kalbėjo meras.
Jo teigimu, dabar svarbu ir kitkas – artėja stačiatikių Velykos, kurias jie švenčia ne vieną sekmadienį, o 40 dienų.
„Norėtųsi, kad Velykos būtų Vilniuje švenčiamos tinkamai ir stačiatikių, pasiūliau visą įmanomą pagalbą, kad turėtume tokią galimybę ir viduje ir lauke, kad tos Velykos būtų švenčiamos tų stačiatikių kunigų, kurie yra prieš Rusijos agresiją, tos bendruomenės, kuri irgi yra prieš Rusijos agresiją ir nenori melstis už blogiui tarnaujantį Maskvos patriarchą, kad jie turėtų kur susirinkti“, – sakė R.Šimašius.
Konkrečių vietų, kurios galėtų būti atviros šiai bendruomenei, meras neįvardijo, nes miestas bažnyčių neturi, tačiau pabrėžė, kad tai nebūtinai kokios nors patalpos, bet ir viešosios miesto erdvės.
Kaip vienas iš galimų variantų gali būti svarstoma ir cerkvė buvusiame Lukiškių kalėjime, pripažino R.Šimašius. Ji dabar priklauso Turto bankui ir yra laikinai išnuomota privačiai organizacijai.
Tačiau esą logiškiausia būtų grįžti į XVII a. pabaigą, kai Lietuvos stačiatikiai buvo pavaldūs būtent Konstantinopolio patriarchatui. Tuomet esą reikėtų spręsti ir klausimą dėl turto, ar tai būtų grįžimas su iki to laiko sukurtu turtu, kaip keistųsi šios tradicinės Lietuvoje religijos bendruomenės finansavimas ir t.t.
Skilimu patys nevadina
Patys atleisti kunigai situacijos Lietuvos stačiatikių bažnyčioje skilimu nevadina. Esą noras tapti Konstantinopolio patriarchato dalimi nėra skilimas. Ir tvirtina karo nenorį.
Šiuo metu kreipimąsi į Konstantinopolio patriarchatą oficialiai palaiko 7 stačiatikių kunigai, iš viso jų yra arti 70. Visi septyni yra pateikę prašymus juos atleisti nuo pareigų, tačiau sprendimų dar nėra.
Kunigas Vitalis Dauparas sakė, kad jie karo Bažnyčios viduje tikrai nenori. Tačiau esą kita pusė – Lietuvos stačiatikių arkivyskupija – elgiasi kitaip.
„Procesas prasidėjęs yra ne dabar, bet ilgas procesas, kuris yra daugiau sąžinės procesas. Bent jau mūsų atveju tai yra sąžinės balso klausymas tiek, kiek metų mes aktyviai dalyvavome – aš dešimt metų Ortodoksų bažnyčioje tarnaudamas – dėl daug dalykų užmerkdavome akis. Girdėdami pasisakymus įvairius, tiek iš aukščiausių vadovų, tiek ir kartais šalia, užmerkdavome akis, nes vis tiek ne visi taip, tarnaujame, turime savo bendruomenę, niekas mūsų neliečia ir neverčia kažkaip kitaip galvoti. Tų nuomonių buvo visokių.
Bet atėjus tam baisiam dalykui kaip karas, kur žūsta nekalti žmonės, kur sąžinė nebeleidžia toliau taikstytis ir užmerkti akis, tiesiog nekreipti dėmesio. Tai ir įvyko. O toliau procesas vyksta be mūsų, mus kaip upė neša dabar. Mes galbūt esame ne tiek aktyvūs dalyviai, kiek negalime atsitraukti, išbristi iš tos upės, nes prasidėjo nelabai gražūs dalykai iš kitos pusės – kaltinimai pasiekė mus ir pan.“, – kalbėjo kun. V.Dauparas.
Jo teigimu, prasidėjo susiskaldymo procesas, tačiau jis pabrėžė: „Tai nėra Ortodoksų bažnyčios skilimas kaip Bažnyčios skilimas, kaip schizma. Ką stengiasi pasakyti mūsų kolegos kitoj pusėj, nes schizma tai būtų atskilimas nuo Bažnyčios kaip tokios ir kūrimas kažko naujo.
Tačiau mes nieko tokio panašaus nei norim, nei svajojam daryti, nes Ortodoksų bažnyčia tai nėra tik Maskvos patriarchatas, tai 15-os atskirų nepriklausomų Bažnyčių vienybė.“
Konstantinopolio patriarchatas yra seniausia, garbingiausia bendruomenė, tačiau patriarchatai yra ir Lenkijoje, Estijoje, Sakartvele ir t.t. Todėl esą perėjimas arba grįžimas iš vienos struktūrinės institucijos į kitą, prisijungimas nuo vieno vyskupo pas kitą ortodoksišką vyskupą nėra skilimas, teigė V.Dauparas.
Anot kunigo, nėra taip, kad šitą procesą palaiko tik septyni kunigai iš Lietuvoje tarnaujančių arti 70-ies. Esą tikrai daugiau tokių yra, kaip ir tikinčiųjų bendruomenės narių, kurie tikrai nepalaiko Maskvos patriarchato vadovų pozicijos dėl karo Ukrainoje.
Kaip sakė G.J.Sungaila, procesą prisijungti prie Konstantinopolio patriarchato metropolijos turi pradėti kunigai Lietuvoje, šiuo metu ruošiamas kreipimąsis į Konstantinopolio patriarchatą ir bus laukiama jo sprendimo dėl Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos. Atskirą kreipimąsi ruošia ir tautinių bendrijų atstovai, tikimasi, kad savo paramą oficialiai išsakys ir Lietuvos vadovai.
„Pirmasis žingsnis mums yra kreipimasis kartu su pasauliečiais tikinčiaisiais, jeigu pavyks – su valdžios užtarimu, esame dėkingi ir Vilniaus merui, ir kitiems, kas reiškia mums paramą, kuri mums labai svarbi, kad parodytume ir Konstantinopolio patriarchatui, jog čia ne šiaip keli keistuoliai sukilėliai, bet yra ir valdžios palaikymas.
Mes stengiamės vengti konflikto, deja, kita pusė, Maskvos patriarchato arkivyskupija bando išprovokuoti, išeskaluoti, nors mes vengiame bet kokio konflikto“, – kalbėjo kunigas G.J.Sungaila.
Gavus Konstantinopolio patriarchato pripažinimą, kai kunigai bus priimti į Konstantinopolio patriarchato klerą, tada galės oficialiai švęsti eucharistiją kaip Konstantinopolio patriarchato dalis. Kiek tai užtruks, kunigas G.J.Sungaila sakė negalįs pasakyti, tačiau tikisi, kad atsižvelgus į dabartinę situaciją, tai įvyks greitai.
Žadėjo pagalbą
Apie tokį susitikimą Vilniaus meras pranešė dar prieš Velykas feisbuke.
„Susitiksiu su atleistais Lietuvos stačiatikių kunigais. Jiems patvirtinus, kad atleisti buvo dėl palaikymo Ukrainai (atsisakymo melstis už velniui tarnaujantį Maskvos patriarchą Kirilą), padėsim, kuo galėsim, kad turėtų kur veikti, kur švęsti Velykas (stačiatikiams jos po savaitės).
O dėl pačios Stačiatikių bažnyčios Lietuvoje – panašu, laikas paanalizuoti rimčiau. Labai laukčiau kompetentingų istorikų ir religijotyrininkų nuomonės. O pats keliu klausimus – ar Maskvos patriarchato bažnyčia Lietuvoje yra tikrai tradicinė religinė bendruomenė, kaip dabar įtvirtinta įstatymu, ar visgi ne visai tradicinė, o primesta maskolių?“ – rašė meras.
Atleisti trys kunigai
Apie tai, kad Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas, metropolitas Inokentijus iš pareigų atleido kunigą Vitalijų Mockų, o kiti du kunigai, Gintaras Jurgis Sungaila ir Vitalis Dauparas, ne tik atleisti iš pareigų, bet ir nušalinti nuo bet kokios aktyvios tarnystės, pranešta praeitą savaitę.
Patys dvasininkai tvirtino patys pasitraukę iš pareigų, nes jaučiantys sąžinės konfliktą, kai Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Kirilas remia Rusijos karinę invaziją į Ukrainą, o Maskvos priešininkus Ukrainoje vadina „blogio jėgomis“, kovojančiomis prieš „Rusijos vienybę“.
Po kelių dienų tylos oficialų pranešimą išplatinęs metropolitas Inokentijus teigė, kad praėjusią savaitę atleisti trys kunigai jau seniai planavo pereiti į kitą jurisdikciją ir patys pasirinko nesantarvės kelią. Jis griežtai atmetė kaltinimus esą Lietuvos stačiatikių bažnyčios požiūris į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje yra nepakankamai griežtas.
„Bet kokios spekuliacijos apie Ortodoksų Bažnyčią Lietuvoje kaip galimą kitų valstybių įrankį, yra absurdiškos. Taip galima pamanyti, tik nežinant, jog Lietuvoje didžiąją ortodoksų tikinčiųjų dalį sudaro vidutinio amžiaus, pagyvenę žmonės ir senolės. Piktavališkai tvirtinti, jog Lietuvos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkija palaiko karą ir pateisina agresiją – tėra šmeižtas“, – buvo skelbiama pranešime.
Anot metropolito Inokentijaus, jo pozicija nepasikeitė nuo kovo 17-osios, kai buvo išplatintas kreipimasis, kuriame teigta, kad Lietuvos Ortodoksų bažnyčia smerkia Rusijos karą prieš Ukrainą. Pats Inokentijus tuomet nurodė, kad su Patriarchu Kirilu turi skirtingą požiūrį į Rusijos vykdomą politiką, skirtingai interpretuoja tai, kas vyksta Ukrainoje.
Galimybės bažnyčiai prašyta dar 2017 m.
Kalbėdamas apie tris kunigus, kurie praėjusią savaitę buvo atleisti, metropolitas Inokentijus pažymėjo, kad jie jau seniai „kūrė planus pereiti į Konstantinopolio Patriarchato jurisdikciją, o po tragiškų įvykių Ukrainoje apie savo ketinimus prabilo viešai“.
Vienas iš pasitraukusių kunigų G.Sungaila patvirtino, kad norima „pereiti iš pavaldumo vienam ortodoksų vyskupui į pavaldumą kitam ortodoksų vyskupui, kad tikintieji ir mes nejaustume sąžinės konflikto“.
Dalis Stačiatikių bažnyčios Ukrainoje atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato ir įkūrė Konstantinopolio patriarcho pripažintą Rusijai nepavaldų Ukrainos ortodoksų patriarchatą.
Dar 2017 metų rudenį dėl galimybės Vilniuje turėti bažnyčią Kyjivo ir visos Rusios-Ukrainos patriarchas Filaretas kreipėsi į Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, o prezidentūra – į Vilniaus savivaldybę. Pastaroji idėją palaikė, tačiau įspėjo, kad greitų sprendimų ieškant vietos bažnyčiai nereikėtų tikėtis. Ir tų sprendimų iki šiol priimta nebuvo.
Plačiau skaitykite čia: Ukrainiečiai Vilniuje nori savo bažnyčios, savivaldybė greitai rasti sklypo nežada.
