Nauja koalicija gali būti suręsta šį rudenį. Atrodo, balsų trūkumas „valstiečiams“ jau tampa skausmingas ir jie siūlo koalicijas tiems, kurie buvo aršūs jų kritikai, nelabai skaitęsi su retorika. Daugiau apie tai – LRT televizijos laidos „Savaitė“ pokalbyje su Mykolo Riomerio universiteto politologe Rima Urbonaite.
– Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) turi 55 narius savo frakcijoje, „socialdarbiečiai“ – 11, ir taip išeitų, kad balsų trūkumas yra toks didelis, akivaizdus ir skausmingas, kad tinka į draugus visi, net ir tie, kurie, galima sakyti, kažkada buvo laikyti pasišiaušusiais gulbiukais, dabar jie jau rausvieji flamingai?
– Mes tikrai atsimename R.Karbauskio frazę, kad su „tvarkiečiais“ ir „darbiečiais“ tikrai neitų į koalicijas vien dėl to, kad su teisėsauga yra problemos, kurių jis negali toleruoti ir su kuriomis jo partija tikrai nesitaikytų. Bet, matote, paskutiniai posėdžiai ir parodė, kad tas balsų trūkumas gali tapti skausmingu tiesiog priimant įstatymus. Tai natūralu, kad tas realios daugumos nebuvimas, esant „pilkojoje zonoje“ Lenkų rinkimų akcijai ir momentais „Tvarkai ir teisingumui“, jis yra nestabilumo tam tikra prielaida, kai tu neturi to tikro susitarimo ir kai tu matai, kad kiekvieną kartą yra rizika.
– Bet aš noriu prisiminti – nežinau, net kaip pavadinti, bet labai garsūs „gandragalviai“, kaip R.Žemaitaitis išvadino būsimus koalicijos partnerius, priiminėjant, berods, alkoholio įstatymo pataisas, R.Žemaitaitis sakė, kad tokį cirką Europoje matome pirmą kartą, „ne agronomo reikalas kištis į tokius reikalus“. Tai buvo nutaikyta į R.Karbauskį, be to, apie R.Karbauskį jis bene pirmąkart pasakė, kad jau su ta Greta Kildišiene jie tikriausiai gyvena, ir yra akivaizdu, kad jis yra ją įsimylėjęs, yra užsipuolęs Seimo pirmininką, kad yra didelis chaosas dėl tokio Seimo pirmininko ir dėl to atsakomybę turi prisiimti R.Karbauskis. Na ir, aišku, jau, galima sakyti, vadovėline fraze tapo premjero pasakymas „užkimškite tam žmogui burną“, t. y. tam pačiam R.Žemaitaičiui. Ir dabar iš R.Žemaitaičio mes girdime, kad į jį kreipėsi premjeras, o ne R.Karbauskis. Ar jis negali perlipti per tą savo žemaitišką būdą ir todėl nesikreipia, ar premjeras yra labiau suinteresuotas ta parama ir todėl kreipiasi jis, ir tada jau ne taip svarbu, ką tas R.Žemaitaitis yra sakęs?
– Matote, kai būtent pačios Vyriausybės iniciatyvos klimpsta Seimo pelkėje, tai natūralu, kad premjeras, ant kurio pečių yra užgulusi atsakomybė ir dėl vyriausybės veiklos efektyvumo, jis galvoja, kaip tą pelkę kažkaip sutvarkyti ir išjudinti. Aišku, aš negalvoju, kad tas veiksmas yra visiškai nesuderintas ir neapgalvotas, aš manau, kad vis tiek toje frakcijoje vyksta derybos, ir panašu, kad jie mato neišvengiamybę. Bet jūsų paminėtos citatos, kaip faktiškai politikai gana grubiai vienas kitą įžeidinėdavo, rodo tik vieną dalyką, kad, kai kalba eina apie valdžios turėjimą–neturėjimą, kailį galima išversti labai labai greitai.
– Kiek čia reikšmingas yra Rolando Pakso galimas (jam tą galimybę turi suteikti Seimas, balsuodamas rudenį) kandidatavimas į prezidentus? Ar būtent dėl to dar reikalingas toks palaikymas? Ar čia gali būti mainai – jūs priimsite mums reikalingą sprendimą, kad R.Paksas galėtų kandidatuoti, o mes už tai einame su jumis į koaliciją?
– Matote, turbūt derybos vyksta labiau su R.Žemaitaičiu, o R.Žemaitaičio ir R.Pakso santykiai toli gražu nėra patys geriausi. Todėl aš nesu tikra, ar tai tikrai yra tas derybų objektas, nes jeigu ir būtų, vis dėlto „valstiečiai“ skaičiuoja. Ir jiems R.Pakso dalyvavimas yra destrukcija, tai yra chaosas, destruktyvus veiksnys, kaip mes bežiūrėtume. Nebent „valstiečiai“ visiškai neskaičiuotų ir negalvotų apie galimas implikacijas ir patiems rinkimams, ir visam politiniam laukui.
– Kas atrodo visiškai nerealu. Ir čia ta frakcijų koalicija. Iki tol visos koalicijos buvo sudaromos partijų. Socialdemokratai pirmieji pradėjo kalbėti apie kažkokias frakcijų koalicijas, dabar vėl frakcijų koalicija. Kiek ji verta?
– Čia, aišku, yra grimasos to, kaip žmonės supranta, kas yra politinis procesas, kaip žmonės supranta pačių politinių partijų svarbą visoje politinėje sistemoje, nes iš esmės, kas yra dabar daroma, kai yra ne partijų koalicija, o frakcijų – dar labiau devalvuojamas partijų vaidmuo. Lygiai taip pat atsiranda visokios iniciatyvos finansuoti pagal frakcijas, kad kai kam būtų patogiau. Todėl tikrai pažiūrėsime, kas čia įvyks, bet kol kas tos tendencijos, žiūrint globaliau, ne tik į šitą epizodą, bet ir į galimas tolesnes pasekmes, manęs tikrai nedžiugina, nes politinės partijos tokiu būdu nėra stiprinamos. Bet mes tą žinome jau seniai, nes tie patys „valstiečiai“ juk ir atėjo kurdami mitą – mes kaip ir partija, bet ne partija.