Šita solidarumo išraiška svarbi
– Ponas Vilpišauskai, pradėkime nuo Lietuvos. Buvo paminėtos Baltijos šalys ir nelegali imigracija. Kas čia buvo svarbaus ir ką jūs įžvelgėte ryškiausio?
– Kalbant bendrai, svarbus paminėjimas kaip solidarumo išraiška ir buvo taip pat pasakyta, kad Europos Sąjunga solidarizuojasi su Lietuva, Latvija ir Lenkija, kurios turi dabar valdyti krizę, sukeltą, kaip ir pati Komisijos pirmininkė pasakė, Baltarusijos vykdomos hibridinės atakos.
Iš tiesų buvo įvardinta hibridinė ataka panaudojant migrantus kaip spaudimo priemonę Baltijos šalims, Lenkijai, veikiausiai, šitaip keršijant joms už už jų griežtą poziciją dėl to, kas nuo praėjusiųjų metų vasaros vyksta Baltarusijoje ir su tuo susijusį prievartos naudojimą, opozicijos veikėjų įkalinimą, apskritai žmogaus teisių grubius pažeidimus ir kitus dalykus. Todėl, manau, šita solidarumo išraiška svarbi.
Žinoma, kartu tai reiškia, kad iš principo Europos Komisija pritarė ir toms priemonėms, kurias taiko Lietuva, Latvija ir Lenkija, besitvarkydama su šia imigracijos krize. Manau, turbūt irgi taip galima suprasti tą solidarumo išraišką. Be to, tai svarbu žinoti.
Nėra bendro sutarimo
– Pirmininkė kalbėjo apie migracijos politikos tobulinimą, keitimą. Galbūt tai irgi viena iš temų, kurios reikalauja tiek Lietuvos europarlamentarai, tiek Vyriausybė?
– Taip, ir reikia prisiminti, kad Europos Komisija dar praėjusiais metais pateikė konkrečius siūlymus dėl to, kokia turėtų būti reformuota imigracijos politika. Pagrindinius principus šiandien Europos Komisijos pirmininkė dar pakartojo, kad tai, kaip vadinama nereguliari, kai kas tai vadina nelegalia imigracija, kad ji turi būti stabdoma, ji neturi būti leidžiama.
Kitaip sakant, tai reiškia, kad Europos Sąjungos išorės sienos turi būti geriau saugomos. Ir tie, kurie nelegaliai patenka ir neturi teisės į prieglobstį Europos Sąjungos šalyse, turi būti grąžinti į savo kilmės valstybes.
Bet kai mes kalbame apie tuos, kuriems iš tiesų gresia pavojus jų šalyse ir kurie gali pretenduoti į prieglobstį, kad jais būtų tinkamai pasirūpinta ir būtų gerbiamos jų teisės, tad tie bendri principai yra, bet visgi lieka daug neišspręstų klausimų, tarp kurių taip pat ir perkėlimas iš vienų šalių į kitas. Tai, kas anksčiau buvo priimta kaip privalomos kvotos, didžioji dalis šalių jų taip ir neįgyvendino, ypač Vidurio Europoje.
Klausimas yra neišspręstas ir iki dabar turime skirtingas Europos Sąjungos šalių pozicijas dėl to, kaip turėtų būti paskirstyti atvykę pabėgėliai, kada jie jau gauna teisę į prieglobstį ir ar jie turi turėti teisę keliauti į tas šalis, kur nori galiausiai patekti, pavyzdžiui, į Vokietiją, ar turi likti toje šalyje, į kurią pirmiausiai atvyksta, kaip yra pagal dabar galiojančias taisykles.
Dėl to sutarimo nėra ir čia, man atrodo, ir pačios Lietuvos pozicija yra vis dar šiek tiek dviprasmiška. Tokia ji ir buvo nuo 2015 metų krizės. Nors tada Lietuva nesipriešino privalomai pabėgėlių perkėlimo kvotai, bet įgyvendino ją pro sukąstus dantis.
Didelė dalis perkeltų pabėgėlių galiausiai išvyko, du trečdaliai maždaug paliko Lietuvą, dalis jų vėl buvo sugrąžinta. Na, iš tiesų čia yra daug neišspręstų klausimų.
Lietuva tapo pakraščio valstybe
– Ar manote, kad tai ir bus vienas iš pagrindinių diskusinių klausimų sprendžiant, kaip turėtų būti formuojama migracijos politika Europos Sąjungoje?
– Manau, kad kitas svarbus klausimas yra finansavimas, žinoma, išorės sienų priežiūros kontrolės, priemonės gali būti finansuojamos iš Europos Sąjungos biudžeto. Lietuvoje jau buvo diskutuota apie tai, ar fizinės tvoros statymą galima finansuoti iš ES. Kol kas atrodo, kad ne, bet manau, kad tai irgi svarbus klausimas.
Taip pat „Frontex“, kitų institucijų pajėgumai, kas dabar dalyvauja išorės srautų valdyme. Tad kaip visada yra ir išteklių klausimas, ir, žinoma, ką daryti su tais žmonėmis, kurie atvyksta, nes problema išlieka tokia, kad tos pakraščio valstybės tebėra Pietų Europos šalys, Graikija, Italija, Ispanija. Į jas atvyksta daugiausia iš Vidurio Rytų, iš Afrikos tiek ekonominių migrantų, tiek ir pabėgėlių.
Dabar dėl Baltarusijos ir Lietuva kartu su mūsų kaimynėmis tapo tokia pakraščio valstybe, į kurią smarkiai išaugęs atvykstančiųjų srautas, o kitos šalys yra tarsi nuošaliau, dar kitos šalys yra tos, į kurias nori galiausiai patekti atvykstantieji – Vokietija, anksčiau Švedija buvo. Tad matome, kad netolygiai pasiskirstę srautas ir tai išlieka rimta problema.
– Kai žiūrėjome transliacijas, pabrėžėte pasiruošimą kitoms pandemijoms ateityje – skirti 50 milijardų eurų. Ką reiškia ši suma, kai kalbame apie pasiruošimą kitoms galimoms pandemijoms, panašioms į dabar mus užklupusią?
–Lyginant su Lietuvos biudžetu, mums tokie skaičiai gali atrodyti įspūdingai dideli, bet jeigu lygintume su tomis sumomis, kurias apskritai ES biudžetas numato skirtingoms sritims ir galvotume apie tai, kas yra tie bendri iššūkiai, o kas mažiau svarbūs šiuolaikiniai bendri visoms ES šalims iššūkiai. Tai manau, kad būtų verta palyginti su tomis sumomis, kurios skiriamos žemės ūkiui, tradicinei sričiai, kuriai finansavimą sumažinti labai sudėtinga dėl ūkininkų nepasitenkinimo.
Jūs minėjote 50 milijardų eurų ateities tvarkymuisi, galimoms ateities pandemijoms. Tai žemės ūkiui iki 2027 metų dabartinėje finansinėje perspektyvoje numatyta apie 350 ir net šiek tiek daugiau milijardų eurų.
Na, tai palyginkime – 7 kartus skiriasi suma. Tie atskiri skaičiai, kuriuos ir kitose srityse šiandien minėjo Komisijos pirmininkė tiek, kiek dar papildomai skiriama taršos mažinimui, klimato kaitos klausimams spręsti ar humanitarinei pagalbai skurdžiausioms šalims, kol kas smarkiai nublanksta, lyginant su subsidijomis žemės ūkiui.
Manau, tai irgi parodo, kad ES bent jau išteklių, finansų skyrimo prasme keičiasi labai lėtai ir labai lėtai reaguoja į krizes, nors vakcinacijos tempai turėtų būti laikomi sėkmės istorija – tiek vakcinų išradimas, tiek jų gamybos apimčių didinimas.
Komisijos pirmininkė galėjo konstatuoti, kad tarp suaugusių 70 proc. paskiepytųjų dalis yra pasiekta, bet problema, kad skirtingose šalyse situacija skiriasi ir dabar jau nebe skiepų pasiūla yra pagrindinė problema, bet žmonių nenoras skiepytis. Šiuo klausimu aš nieko neišgirdau, kaip čia EK, ar apskritai ES galėtų prisidėti prie švietimo, prie to, kad žmonės labiau pasitikėtų mokslu.
Didelės ambicijos
– Ir galiausiai paminėtas dalykas – global gateway – pasaulio vartai, nepriklausomybė, kai kalbama apie bendradarbiavimą su kitomis šalimis. Taip pat paminėta, kad žmogaus teisės yra neparduodamos. Ką čia pirmininkė turėjo mintyje?
– Gana nesunku atspėti, kad šitaip ES, šiuo atveju EK siūlo alternatyvų infrastruktūros projektą Kinijos šilko keliui. Nes kalbama apie jungtis tarp ES ir Afrikos ar kitų pasaulio regiono valstybių, kartu pabrėžiant, kad bus žiūrima ir į vertybinius dalykus, ir į žmogaus teisių laikymąsi, kaip jūs sakėte, kad žmonės neturi būti išnaudojami ir čia, aš manau, buvo referencijos į priverstinį darbą.
Tad ambicijos didelės, kadangi Kinija yra daug kur investavusi, daugelyje šalių kaimynystėje Azijoje, Vidurio Rytuose, Afrikoje suteikusi dideles paskolas, investavusi taip pat ir į Europą, Eurazijos infrastruktūrą, kurdama tinklus, uostus, geležinkelius.
ES norėtų pasiūlyti kažką panašaus ir patrauklaus toms šalims, kuriose žmogaus teisių situacija yra, švelniai tariant, problematiška. Juk kalbame daugiausia apie autoritarines valstybes. Manau, kad tai bus labai sunkiai įgyvendinamas projektas, nors skamba gražiai.
Visą interviu ir daugiau aktualijų laidos „15/15“ įrašų rasite videogalerijoje.
